K. Filbį ir kitus du šnipus – Nikolą Eliotą ir amerikietį Džeimsą Džyzų Engltoną siejo tokia pat kilmė, jie vienodai kilo karjeros laiptais, priklausė tokioms pat mokykloms ir klubams bei tarnavo tam pačiam tikslui – bent taip atrodė Eliotui ir Engltonui.
Iš tikrųjų jų tarnybines paslaptis Filbis nutekindavo sovietiniams kuratoriams, taip sužlugdydamas beveik visas stambesnes anglų ir amerikiečių žvalgybos operacijas. Net ir tada, kai susitelkus įtarimų debesims Filbis gynėsi melu ir išsisukinėjimais, Eliotas ir Engltonas jo neapleido. Ir tik 1963-iaisiais Filbiui pabėgus į Maskvą, jo draugams paaiškėjo, kas iš tiesų buvo šis žmogus, kuriuo jie taip pasitikėjo ir kurį taip nuoširdžiai mylėjo.
Leidykla „Briedis“ išleido antrąją knygų serijos „Šaltasis karas“ naujieną – Ben Macintyre „Šnipas tarp draugų. Kimas Filbis ir didžioji išdavystė“. Ši intriguojanti knyga, paremta asmeniniais prisiminimais ir ligi šiol neviešintais britų žvalgybos dokumentais, atskleidžia naujus jaudinančius Šaltojo karo istorijos puslapius.
DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.
Sovietų pabėgėlis
tėjo D diena, sąjungininkai puldami žengė į priekį, o Kimas Filbis, Nikas Eliotas ir jų kolega iš OSS Džeimsas Džyzus Engltonas, kaip ir daugelis kitų subrendusių per karą, ėmė mąstyti, ką jie veiks pasibaigus karui. Kiekvienas iš jų buvo pasiryžęs tęsti žvalgybinę veiklą ir siekti karjeros. Kiekvieną iš jų lydėjo sėkmė slaptame šnipų kare, visi trys susilaukė greito paaukštinimo tarnyboje, du – dėl savo nuopelnų, vienas – dėl perversmo biure.
Nacizmo grėsmei sumažėjus atgijo nuogąstavimai dėl sovietų šnipinėjimo. MI5 ir MI6 prieš karą skyrė labai daug energijos, lėšų ir pastangų kovai prieš komunistinį pavojų Britanijoje ir už jos ribų. Tačiau milžiniški karo su Vokietija išbandymai ir karinė sąjunga su Stalinu atitraukė dėmesį nuo Maskvos slaptųjų tarnybų veiklos.
1944 metais sovietų šnipinėjimo grėsmė vėl atsidūrė dėmesio centre. „Komunistai prasiskverbę visur, – pasakė Engltonui seras Stiuartas Menzis, – jų yra ir tarp mūsų, tik mes nežinome, kaip juos išaiškinti.“ Jausdami visuomenės viduje atsirandantį komunizmo pavojų Britanijos žvalgybos vadovai vis labiau ėmė suvokti, kad susidūrus su nauju priešu – Sovietų Sąjunga – prireiks ir naujų ginklų, ir žvalgybos struktūrų pertvarkos. Jau buvo brėžiamos Šaltojo karo frontų linijos.
1944 metų kovą Filbis pasiūlė K atnaujinti kovą prieš komunistinius šnipus įsteigiant naują skyrių, pavadinus jį IX skyriumi, skirtą „profesionaliai kontroliuoti visus atvejus, patenkančius į mūsų akiratį ir susijusius su komunistais arba su žmonėmis, įtariamais šnipinėjimu sovietams“. K su entuziazmu priėmė šį pasiūlymą, kaip ir Užsienio reikalų ministerija, kuri tik uždraudė ką nors daryti pačioje Sovietų Sąjungoje (nepaisant sovietų šnipinėjimo Britanijoje).
Į naujas pareigas iš pradžių buvo laikinai paskirtas MI5 pareigūnas Džekas Karis (Jack Curry), tačiau tinkamiausias asmuo nuolat vadovauti naujajam padaliniui buvo prityręs V skyriaus vadovas Feliksas Kougilas. Filbis vėliau tvirtino, kad būtent Maskva įsakiusi nukonkuruoti Kougilą, nors ši užduotis nebuvusi jam maloni: „Turėjau padaryti viską, kas užtikrintų mano paskyrimą IX skyriaus vadovu, – rašė jis. – Kougilas privalėjo pasitraukti.“ Tačiau, atrodo, labiau tikėtina, kad Filbis pasiūlė įsteigti IX skyrių tvirtai pasiryžęs pats jam vadovauti, o Kougilas buvo užstojęs kelią jo užmačioms.
Kougilo nušalinimas buvo vykdomas lyg chirurginė amputacija, be jokios sąžinės graužaties. Filbis sumaniai kurstė priešpriešą tarp Kougilo ir jo vyresnių bendradarbių – šiurkštuolio Valentaino Vivjano ir tulžingojo Klodo Densėjaus (Claud Densey). Jis nežymiai užsiminė jiems apie prastus Kougilo santykius su MI5 ir apsukriai pasisiūlė pats tapti pirmuoju kandidatu į IX skyriaus vadovo postą vietoje Kougilo.
