Kariuomenei katastrofiškai trūksta eilinių karių, nebėra rengiamas pakankamas rezervas, jaunuomenei suformuotas požiūris, kad mokėti ginti kraštą turi profesionalai, o mes čia niekuo dėti.
Juozas Olekas desperatiškai ieško būdų, kaip užpildyti eiliniais kariais pusiau tuščius batalionus. Problema rimta. Eilinių kareivių trūkumas ir nuo šaukimo sustabdymo neberengiamas rezervas – tai didžiausi iššūkiai gynybai šiandien. Kariuomenės aprūpinimas ginkluote, nes visko tikrai trūksta, taip pat labai svarbu. Bet tai jau vyksta, dėl finansavimo susitarta. Jei kiltų grėsmė, partneriams aprūpinti mus ginkluote nebūtų sunku. Svarbu, kad turėtume paruoštus žmones. Šiuo metu to nėra, o ir sutarimo rengti reikiamą skaičių jaunų žmonių kasmet taip pat nėra.
Ką reiškia neseniai priimtas sprendimas į profesinę tarnybą priimti žmones tiesiai iš gatvės be trijų mėnesių pradinio parengimo ir motyvacijos patikrinimo? Kosmetiniai pasiūlymai. Iki šiol profesinės tarnybos kariu galėjai tapti tik baigęs trijų mėnesių bazinius karinius mokymus, tai yra praėjęs individualųjį kario parengimo kursą. Panašiai kaip mokykloje – visi turi pradėti nuo pradinių klasių.
Dabar grįžtama į ten, kur jau būta. Sutinku, kad reikėjo supaprastinti patekimą į kariuomenę po bazinių karinių mokymų (BKM). Tikrai buvo daug nereikalingų pakartotinių tikrinimų. Tačiau esminių pokyčių, kad jaunimas staiga vien dėl to užplūstų į trūkstamas vietas batalionuose, nebus. Linkiu sėkmės, pasidžiaugsiu suklydusi, bet to nebus. Esminių pokyčių nebus ir todėl, kad planuojami papildomi 450 eilinių – juokingai mažas skaičius, lyginant su Valstybės Gynimo Taryboje dar 2011 metais priimta Ginkluotos gynybos koncepcija ir joje nustatytais kariuomenės bei jos rezervo vystymo dydžiais.
Pustuščius batalionus radau jau 2009 metais. Išėjus paskutiniams šauktiniams, tai tapo tikra katastrofa. Visiška netiesa, kad už pinigus tarnauti ateinantieji visi yra motyvuoti, o privalomosios tarnybos kariai – ne. Visur visokių yra. Štai į NATO pratybas Lietuvoje šį rudenį atvykę Estijos šauktiniai pasirodė puikiai.
Tiesiai iš civilinio gyvenimo ateinantys žmonės, susivilioję 1800 litų alga, dažnai po keletą mėnesių gauto atlyginimo palikdavo tarnybą, susigalvoję įvairiausių priežasčių. Dažniausios – ekonominės. Kai sugriežtinome išėjimą, rasdavo galimybę išeiti tyčia pažeisdami taisykles. Tada ir nutarėme leisti žmogui per BKM pirmiausia save patikrinti, ar jis tikrai pasiruošęs kario profesijai.
Netikiu, kad situacija mūsų visuomenėje yra pasikeitusi iš esmės. Bus tas pats. Dalis atėjusiųjų po antros trečios algos paliks tarnybą. Arba reikės mažiausiai dvigubai didinti atlyginimus, dar labiau sugriežtinti tarnybos sutarties sąlygas.
Patirtis rodo, kad į tarnybą dirbti eiliniais didelių eilių nėra. Augant ekonomikai, esant galimybei įsidarbinti užsienyje, vargu ar tos eilės atsiras. Nebent atlyginimai būtų didinami dvigubai. Tačiau tada juos reikia didinti ir visai kariuomenei, kad proporcijos nebūtų iškreiptos. Šiandien jau ir taip Lietuvos gynybos išlaidų struktūroje personalo dalis sudaro apie 70 proc., kai NATO standartas – apie 50 proc.
