Kitaip tariant abu rezultatai buvo konstitutyviniai, t. y. neparašius ir nesuderinus vieno teksto, kitas praranda prasmę, nors ir kaip gerai būtų darbas padarytas.
Rašant ir derinant Konstitucijos 55-tąjį straipsnį – vieningos nuomonės nepriėjome. Vieni siūlė, kad Seimas būtų renkamas vienmandatėse apygardose, kiti, kad pagal partijų sąrašus. Teko eiti pas deputatus Juozą Karvelį ir Joną Tamulį, faktiškai vadovavusius rinkimų įstatymo rašymui, ir derinti.
Buvo sutarta, kad šį kartą pusė Seimo narių bus išrinkta pagal partinius sąrašus, o kita – vienmandatėse apygardose. Visgi visi gerai supratome, kad tokia mišri rinkimų sistema nėra demokratinė, nes sukuria nelygią išrinktųjų padėtį prieš rinkėjus, o ir patys rinkėjai, rinkdami Seimo nariais žmones, faktiškai savo valią išreiškia kaip simpatijas vienai ar kitai politinei organizacijai. Supratome, kad tokia sistema iš esmės nėra nei lygi, nei visuotinė, nei tiesioginė, todėl bendru sutarimu nutarėme, kad naujai išrinktas Seimas ją pataisys iki 1993 metų spalio 25 d. paprasta tvarka, t. y. kitokia, negu Konstitucijai keisti nustatyta tvarka.
Vėliau prie šio straipsnio atsirado ir daugiau tokių, dėl kurių susitarti nepavyko. Jiems irgi buvo pritaikyta ta pati nuostata, kad tie straipsniai ar atskiros jų dalys gali būti pakeistos paprasta 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Taip atsirado Konstitucijos 153 straipsnis. Toks tad buvo didysis kompromisas, bet jis leido paleisti Atkuriamąjį Seimą, išrinkti jau nepriklausomybės sąlygomis ir Seimą, ir Prezidentą. Tą rašau todėl, kad tik suderinus Konstitucijos 153 straipsnio formuluotę, buvo galima 55 straipsnyje įtvirtinti visuotinę, lygią, tiesioginę ir slaptą rinkimų teisęs būtinybę. Nuoširdžiai manėme, kad naujai išrinktas Seimas visų pirma imsis rinkimų įstatymo pakeitimų arba tiesiog Konstitucijoje nurodys, kokia rinkimų sistema – proporcinė ar mažoritarinė yra Lietuvoje.
Deja, Seimo nariais be didelių pastangų tapę per partinius sąrašus, nutarė, kad tokią privilegiją reikia išsaugoti, todėl kitiems gi kovojusiems vienmandatėse apygardose nebuvo jokių šansų net visiems sutartinai sudaryti 3/5 visų Seimo narių. Taip buvo žengtas pirmas korupcijos, kaip Konstitucijos 55 straipsnyje numatytos rinkimų tvarkos, gadinimas (lot. corrumpere – papirkimas, bet corruptio – gadinimas). Atsirado privilegijuotųjų Seime luomas – išrinktieji pagal partinius sąrašus Seimo nariai ir partinis egoizmas pasidarė norma.
Po to buvo žengiami ir kiti žingsniai. Nors Konstitucijoje aiškiai numatyta Vyriausybės formavimo tvarka, ji praktikoje taip pat pavirto korupcine. Mat susirinkę partijų privilegijuotieji pasirašo iš esmės korupcinį susitarimą, kokiai koalicinei partijai pagal galių ar ministerijų kontroliuojamų piniginių lėšų dydį bus paskirstos ministerijos. O juk Konstitucija numato, kad ministru gali būti Seimo narys, bet gali būti ir kitas žmogus. Konstitucija numato, kad Ministras pirmininkas kartu su Prezidentu (mat skiria tai Prezidentas) formuoja ministrų kabinetą, o Prezidentas atleidžia ministrą tik Ministrui pirmininkui paprašius – tokios tvarkos nepaisoma ir partinis egoizmas, įformintas korupcinėmis sutartimis, tampa aukščiau konstitucinės tvarkos ir valstybės interesų.
Tad ko norėti, kad teismai neišteisintų, kada išteisinti negalima, prokurorai nenutrauktų ikiteisminio persekiojimo, kada nutraukti negalima, saugumo darbuotojai nevaikštinėtų susikišę rankas į kišenes, kada reikia čiupt už sprando, o susireikšminę teisės departamentų amatininkai netrukdytų priiminėti vienos ar kitos prabos teisės aktų, kada juos priimti būtina?
Tokių dalykų nėra kitose buvusiose SSRS okupuotose Baltijos valstybėse, todėl mes dar ne turtingųjų klubo nariai ir vis su didesniu pagreičiu atsiliekame nuo jų. Tokia konstitucinės tvarkos gadinimo praktika leidžia įsiskverbti bet kur ir bet kam. Artėja rinkimai. O juk pas mus įmanoma „nupirkti balsus“ net ir iš kalinčių žmonių, pažadant, kad jie nebus mušami, o tokia veikla teismų nėra pripažįstama nusikalstama veika.
Seimo nariai turėtų žinoti, kad žmonės nori permainų visose srityse, kad žmonės nenori, jog jų valia būtų iškreipiama per rinkimus. O juk užtenka įstatymu nustatyti, kad rinkimuose dalyvaujanti partija kiekvienoje apygardoje gali iškelti ne daugiau dviejų kandidatų, tuomet kiekvienas save iškėlęs kandidatas rungsis lygiai su kitais, o rinkimus laimės du apygardoje daugiausia surinkę balsų – taip viskas išsisprendžia per vieną rinkimų turą. Atpinga rinkimų išlaidos, rinkimų sistema tampa visiems suprantama. Toks pasiūlymas buvo svarstytas ir rašant Konstituciją. Galimi ir kiti variantai, bet esama padėtis jau tampa nepakenčiama.