Galiausiai 1944 metų rugsėjį Filbis buvo iškviestas į K kabinetą, priimtas labai šiltai ir informuotas, kad vadovausiąs naujajam skyriui. Filbis mielai sutiko, bet prieš tai K sąmonėje pasėjo gana pagarbios idėjos daigelį. Kadangi Kougilo santykiai su MI5 tokie prasti, gal būtų tikslinga įsitikinti, ar ta gimininga tarnyba neprieštaraus ir prieš jo paskyrimą? Filbis nė akimirkos neabejojo, kad MI5, kur turėjo daug draugų, prieštarautų jo paskyrimui į aukštesnes pareigas. Jis paprasčiausiai norėjo, kad ir MI5 būtų prisidėjusi prie to sprendimo.
Tuo atveju, jeigu saugumo tarnyba kada nors tirtų, kaip jis pateko į tokį svarbų postą, jis galėtų atkreipti jų dėmesį, kad jie patys prisidėjo prie paskyrimo. Menzis netrukus liko įsitikinęs, kad ši idėja yra jo paties sugalvota. Kougilas, sužinojęs, kad jo nepaskyrė į šias svarbias pareigas, įniršęs atsistatydino iš tarnybos, kaip Filbis ir buvo numatęs.
IX skyrius, kaip kontržvalgybos padalinys, iš pradžių buvo numatytas kovai prieš Maskvos šnipus užsienyje, tačiau jo veiklos sritis greitai buvo išplėsta iki žvalgybos operacijų, nukreiptų prieš visą sovietų bloką ir prieš komunistinius judėjimus visoje Europoje. Sovietų šnipas veteranas Filbis dabar vadovavo antisovietinėms Britanijos žvalgybos operacijoms turėdamas galimybę informuoti Maskvą ne tik apie britų kontržvalgybą prieš sovietų šnipus, bet ir apie pačių britų žvalgybos veiksmus prieš Maskvą. Dabar lapė ne vien saugojo vištidę, bet ir statė ją, prižiūrėjo, vertino patvarumą ir trūkumus bei planavo tolimesnę jos plėtrą.
Kaip pastebėjo vienas jo amžininkų: „Jis vienu smūgiu atsikratė tvirto antikomunisto ir užtikrino, kad apie visas pokario laikotarpio pastangas priešintis komunistiniam šnipinėjimui bus žinoma Kremliuje. Šnipinėjimo istorijoje nedaug tokių meistriškų kombinacijų, jeigu iš viso panašių yra buvę.“
Maskvos reakcija, žinoma, buvo neapsakomai džiaugsminga. „Naująjį paskyrimą sunku pervertinti,“ – pranešė NKVD britų skyrius pabrėždamas, kad Filbis savo įstaigoje yra gerbiamas ir vertinamas, jis kyla karjeros laiptais. Ankstesnieji sovietų įtarinėjimai Filbio atžvilgiu išsisklaidė ir išnyko iš dalies dėl to, kad Jelena Modržinskaja, sąmokslo teorijų kūrimo veteranė, pasitraukė iš NKVD turėdama pulkininko laipsnį ir pradėjo skaityti paskaitas sovietiniame Filosofijos institute apie kosmopolitizmo nešamas blogybes. Nepaisant jos įtarimų, Filbis ir kiti Kembridžo šnipai per visą karą išliko lojalūs ir stulbinamai produktyvūs.
Filbis pranešė Maskvai apie „Manhatano projektą“ – atominės bombos sukūrimo programą, apie D dienos rengimo planus, Britanijos politiką Lenkijos atžvilgiu, OSS operacijas Italijoje (Engltono dėka), MI6 veiksmus Stambule (Elioto dėka) ar dar daug apie ką, viską nepaprastai teisingai. Karo eigoje iš NKVD skyriaus Londone į Maskvą buvo išsiųsta maždaug dešimt tūkstančių politinio, ekonominio ir karinio turinio dokumentų. Modržinskaja įkūnijo stalinizmo keistumą: absurdiškai klysdama ji išliko ideologiškai nuosekli iki galo.
Pastarasis Filbio sovietinis kuratorius buvo Borisas Kriotenšyldas (Boris Krötenschield), jaunas darboholikas slapyvardžiu Maksas, draugiškas, malonus žmogus, kalbantis senamadiška manieringa anglų kalba, kuri jį darė panašų į tvido kostiumu apsirengusį kaimo skvairą. Kriotenšyldas savo galvosena ir charakteriu priminė tuos žmones, kurie užverbavo Filbį 1934 metais, – „puikus profesionalas ir nuostabi asmenybė, kuriam buvo galima išsipasakoti savo mintis ir jausmus“.
Grįžo vienas iš anksčiau jo garbintų herojų. Centras Filbį apipylė pagyromis ir dovanomis. „Turiu dar kartą padėkoti jums už nuostabią dovaną, – rašė Filbis 1944 metų gruodį. – Perspektyvos, kurios atsiveria prieš mane neseniai pasikeitus mano darbo pobūdžiui, įkvepia man optimizmo.“ Naujos Filbio pareigos MI6 tarnyboje atsitiktinai sutapo su jo slapyvardžio pakeitimu: agentas Sūnelis pavirto agentu Stenliu.