Užsiiminėdami tokia kosmetika, prarandame brangų laiką. Išradinėjame dviračius, nors yra daugiau negu aišku, kad jei negrįšime prie mišrios kariuomenės, kai ją sudaro profesionalai ir privalomosios tarnybos kariai, turėsime sunkiai eiliniais kariais užpildomus batalionus, besikaitaliojantį personalą ir gyvensime be rimtai rengiamo rezervo. Jau matau, kaip priešininkai primena buvusias šaukimo silpnybes. Taip, jos buvo. Tačiau didele dalimi todėl, kad nuo 2004 metų tuometinė Krašto apsaugos vadovybė sąmoningai siekė diskredituoti privalomąją karinę tarnybą, norėdama suformuoti neigiamą visuomenės nuomonę, kad būtų lengviau šauktinius panaikinti. Tam buvo pasitelkta žiniasklaida, nuomonių lyderiai. Tą žinau ne iš nuogirdų.
Apie rezervą. Daug kas iki šiol nesupranta privalomosios karo tarnybos esmės. Tai yra pats tinkamiausias būdas parengti kariuomenės rezervą. Pašauktasis įgūdžius mokėti ginti šalį ir gebėti po mobilizacijos iš karto stoti į atitinkamas pozicijas įgyja etapais. Specialistai sako, kad tam reikia mažiausiai septynių mėnesių (dabar galiojančiuose įstatymuose – devyni). Pirmasis etapas – individualus būsimojo kario parengimas, trijų mėnesių baziniai kariniai mokymai. Kaip jau sakiau, tai – pradinė mokykla. Ją baigęs nė vienas žmogus nepradeda savarankiško gyvenimo. Reikia kito etapo – karinės specialybės. Tam karys turi patarnauti eiliniu konkrečiame dalinyje. Kas yra ta karinė specialybė? Jos labai įvairios. Sudėtingesnes įsisavina profesinės karo tarnybos kariai. Tačiau kariuomenei reikia ir labai paprastų specialybių.
Pavyzdžiui, kulkosvaidininko padėjėjo. Keleto mėnesių dalinyje, veikiant būryje kartu su kitais kariais, visai užtenka, kad žmogus tokią ar kitą specializaciją įsigytų. Tam nereikia didelių specifinių mokslų. Tačiau grėsmės atveju tokių apmokytų žmonių reikėtų dešimtimis tūkstančių. Kariuomenė yra apskaičiavusi, kad karo atveju reikėtų sugebėti greitai mobilizuoti tris kartus didesnę kariuomenę, nei jos reikia taikos metu.
Skaičiais – rezerve turėtų būti apie 45–50 tūkstančių tinkamai iš anksto parengtų jaunų žmonių. Išlaikyti tokius didelius nuolat veikiančius pajėgumus taikos sąlygomis būtų visiškai nereikalingas pinigų švaistymas. Apmokyti rezervo žmonės taikos metu dirbtų kitus darbus ir tik kas penkerius metus būtų pakviečiami dviem savaitėms įgūdžiams atnaujinti. Tokie yra rezervo, kurio dabar iš esmės neturime, organizavimo ir rengimo principai.
Kad turėtume tinkamo dydžio ir tinkamai parengtą rezervą, nepakanka būti Šaulių sąjungos nariu ar baigti BKM. Tai pagirtina, geriau negu nieko, bet tai dar nėra parengtas rezervas. Vienintelis būdas tinkamai pasirengti – mano jau paminėti apmokymo etapai.
