Dėvėtos frazės apie energetinį saugumą, LDK puikybę ir „pripūstas“ politikos padangas neišjudins iš vietos vežimo, kurio arkliai išsikvėpę, o ratai krypsta į skirtingas puses.
LDK istorinė atmintis: kas ką pamiršo?
Minėto rašinio autorius teisingai užsimena apie politinės vienybės poreikį, tačiau tuojau pats puola kaltinti konservatorius dėl „per žemų“ užsienio politikos ambicijų ir „baudžiauninkiško“ mentaliteto. Kokį mentalitetą demonstruoja naujoji Vyriausybė, tegul vertina tauta, bet į kai kuriuos melagingus G. Kirkilo teiginius negalima nereaguoti.
Pirma, kitaip nei minima straipsnyje, konservatoriai niekuomet nenusisuko nuo LDK istorinės atminties. Kita vertus, nesirengiame jos supriešinti su tarpukario Lietuvos istorija, be kurios šiandien apskritai nebūtume lietuviai ir kurios „provincialumo“ taip gėdijasi ponas Kirkilas.
Visa be išimties Lietuvos istorinė atmintis yra nedalomas šaltinis sutelktai užsienio politikai. Būtent šia nuostata pastaruosius kelerius metus rėmėsi diplomatijos tarnyba, kurdama tradiciją minėti pirmosios ATR užsienio reikalų ministerijos įkūrimo metines, pasirūpindama 2013-ųjų paskelbimu 1863 m. sukilimo metais ir realizuodama kitus mūsų istorijos įamžinimo darbus.
Praeitą kadenciją kreipėmės į iškilius akademikus – istorikus ir filosofus – su tikslu pirmą kartą šiandieninės nepriklausomos Lietuvos istorijoje parengti kokybišką ir patrauklų Lietuvos praeities pristatymą. To rezultatas – pirmininkavimui ES Tarybai penkiomis kalbomis parengta patraukli, lengvai skaitoma istorijos knyga pasauliui pristatanti turtingą Lietuvos valstybingumo raidą.
Tuo pačiu man teko inicijuoti istorikų ir filosofų rekomendacijų parengimą mūsų pačių diplomatams. Rekomendacijų, skirtų ginti istorinį teisingumą bei puoselėti Lietuvos ir mūsų kaimynų bendrą istorinį paveldą. Apmaudu, kad į valdžią grįžus socialdemokratams, jos taip ir dulka giliai stalčiuje, nes kai kam užsienio politika baigiasi ties keliais šūkiais apie LDK.
Užsienio politikoje spardome į savo vartus
Konservatorius ir socialdemokratus skiria požiūris į užsienio politikos tikslus. Mūsų kolegoms – valdantiesiems – LDK reminiscencijos, bendros fotografijos ir bajoriškų laikų furšetai yra esminis ir savaiminis tikslas. Tikslas, nustelbiantis, pavyzdžiui, tokius tarptautinius energetinius projektus kaip elektros tilto su Lenkija tiesimas, kuris tariamais Lietuvos-Lenkijos „auksinės draugystės“ laikais taip ir nepajudėjo iš vietos.
Dešiniesiems grąžinus į užsienio politiką valstybės interesą, furšetų skaičius sumažėjo, o socialdemokratų buvome apšaukti nacionalistais. Tačiau ar nacionalinių interesų realizavimas siekiant valstybės saugumo yra nacionalizmas? Kam tuomet skirta užsienio politika?
Socialdemokratų Vyriausybė kalba apie „europietiškesnes“ diplomatijos manieras, kurias, matyt, geriausiai atspindi „pasiekimai“ ekonominėje diplomatijoje ir ypač energetikoje. Japonų verslo atstovus, ketinusius investuoti Lietuvoje, pradėta šiurpinti susitikimais su Birutės Vėsaitės komanda. JAV, pagrindinę Lietuvos saugumo partnerę ir energetinės nepriklausomybės rėmėją, antrasis valstybės žmogus pasiuntė „per toli“.
Tuomet, socdemams „perkrovinėjant“ santykius su Rusija ir Baltarusija, de facto pradėta remti nesaugių atominių elektrinių Lietuvos pasienyje statybą. Tuo tarpu dėl mūsų pačių atominio projekto Visagine iki šiol trypčiojama vietoje, nepaisant kaimynų latvių raginimo apsispręsti ir viešų Estijos prezidento anekdotų apie Lietuvos valdančiųjų negebėjimą imtis regioninės lyderystės branduolinės jėgainės statyboje.
Tenka dar kartą konstatuoti, jog dabartinė mūsų diplomatija tapusi socialdemokratų rinkiminių pažadų perkrauti santykius su kaimynais įkaite. Ironiška, jog kol kas tai „sekasi“ daryti tik su latviais ir estais, šiandien vis labiau nusisukančiais nuo Lietuvos. Mat visas dėmesys šiuo metu sutelktas parodomajam santykių Lenkija ir Rusija gerinimui, o tiksliau – bandymams realybei priešingais teiginiais užkamšyti savo pačių politines nesėkmes.
Iškalbingiausia tokios „subalansuotos“, anot Kirkilo, politikos iliustracija yra nauji pranešimai apie „pasiekimus“ ir „teigiamus poslinkius“ santykiuose su Rusija. Ironiška, kuomet konstatuojama, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai „jau pastatyti ant bėgių“, o VSD atskleidžia priešingus įrodymus, liudijančius sustiprėjusią antivalstybinę Rusijos žvalgybų veiklą Lietuvoje. Kad „perkrovimo“ politika su Rusija patyrė fiasko, pripažino net ir dabartinis premjeras. Klausimas, kada savo ambicijomis pūsti kiauras užsienio politikos padangas pavargs G. Kirkilas?..
Pirmininkavimas – šansas, bet ne priedanga
Kalbant apie pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, išlieku optimistu. Tikiu Lietuvos sėkme, juolab kad 70 proc. pasirengimo darbų atlikta dar XV-osios Vyriausybės kadencijoje. Žinoma, nuo netikėtumų niekas neapsaugotas. Bet, kaip neseniai susitikime su Europos ir Užsienio reikalų komitetų nariais pažymėjo prezidentė, dabartinių ministrų kompetenciją galės ir privalės papildyti patyrę diplomatai ir valstybės tarnautojai.
Be abejonės, kiek galėsime, padėsime ir mes, opozicijos atstovai. Tačiau melo ir antivalstybinių klaidų netoleruosime. Pirmininkavimas ir nesavikritiška vienybė, į kurią G. Kirkilas šaukia, nėra ta priedanga, už kurios šiai Vyriausybei leisime slėpti jos vykdomos užsienio politikos skurdą.