*
Likęs Stambule Eliotas nekreipė dėmesio į tai, kokiu būdu Filbis išstūmė jų senąjį viršininką. Jis tik žinojo, kad jo draugui pavyko gauti naują reikšmingą MI6 kontržvalgybos skyriaus vadovo postą, o ir pats Eliotas kilo tarnybos laiptais. Praėjus keletui mėnesių po grįžimo į Turkiją Eliotas buvo iškviestas į Londoną, kur K pranešė, kad jis skiriamas MI6 skyriaus vadovu Šveicarijoje, pagrindiniame žvalgybos kovų lauke, kuris įgytų dar didesnės svarbos, jeigu Šaltasis karas įsisiūbuotų.
Po sunkios ir ilgos kelionės per ką tik išlaisvintą, karo suniokotą Prancūziją Eliotas kirto Šveicarijos sieną 1945 metų balandžio pradžioje ir vėlų vakarą užsiregistravo Ženevos viešbutyje „Beau Rivage“. „Po Londono ir Prancūzijos niūrios aplinkos pajutau neapsakomą kontrastą patekęs į sutvarkytą miegamąjį su vaizdu į ežerą ir atsipalaidavęs šiltoje vonioje gurkšnodamas viskį su sodos vandeniu.“
Palyginus su Turkija, Šveicarija atrodė stulbinamai civilizuota, švari ir tvarkinga, tarsi beveik nerealus pasaulis. Čia nebuvo jokių abejotinos dorovės naktinių klubų, kuriuose šnipai apsikeičia paslaptimis su pilvo šokio šokėjomis, jokių bombas svaidančių žudikų ar korumpuotų valdininkų, pasiruošusių parduoti ir tiesą, ir melą už tokią pačią išpūstą kainą. Eliotą pykino šveicarų nepasitenkinimas karo meto sunkumais, kai Šveicarija atrodė visiškai nepaliesta karo. Tačiau po taikia, neutralia išore šalyje knibždėjo gausybė šnipų.
Šveicarų pastangos sutrukdyti šnipinėjimą per karą buvo visiškai nesėkmingos: susirinkę sąjungininkų, Ašies šalių ir nepriklausomi agentai šalį laikė savo atraminiu punktu, iš kurio buvo pradedamos žvalgybinės operacijos priešo teritorijoje. Sovietai Šveicarijoje turėjo mažiausiai bent du tarpusavyje susijusius šnipų tinklus: „Raudonąją kapelą“ ir „Liuci ratelį“, išgaunančius nacistinėje Vokietijoje ypač slaptą informaciją ir nukreipiančius ją į Maskvą.
1943 metais atvykęs į Berną vokiečių diplomatas antifašistas Fricas Kolbė (Fritz Kolbe) pasiūlė savo paslaugas sąjungininkams: pirmiausia Britanijos ambasadai, kuri jį atstūmė, o paskui OSS skyriaus vadovui Alenui Dalesui (Allen Dulles), kuris vėliau taps CŽV direktoriumi. Pasak Daleso, Kolbė tapo „ne tik geriausiu mūsų informacijos šaltiniu Vokietijoje, bet ir neabejotinai vienu geriausiu slaptuoju agentu, kokį bet kuri žvalgybos tarnyba kada nors yra turėjusi“.
Jie nelegaliai pervežė į Šveicariją daugiau kaip 2 600 slaptų dokumentų, tarp jų Vokietijos gynybos planus prieš D dieną ir Hitlerio slapto ginklo – raketų V1, V2 – eskizus. Žlugus Hitlerio režimui, Šveicarija kaip magnetas traukė į save būrius perbėgėlių, disidentų ir nacistų, sprunkančių it žiurkės iš skęstančio laivo ir kudakuojančių savo paslaptis. Per karą sovietų žvalgybos tinklai atsargiai bendradarbiavo su britų ir amerikiečių tinklais, tačiau taikos metui atėjus sovietų ir Vakarų žvalgybos taps priešiškos viena kitai. <...>
Formaliai Eliotas tarnavo Britanijos ambasados antruoju sekretoriumi, atsakingu už pasų kontrolę, faktiškai jis, būdamas tik trisdešimties metų amžiaus, jau buvo aukšto rango vadovaujantysis Britanijos šnipas. Praėjus vos keletui mėnesių po paskyrimo į šį postą, 1945 metų vasarą jis buvo pakviestas susitikti su Ernestu Bevinu, naujuoju užsienio reikalų ministru. Vienas iš pirmųjų Britanijos Šaltojo karo kovotojų Bevinas per priešpiečius pastebėjo: „Komunistai ir jų komunizmas yra šlykštūs. Visų tarnybos darbuotojų pareiga yra sutrypti juos kiekviena pasitaikiusia proga.“ Eliotas niekada nepamirš šių žodžių, nes jie atspindėjo tą filosofiją, kuria jis turės vadovautis eidamas savo naująsias pareigas.
*
Eliotui apsistojus Šveicarijoje Džeimsas Engltonas pradėjo vadovauti rezidentūrai kaimyninėje Italijoje. 1944 metų lapkritį jaunasis OSS pareigūnas buvo paskirtas vadovauti „Z daliniui“ Romoje – suvienytoms JAV ir Jungtinės Karalystės kontržvalgybos pajėgoms, pavaldžioms Kimui Filbiui Londone. Po keleto mėnesių, vos tik jam sukako dvidešimt septyneri metai, jis tapo X-2 skyriaus (kontržvalgybos) Italijoje vadovu, atsakingu už likusio fašistų šnipų tinklo sunaikinimą ir už pasipriešinimą didėjančiam sovietų šnipinėjimo pavojui.