Priaugančios kartos rimtas parengimas gynybai būtų svarbiausias pagrindas kuriant bendruomenišką savigynos koncepciją visame krašte. Apie tai ne kartą yra rašęs Andrius Kubilius (https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/a-kubilius-svarbiausi-hibridinio-karo-issukiai-kariuomenes-rezervas-ir-vietines-savigynos-gvardija.d?id=66176874). Deja, visi pasiūlymai nesulaukia jokio rimtesnio nei dabartinio krašto apsaugos ministro, nei kitų valdančiųjų partijų dėmesio. Nesulaukiame jokios iniciatyvos pasikalbėti iš esmės, padėti ant diskusijų stalo savus pasiūlymus.
Primenu, kad 2014 metų partijų susitarimas dėl gynybos nėra vien susitarimas dėl pinigų. Jame taip pat buvo sutarta, kad be kitų dalykų, didelis dėmesys bus skiriamas „rezervo personalo parengimui, efektyviam mobilizacinio rezervo parengties palaikymui“ (http://www3.lrs.lt/docs2/RIGVVKWU.PDF).
Ar įmanoma turėti tinkamą rezervą einant keliu, kuriuo veda kariuomenę J. Olekas? Tikrai ne. Nes 700 naujų žmonių per metus – lašas jūroje.
Estai, išsaugoję privalomąją karo tarnybą, vien šiais metais šaukia 3600 jaunuolių. Jie net nebesvarsto, ar to jiems reikia. Būtinai reikia. Jie jau svarsto, ar privalomąją tarnybą, sekant norvegų pavyzdžiu, turėtų atlikti ir merginos. Estijos pavyzdys man kelia didžiulę pagarbą. Tarnyba kariuomenėje Estijoje, kaip ir Suomijoje ar Norvegijoje, tapo jaunų žmonių pilietiškumo mokykla. Tai vieta, kur pilietis supranta, jog turi ne tik prigimtines teises, bet ir pareigas. Beje, pakartotiniams apmokymams estai vien šiais metais numatę pakviesti apie 10 tūkst. buvusių šauktinių, kai pas mus tokie kasmetiniai apmokymai nesiekia ir 1000.
Visuomenės pasirengimas gintis kartu su savo nuolat veikiančia kariuomene – veiksmingiausias būdas atgrasyti priešą. Tai – abėcėlė.
Atsiskleidė ir pati skaudžiausia sustabdytos privalomosios tarnybos pasekmė – jaunuomenės demotyvacija. Yra daug gražaus jaunimo, labai mylinčio savo kraštą, ne vienas įstojo į savanorius po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, tačiau didesnei daliai jaunimo į galvas buvo tvirtai įkalta juoda vinis, kad mokėti ginklu ginti savo kraštą turi ne jie, bet kiti. Ne, ne aš, nes mano teisė pačiam spręsti, ko noriu, yra daug svarbiau už kažkokias pareigas. Gynyba turi rūpintis kiti.
Pasirodo, atiduoti bent septynis savo gyvenimo mėnesius valstybės gynybai yra pernelyg didelė auka žmogui, pratinamam tik prie malonaus gyvenimo sampratos. O be to, kodėl aš, jeigu yra tie kiti? Kaip rodo karti realybė, tie kiti – tai vos aštuoni tūkstančiai profesionalių karių plius keturi tūkstančiai aktyvių savanorių.
Demotyvacija pavojinga ne tik jaunuomenėje. Pasigilinkite – apie visuomenės ir kariuomenės atotrūkį iki pavojingų ribų jau kalba ir amerikiečių ekspertai. Kai didžioji visuomenės dalis bent keletui mėnesių susieja save su tarnyba kariuomenėje, tuo pačiu ryšiu tampa susieti ir šeimos nariai, draugai, kaimynai. Izraelio patirtį galėtume daug rimčiau pastudijuoti. Ten jau parašytos knygos, kaip tarnyba kariuomenėje per labiau disciplinuotus, motyvuotus žmones atneša naudą ir Izraelio verslui, visai ekonomikai. Perskaitykite Dan Senor ir Saul Singer „Start-up Nation“ prieš puldami šaipytis.
Tokia yra ta juodoji Lietuvos gynybos vinis.
Ją reikia išrauti, kitaip – bus per vėlu. Jei dar ne per vėlu.
