Tarsi pagrįsdama savo žodžius Varšuva dažnai rodo į dvikalbį užrašą prie įvažiavimo į lietuvišką Lenkijos valdomą Punsko gyvenvietę. Kadangi mūsų politikai nuolat pasišauna nustatyti naujas kitataučių vardų ir pavardžių rašymo taisykles ar įteisinti dvikalbius gatvių, parduotuvių pavadinimus Vilnijoje, vadinasi, ir pati Lietuvos valdžia tylomis prisipažįsta, kad nevykdo sutarties įsipareigojimų. Tačiau, „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, Punsko „lietuvybės rezervato“ gyventojai gali tik pasvajoti, kad jų pavardės oficialiuose lenkiškuose dokumentuose būtų užrašomos „pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“ kaip Šalčininkų lenkų asmenvardžiai.
Dzūkuojantys lenkai
Jeigu pavartytumėte Punsko telefonų knygą ar surengtumėte ekskursiją po Punsko
valsčiau(gminos) savivaldybės administracijos pastatą ir paskaitytumėte lenteles ant valdininkų kabinetų, pagalvotumėte, kad atsidūrėte ne Vytauto Didžiojo laikais įkurtoje lietuvybės salelėje, o kokiame nors Varšuvos priemiestyje. Punsko viršaitis (vaitas) – Witold Liszkowski, savivaldybės vyriausioji buhalterė – Danuta Szymczyk, tarybos pirmininkas – Waldemar Krakowski. Ir tik apsilankius Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos susirinkimuose paaiškėtų, kad viršaitis iš tiesų yra Vytautas Liškauskas, finansininkė – Danutė Šimčikienė, tarybos vadovas – Valdas Krakauskas, mokesčių inspektorė Jolanta Makowska-Sokolowska – Jolanta Makauskaitė-Sakalauskienė, o kultūros institucijų inspektorė Marianna Uzdzilo – Marytė Uzdilienė. Bet Lenkijos valdžiai visi punskiečiai tėra „lenkai su keistenybėmis“, kaip kokie nors kašubai ar mozūrai.
Numetei galūnę – ir jau „tuteišis“
1994 m. sutarties 14 straipsnis skelbia, kad Lenkijos pilietybę turintys lietuvių kilmės arba priskiriantys save lietuvių tautybei, kultūrai ir tradicijoms asmenys, kurių gimtoji kalba yra lietuvių, taip pat lenkiškos tapatybės besilaikantys Lietuvos piliečiai „turi teisę vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. 13-asis dokumento straipsnis perspėja, kad „niekas negali būti verčiamas įrodinėti savo tautybę ar jos atsižadėti“. Lietuva labai uoliai laikosi šios sutarties. Net Jankūnai, Bagdziuliai, Rimšos, numetę lietuviškas galūnes ir brūkšnelius nuo ilgųjų balsių, Lietuvoje gali vadintis lenkais Jankun, Bagdziul, Rymšo. Jau nekalbant apie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (Akcja wyborcza polakow na Litwie – AWPL) lyderius Valdemar Tomaševski ar Zdzislav Palievič.
Kreivo veidrodžio principas
„Mūsų politikai mėgdavo kalbėti, kad sutarties reikia laikytis „veidrodiniu principu“ – kiek lietuvybės leidžiama Punske, Seinuose ir Suvalkuose, tiek lenkiškumo bus ir Šalčininkuose. Bet nuolat matome Lietuvos valdžios pastangas dėl savotiškai, keistai suprantamo euroatlantinio solidarumo įsiteikti „stipresniam“, „galingesniam“ kaimynui iš pietvakarių, nors NATO aljanse ir Europos Sąjungoje valstybės svarbą nulemia ne jos dydis, o ištikimybė pagrindinėms demokratinėms Europos vertybėms“, - savo nuostatą „Ūkininko patarėjui“ išdėstė „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus pirmininkė, humanitarinių mokslų daktarė, istorikė Aušra Jurevičiūtė.
Kas padeda Rusijos imperijai?
Generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas lenkų ir lietuvių 1794 m. sukilimas prieš Rusijos imperiją pralaimėjo todėl, kad net ir rusų kazokų mušama Lenkija nenorėjo grąžinti lietuviams paskutiniaisiais Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metais pagal 1791 m. gegužės 3-iosios konstituciją iš Lietuvos atimtų valstybingumo likučių. Patirdama pralaimėjimą po pralaimėjimo rusų, prūsų kariuomenėms, XVIII a. pabaigoje Varšuva vis dėlto keitė, šalino patriotiškesnius lietuvių karo vadus nors jie sėkmingai triuškino bendrus priešus. „Litviniškas separatizmas“ Lenkijos didikams buvo baisesnis už Maskvos letenas. Varšuvos laikraščio „Rzeczpospolita“ žurnalistė (net ir po lenkiškos kosmetikos sluoksniu aiškiai atpažįstama lietuviška pavarde) Maja Narbutt 2010-aisiais apgailestavo, kad „dėl Lietuvos kaltės iš lietuvių ir lenkų brolybės nebeliko nė pėdsako“. O tai esą labai naudinga atgimstančiam rusiškajam imperializmui.
Ne lietuviai kalti
„Dūsavimai dėl neva „pasakiškos” viduramžių unijos, sielvartavimai, kad dėl „ginčijamo” Vilniaus krašto tarpukariu nepavyko sudaryti gynybinių sąjungų, ar saviplaka dėl „nepateisinamai atšalusių“ dabartinių Varšuvos ir Vilniaus santykių – tuščios kalbos. Lenkijai lygiateisių ekonominių ir karinių sąjungų su Lietuva niekada nereikėjo. Varšuva iš mūsų norėjo tik visiško vasališko paklusnumo. Be to, mus tarpukariu nuvildavo latviai. Jie palaikydavo Lenkiją, kuri stipriai buvo apsukusi galvas aukščiausiems Latvijos politikams. Ir tikrai ne lietuviai kalti, kad nacionalsocialistinė Vokietija 1939 m. taip bjauriai sulaužė 1934 m. sausio 26-ąją sudarytą nepuolimo sutartį su Lenkija (vadinamąjį Pilsudskio-Hitlerio paktą)”, - sarkastiškai tvirtino istorikė A. Jurevičiūtė.
Tik tiesa pagerins santykius
Istorikės manymu, būtina tartis ir sugyventi su kaimynais. „Tačiau 1994-ųjų sutartis - ne tokia, kuri leistų pamiršti praeitį ir žengti į priekį. Kodėl Lenkija nenori pripažinti, kad 1920-1939 metais buvo užgrobusi Lietuvos širdį, mūsų amžinąją sostinę Vilnių, kraštą, kuriame daugiausia senosios baltų istorijos ir kultūros paminklų?“ - retoriškai klausė muziejininkė, visuomenės veikėja A. Jurevičiūtė.