Su nepaprasta energija, panašia į maniją, Engltonas surengė plačios apimties ir ypatingo intensyvumo kontržvalgybinę operaciją. Buvo kalbama, kad paskutiniais karo mėnesiais jis Italijoje sugavo per tūkstantį priešo žvalgybos agentų. Filbis aprūpindavo Engltoną visais jam svarbiais priešo pranešimais, iššifruotais Blečlio parke. Amerikiečiai buvo labai priklausomi nuo tolimesnės Filbio profesinės sėkmės.
Karštligiškam Engltono įkarščiui galėjo turėti įtakos poetiškas, jeigu ne absurdiškas, įsitikinimas, kad jam, kaip ir Kytsui, lemta mirti Romoje nuo išsekimo, todėl nebėra laiko tuščiam dykinėjimui. Sekdamas nacių prisiplėštų turtų pėdsakais jis apklausinėdavo kunigus ir prostitutes, informatorius ir dvigubus agentus. Lyg paslaptingas šešėlis, apsirengęs pagal anglų madą, jis vaikštinėjo Romos gatvėmis, įsiskverbdavo į politines partijas, samdė agentus ir girtavo su italų slaptosios tarnybos pareigūnais. Naktis praleisdavo tarp savo bylų, paskendęs tabako dūmuose, užsirašinėdamas, protokoluodamas, tirdamas ir planuodamas. „Sėdite ant sofos priešais rašomąjį stalą, o jis žvelgia į jus pro dokumentų krūvas“, – prisiminė jo bendradarbiai. Šypsojosi dažnai, tačiau vien tik akimis. Atrodė, kad jis niekada nemiega.
Per artimiausius metus sovietų žvalgybai vis giliau įsiskverbiant į Vakarų Europą Džeimsas Engltonas ir Nikolas Eliotas vis glaudžiau bendradarbiavo su Filbiu, britų antisovietinių operacijų koordinatoriumi. Vis dėlto šis dviveidis Filbio vaidmuo buvo keistai paradoksalus: jeigu visos antisovietinės operacijos sužlugtų, jis iškart netektų darbo, tačiau jei jos būtų per daug sėkmingos, jis rizikuotų pakenkti savo slaptam reikalui. Jam reikėjo IX skyriui pririnkti gerų darbuotojų, tačiau ne per daug gerų, nes galėtų iš tikrųjų įsiskverbti į sovietų žvalgybą ir aptikti, kad jų pačių šefas yra efektyviausias sovietų šnipas Britanijoje.
Džeinė Arčer, pareigūnė, apklaususi Krivickį 1940 metais, atėjo dirbti į skyrių tuoj po Filbio. Jis suvokė atsiradus rimtai grėsmei. Džeinė, pripažinta galbūt pačia gabiausia žvalgybos profesionale, kokia kada nors yra dirbusi MI5 tarnyboje, galėjo tapti labai pavojingu priešu.
Karui pasibaigus saujelė sovietų pareigūnų, turinčių prieigą prie slaptos informacijos ir suviliotų Vakarų gyvenimo apžavais, ėmė svarstyti perbėgimo galimybes. Filbis į tokius persimetėlius žiūrėjo su panieka. „Ar laisvės jie siekia, ar pasipelnymo?“ Tam tikra prasme jis irgi buvo perbėgėlis, tačiau jis pasiliko savo šalyje (nors pats iš to neblogai pasipelnė). „Nė vienas iš jų nepanoro pasilikti savo vietoje ir vardan „laisvės“ rizikuoti savo galva, – rašė jis vėliau. – Visi ligi vieno sprunka gelbėtis.“ Tačiau Filbį kamavo baimė, kad galiausiai atsiras koks sovietų perbėgėlis, galintis jį demaskuoti. Buvo ir kita problema: kuo geriau jis šnipinėjo, tuo labiau kilo jo reputacija sovietų žvalgyboje ir didėjo tikimybė būti perbėgėlio išduotam.
1945 metų rugsėjį dvidešimt šešerių metų šifruotojas iš sovietų ambasados Otavoje Igoris Guzenka atsirado Kanados laikraščio redakcijoje su daugiau kaip šimtu slaptų dokumentų užantyje. Tik po kurio laiko bus suvokta, kad Guzenkos perbėgimą galima laikyti pirmuoju šūviu Šaltajame kare.
Tas atsiradimas buvo kaip tik tai, dėl ko Filbis būgštavo, nes atrodė visiškai įmanoma, kad Guzenka žino jo tapatybę. Jis nedelsdamas susisiekė su Borisu Kriotenšyldu. „Stenlis truputį sunerimęs, – pranešė Maskvai Kriotenšyldas, santūriai apibūdindamas tikrąją padėtį. – Bandžiau jį nuraminti. Stenlis sakė, kad dėl to jis galėtų mums perduoti ypač skubią informaciją.“
Iš pradžių, kol susirūpinęs laukė Guzenkos apklausos rezultatų, Filbis tikriausiai mąstė apie pabėgimą į Sovietų Sąjungą. Perbėgėlis demaskavo labai svarbų šnipų tinklą Kanadoje ir atskleidė, kad iš šnipo, dirbančio Anglijos ir Kanados atomo tyrimo laboratorijoje Monrealyje, sovietai gavo informacijos apie atominės bombos projektą. Tačiau Guzenka dirbo sovietų karinei žvalgybai GRU, bet ne NKVD. Jis nedaug težinojo apie sovietų šnipinėjimą Britanijoje ir beveik nieko apie Kembridžo šnipus. Filbis lengviau atsikvėpė. Matyt, tas perbėgėlis apie jį nežinojo. Tačiau žinojo kitas.
*
1944 metų rugpjūčio pabaigoje Čentris Hamiltonas Peidžas, vicekonsulas Stambule, gavo sovietų konsulato pareigūno Konstantino Dmitrijevičiaus Volkovo vizitinę kortelę, prisegtą prie nepasirašyto laiško, kuriuo labai prasta anglų kalba buvo prašoma skubaus susitikimo. Aptaręs su konsulu tą keistą laiškelį Peidžas nusprendė, kad tai tik nevykęs pokštas: turbūt kažkas piktnaudžiavo Volkovo vardu.
Peidžas dar nebuvo visiškai pasveikęs po sužeidimo, patirto per bombos sprogimą „Pera Palace“ viešbutyje, ir buvo linkęs į laikiną atminties netekimą. Jis delsė atsakyti į laišką, paskui pametė jį ir galiausiai visiškai pamiršo. Po keleto dienų, rugsėjo 7-ąją, Volkovas pats atvyko į konsulatą žmonos Zojos lydimas ir pareikalavo Peidžo audiencijos. Rusų sutuoktinių pora buvo palydėta į vicekonsulo kabinetą. Ponia Volkova buvo susijaudinusi kone iki ašarų, o pats Volkovas atrodė ramus it uola.
Pavėluotai suvokęs, kad šis vizitas gali pranašauti kažką labai svarbaus, Peidžas pasikvietė vertėjauti ambasados pirmąjį sekretorių Džoną Li Ridą (John Leigh Reed), laisvai kalbantį rusiškai. Per kitą valandą Volkovas išdėstė savo pasiūlymą, kuris žadėjo vienu mostu pakeisti jėgų pusiausvyrą tarptautiniame šnipinėjime.
Volkovas paaiškino, kad konsulato darbuotojo postas buvo priedanga jo faktiškam darbui sovietų žvalgybos Turkijoje vadovo pavaduotoju. Prieš atvykdamas į Stambulą, pasakojo jis, keletą metų dirbęs Maskvos centre Britanijos skyriuje. Dabar jiedu su Zoja nori pabėgti į Vakarus. Pabėgimo priežastis iš dalies asmeniška – noras suvesti sąskaitas su Rusijos ambasadoriumi po karšto kivirčo su juo.
Pasiūlyta informacija buvo neįkainojama: išsamus sovietų agentų Britanijoje ir Turkijoje sąrašas, NKVD centrinės būstinės Maskvoje vieta ir jos apsaugos nuo įsilaužimo sistema, sargybos pasikeitimo grafikai, mokymai ir finansavimas, vaško atspaudai bylų saugyklos raktų kopijoms pagaminti ir informacija apie sovietų vykdomą britų telefono ryšių pasiklausymą. Po devynių dienų Volkovas vėl atėjo atsinešdamas sandėrio projektą.
Rusas, matyt, jau seniai ruošėsi perbėgimui, nes jo sąlygos buvo kruopščiai apibrėžtos: jis pateiks 314 sovietų agentų Turkijoje sąrašą, be to, apie 250 sovietų šnipų Britanijoje tikrų dokumentų kopijas, sudėtas į lagaminėlį ir saugomas tuščiame bute Maskvoje. Kai sutartis bus patvirtinta ir Volkovas su žmona bus saugūs Vakaruose, jis nurodys buto adresą, ir MI6 galės pasiimti dokumentus.
Kaip užmokestį už šį laimikį Volkovas pareikalavo 50 000 svarų (dabar atitiktų 1,6 milijono svarų) ir politinio prieglobsčio Britanijoje suteikus naują tapatybę. „Manau, kad ši suma yra minimali, turint omenyje jums perduodamos medžiagos svarbą. Tai atlygis už tai, kad visi mano giminaičiai, gyvenantys SSRS teritorijoje, yra pasmerkti.“ Norėdamas įrodyti, kad jo informacija teisinga, jis pranešė vieną ypač svarbią detalę: tarp sovietų šnipų, veikiančių Britanijoje, yra septyni aukšto rango pareigūnai britų žvalgybos tarnybose arba užsienio reikalų ministerijoje. „Pavyzdžiui, man žinoma, kad vienas iš tų agentų eina britų kontržvalgybos skyriaus vadovo pareigas Londone.“
Volkovas iškėlė dar keletą sąlygų. Britų radijo pranešimuose jokiu būdu neturi būti minimas jo vardas, nes sovietai yra iššifravę britų kodus ir perskaito viską, kas siunčiama oficialiais kanalais. Rusai turi šnipą Britanijos ambasadoje, todėl bet kokie dokumentai, susiję su jo pasiūlymu, turi būti rašomi tik ranka ir griežtai saugomi. Visi tolimesni ryšiai palaikomi tik per Čentrį Peidžą, kuris gali bendrauti su juo įprasta konsulinių santykių tvarka nesukeldamas sovietinių bendradarbių įtarimo. Jeigu per dvidešimt vieną dieną jis iš Peidžo negaus jokių žinių, tai laikys, kad sandėris neįvyko, ir pateiks savo informaciją kur kitur. Volkovo atsargumas buvo visiškai suprantamas. Kaip NKVD karininkas veteranas jis puikiai žinojo, ką ir kada darytų Maskvos centras, jeigu užuostų apie jo išdavystę.
Naujasis Britanijos ambasadorius Turkijoje seras Morisas Petersonas (Maurice Peterson) šnipams buvo alergiškas. Jo pirmtakas Nečbulas-Hjudžsenas buvo smarkiai nukentėjęs per šnipą Ciceroną. Su tokiais žmonėmis Petersonas nenorėjo turėti reikalų ir į Volkovo pasiūlymą reagavo skubėdamas viską suversti MI6 tarnybai: „Neleisiu paversti mano ambasados šnipų lizdu... Spręskite tuos reikalus su Londonu.“
Net pats MI6 rezidentūros Stambule vadovas Sirilas Machrėjus (Cyril Machray) nieko apie tai nežinojo. Pranešimą Londonui Džonas Li Ridas parašė ranka ir išsiuntė su diplomatiniu paštu. Po dešimties dienų šis pranešimas pateko ant sero Stiuarto Menzio stalo. K nedelsdamas išsikvietė savąjį kontržvalgybos vadovą Kimą Filbį ir perdavė jam pranešimą. Juk tai dar vienas puikus žvalgybinis ėjimas, tikras slaptos informacijos laimikis, kuris, kaip ir Vermėrenų perbėgimas prieš dvejus metus, galėtų reikšmingai pakreipti lošimą britų naudai.
Filbis perskaitė raštą apimtas kylančio, bet vis dar slepiamo siaubo. Volkovo užuomina apie sovietų šnipą, vadovaujantį kontržvalgybos skyriui Londone, galėjo būti susijusi vien tik su juo. Net jeigu Volkovas ir nenurodė jo tapatybės, tačiau pažadėtos perduoti dokumentų kopijos, paslėptos Maskvoje, netrukus leistų atskleisti Filbio tapatybę.
Šnipai, kuriuos Volkovas grasino atskleisti Užsienio reikalų ministerijoje, turėjo būti Gajus Berdžesas, dabar dirbantis spaudos skyriuje, ir Donaldas Maklinas, Britanijos ambasados Vašingtone pirmasis sekretorius. Tas pavienis perbėgėlis turėjo pakankamai informacijos sužlugdyti visą Kembridžo šnipų grupę, demaskuoti sovietų veiklą britų žvalgybos viduje ir pražudyti patį Filbį. Stengdamasis nuslėpti savo jausmus Filbis delsė ką nors sakyti, pripažindamas, kad Volkovo pasiūlymas yra nepaprastai didelės svarbos. Jis pažadėjo per naktį viską apmąstyti ir rytoj pranešti savo nuomonę.
„Tą vakarą dirbau iki vėlumos, – rašė Filbis po daugelio metų. – Padėtis reikalavo imtis neatidėliotinų ekstraordinarinių priemonių.“ Tas ramus pasakojimo tonas apgaulingas – iš tikro Filbis buvo apimtas paniškos baimės. Susitaręs su Kriotenšyldu dėl skubaus pasimatymo, jis pranešė jam, kas atsitiko. Maksas mėgino raminti jį kalbėdamas tokiu stiliumi, kokiu anglas aptarinėja kriketo rungtynių eigą su kitu anglu: „Būk ramus, seni. Yra buvę ir blogiau. Rezultatas bus persvertas mūsų naudai.“
Filbiui reikės išsisukinėti nuo įtarimų, sakė Kriotenšyldas, ir pamėginti perimti kontrolę į savo rankas. Tą naktį britų operatoriai, periminėjantys radijo ryšius, užfiksavo (bet neteikė tam jokios reikšmės) staigų užšifruotų radijo pranešimų pliūpsnį, sklindantį iš Londono į Maskvą, po kurio sekė toks pat radiogramų srautas tarp Maskvos ir Stambulo.
Kitą rytą Filbis vėl atvyko į K kabinetą atrodydamas puikiai nusiteikęs, nes bet koks nerimo požymis būtų atrodęs labai įtartinas, jeigu reikalai pakryptų į blogąją pusę. „Kas nors iš mūsų, gerai informuotas apie šį reikalą, turėtų nuvykti į vietą ir viskuo pasirūpinti, – pasiūlė jis. – Reikia susitikti su Volkovu, apgyvendinti kartu su žmona viename iš mūsų saugių būstų Stambule ir, gavus tylų turkų pritarimą arba net negavus jo, skubiai išgabenti juos į britų okupuotą Egiptą.“
K tam pritarė. Jis praeitą vakarą kaip tik buvo susitikęs su tinkamu tai užduočiai žmogumi – brigados generolu seru Daglasu Robertsu (Sir Douglas Roberts), Saugumo tarnybos Artimiesiems Rytams skyriaus vadovu, pataikiusiu atvykti į Londoną atostogų. Robertsas buvo prityręs žvalgybos karininkas ir kovų prieš bolševikus veteranas. Gimęs Odesoje, anglo tėvo ir rusės motinos šeimoje, jis galėjo laisvai susikalbėti su Volkovu.
Faktiškai jis buvo vienintelis rusiškai kalbantis žvalgybos karininkas Artimuosiuose Rytuose ir Londone, gerai informuotas apie MI6 rengimąsi Šaltajam karui. Robertsonas be vargo būtų galėjęs slapta išgabenti Volkovą iš Stambulo, ir Filbis tą puikiai žinojo. Dabar jis galėjo tik tikėtis, kad praėjusios nakties pastangos duos savo vaisių anksčiau, nei Robertsas imsis šio reikalo.
Nesuvokiama sėkmės apvaizda, globojanti Filbį, ir vėl apsireiškė. Brigados generolas Robertsas buvo šaunus karys, Pirmojo pasaulinio karo veteranas, tačiau jis turėjo vieną trūkumą – baimę skristi. Iš tikro ta fobija buvo tokia ypatinga, kad jo asmens byloje buvo įrašas, atleidžiantis jį nuo bet kokių skrydžių. Paprašytas tuojau pat vykti į Stambulą ir perimti Volkovo bylą jis piktai atrėžė: „Jūs turbūt neskaitėte mano sutarties? Aš neskraidau.“
Geriausias pakaitalas Robertsui buvo Nikolas Eliotas. Iš Berno jis galėjo pasiekti savo buvusią darbovietę Stambule vos per keletą valandų. Prieš dvejus metus buvo puikiai atlikęs užduotį – išgabenti Vermėrenus – ir turėjo plačių pažinčių Turkijoje. Tačiau kaip tik dėl savo tinkamumo Eliotas buvo paskutinis asmuo, kuriam Filbis būtų norėjęs pavesti tą reikalą.
Šį kartą, užuot vėl subtiliai įteigęs šefui savo idėją ir palaukęs, kol jis įsivaizduos pats tai sugalvojęs, Filbis pasisiūlė pats nuvažiuoti į Turkiją ir asmeniškai pargabenti Volkovą. Menzis šiam planui pritarė. Buvo akivaizdu, kad jam labai palengvėjo atsiradus išeičiai iš tos biurokratinės aklavietės. Dabar Filbis stengėsi atrodyti rūpestingai besirengiąs išvykai, delsdamas kiek tik įmanoma. Iš pradžių jis praėjo skubų radiogramų šifravimo kursą, kad galėtų saugiai naudotis rusų perprasta ambasados kodų sistema, tam prireikė daugiau kaip trejeto dienų. Kai lėktuvas pagaliau išskrido į Kairą, jis buvo nukreiptas į Tunisą dar labiau uždelsiant nuvykimą į vietą. Jis vis dar buvo kelyje, kai Turkijos konsulatas Maskvoje išdavė vizas dviem sovietų „diplomatiniams kurjeriams“, keliaujantiems į Stambulą.
Filbis į Turkiją atvyko rugsėjo 26-ąją, praėjus dvidešimt dviem dienoms po Peidžo pirmojo susitikimo su Volkovu. Besibaigiančios vasaros saulės spindulių nušviestas miestas atrodė labai gražus, bet Filbis niūriai mąstė, kad jam nespėjus užkirsti kelio Volkovo perbėgimui, ta įsimintina vasara gali būti paskutinė, kuria jam dar lemta pasidžiaugti. Ridui pasiteiravus, kodėl MI6 neatsiuntė ko nors greičiau, Filbis meilikaudamas jam sumelavo: „Apgailestauju, drauguži, tai būtų sutrukdę atostogų planus.“ Vėliau Ridas nusistebės taip ilgai delstu ir atidėliotu Filbio vizitu, tačiau tuo momentu Užsienio reikalų ministerijos valdininkas verčiau nusprendė patylėti: „Aš pamaniau, kad jis tik neatsakingas ir neišmanantis savo darbo.“
Kitą dieną, pirmadienį, Filbis jau buvo ambasadoje. Čentris Peidžas nukėlė telefono ragelį, surinko sovietų konsulato numerį ir atsiliepusios operatorės paprašė sujungti su Konstantinu Volkovu. Vietoj to jį sujungė su generaliniu konsulu. Peidžas paskambino dar kartą. Šį kartą po užsitęsusios pauzės atsiliepė kažkas, pasivadinęs Volkovu, tačiau kalbėjo taisyklinga anglų kalba, nebūdinga Volkovui. „Tai ne Volkovas, – tarė Peidžas, – Volkovo balsą gerai pažįstu. Kalbėjausi su juo kokį dvylika kartų.“ Trečią kartą paskambinus atsiliepė tik operatorė.
„Ji man atsakė, kad jo nėra, – nusiskundė Peidžas, – O prieš minutę buvo su juo sujungusi.“ Peidžo veide atsispindėjo nuoširdus sumišimas. Filbis tyliai nudžiugo. Kitą dieną Peidžas vėl paskambino į sovietų konsulatą. „Paprašiau Volkovo, o mergaitė atsakė, kad jis išvykęs į Maskvą.“ Paskui pasigirdo kažkoks krebždesys bei traškesys, ir ryšys nutrūko. Asmeniškai nuėjęs į konsulatą Peidžas grįžo įsiutęs. „Kažkokia velniava. Tame beprotnamyje negalėjau nieko sužinoti. Ten niekas nėra girdėjęs apie jokį Volkovą.“ Filbis sieloje džiūgavo. „Žuvęs reikalas.“ Beje, tas pat atsitiko ir Volkovui.
Tie du „diplomatiniai kurjeriai“, iš Maskvos atsiųsti žudikai, veikė ryžtingai ir efektyviai. Prieš keletą valandų Stambulo oro uoste pastebėta, kad į sovietų transporto lėktuvą buvo įkeltos dvi žmonių figūros, gulinčios neštuvuose ir sutvarstytos nuo galvos iki kojų. Maskvoje Volkovas atsidūrė Lubiankos kankinimų kameroje, kur žiauriai tardomas prisipažino ketinęs atskleisti keleto šimtų sovietų agentų tapatybes. Paskui Volkovas ir jo įbauginta žmona Zoja buvo nužudyti.
Vėliau Filbis prisipažins, tada buvęs tik per plauką nuo pražūties, katastrofa dar niekada nėra buvusi taip arti. O apie rusą Filbis jau negalvojo, jam jis buvo tik „šlykšti atmata, kuri gavo, ko nusipelniusi“.
Po Konstantino Volkovo neliko jokių pėdsakų: jokių fotografijų, jokios bylos Rusijos archyvuose, jokių duomenų apie motyvus, kuriais jis vadovavosi ar dėl savanaudiškumo, dėl asmeninių priežasčių, ar iš ideologinių paskatų. Stalino valstybės tamsybėse neliko nei jo paties, nei žmonos Zojos šeimų. Jis buvo teisus manydamas, kad jo giminaičiai pasmerkti žūti. Volkovas nebuvo šiaip likviduotas, jis buvo ištrintas iš gyvenimo kaip niekada neegzistavęs.
Filbis pasiuntė Menziui šifruotą pranešimą paaiškindamas, kad Volkovas dingęs, ir prašydamas leidimo bylą laikyti užbaigta. Vėlesnėje ataskaitoje jis pateikė keletą galimų Volkovo dingimo priežasčių: galbūt jis apsigalvojęs perbėgti arba gal girtas per daug išsiplepėjęs. Jeigu sovietai konsulato telefonuose buvo įtaisę „blakes“, tai jie galėję išsiaiškinti tiesą apie Volkovą. Tačiau jis atmetė bet kokią galimybę, kad sovietai būtų perspėti iš britų pusės.
Filbio paaiškinimų įtikintas Menzis nusprendė, kad būtų visiškai neįmanoma nepasisekimo priežastimi laikyti Britanijos ambasados Stambule neapdairumą. Labiau tikėtinas paaiškinimas, kad Volkovas pats išsidavęs... Labai galimas daiktas, kad po kivirčo su sovietų ambasadoriumi jis buvo sekamas, o tada arba jis pats, arba jo žmona, arba jie abu padarę kokią klaidą. <...>
Apsipratus su naujomis pareigomis Filbio gyvenimas įgavo dvilypumą, leidžiantį jam sistemingai kenkti savo tiesioginiam darbui niekada nesukeliant įtarimų. Kurdamas įmantrius kovos prieš sovietų žvalgybą planus jis tučtuojau išduodavo juos priešui. Inicijuodamas vis didesnes pastangas slopinti komunizmo grėsmę jis pats buvo tos grėsmės dalis. <...>
Šnipai mėgsta gauti medalius, kurių jie negali nešioti viešai – už slaptus nuopelnus ir apdovanojimai slapti. 1945 metais Eliotas buvo apdovanotas JAV ordinu „Už nuopelnus“, nors iš būdingo kuklumo jis juokavo nusipelnęs apdovanojimo už girto Pakio Makfarlando, jo OSS kolegos Turkijoje, išgabenimą iš Stambulo baro.
Kitų metų pradžioje dėkinga Britanija pristatė Kimą Filbį apdovanojimui Britų imperijos ordinu už veiklą per karą, o prieš trejetą mėnesių Maskvoje Filbis buvo slapta pristatytas apdovanoti sovietiniu Raudonosios vėliavos ordinu „už sąžiningą darbą per daugiau kaip dešimt metų“. Be to, jis jau turėjo Ispanijos Raudonojo kryžiaus medalį, gautą iš generolo Franko. Tad 1946 metų pabaigoje Filbis buvo pelnęs tai, kuo joks kitas šnipas nebūtų galėjęs pasigirti: tris skirtingus apdovanojimus – nuo nacionalistų Ispanijos, nuo komunistinės Sovietų Sąjungos ir nuo Britanijos.
Kimas Filbis, Britų imperijos ordino kavalierius karininkas (OBE), tarp britų žvalgybos bendradarbių iškilo kaip žmogus, paženklintas trimis išskirtiniais bruožais: tobulas žvalgybos profesionalas, tarnybos įžymybė, sutriuškinusi vokiečius žvalgybiniuose žaidimuose, ir dabartinis vadovas kovoje prieš sovietų šnipus.
Stiuartas Menzis per visą karą vadovavo Britanijos šnipams, tačiau jam vis vien reikės užleisti kelią kam kitam. „Apsidairęs aplinkui, – rašė kandusis Hju Trevoras-Roperis, – pamačiau papildomai uždarbiaujančius biržos maklerius, pensininkus Indijos policininkus, linksmus lėbautojus iš Vaito ir Budlio klubų barų, kaip visada įkaušusius buvusius jūros karininkus ir smarkuolius nuotykių ieškotojus iš nelegalios brokerių kontoros. Paskui pažvelgiau į Filbį... Jis vienintelis tikras žvalgas. Esu įsitikinęs, kad jam lemta tapti tarnybos vadovu.“
