Vieno rusų dailininko sąmojinga karikatūra vaizduoja jaunuolį, vilkintį marškinėlius, ant kurių parašyta: „Ant mano marškinėlių nieko neparašyta“. Ar akylūs lietuvių kalbos cerberiai irgi vadovaujasi tokia logika, esą A. Tocqueville‘io varde ir pavardėje, banko „Swedbank“ pavadinime arba tokių Lietuvos įmonių, kaip „Western Baltic Engineering“, „Western Union Processing Lithuania“, pavadinimuose nėra svetimos kalbos abėcėlės raidžių?
Ar čia jų nėra lygiai taip pat, kaip Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso, o jaunoji komunizmo statytojų karta buvo išimtinai nekalto prasidėjimo vaisius?
Sakysite, ši ironija – tuščia ekvilibristika žodžiais? Ne, ji atspindi apgailėtiną padėtį – kalbos požiūriu Lietuva, tarsi Liūdnojo vaizdo riteris, gyvena dviejuose pasauliuose. Vienas jų realus, kitas – iliuzijų ir Dulsinėjos iš Toboso, atsiprašau, vaidilučių ir krivių – krivaičių pasaulis, kuriame kalba yra tyra, skaisti ir nesuteršta svetimybių. Pastarasis pasaulis pretenzingai siekia paversti lietuvių kalbą tokia, kokia ji niekada nebuvo, nėra ir iš principo būti negali.
Tiesa, pasirodė pirmosios permainų kregždės: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) š. m. vasario 27 d. įpareigojo Vilniaus policijos Migracijos tarnybą išduoti LR piliečio pasą prancūzo ir lietuvės sūnui, užrašant pase jo pavardę Jaquet lietuviškais rašmenimis Žakė ir kartu originalia nesugramatinta forma. Tačiau tiek LVAT sprendimas šioje byloje, tiek ir analogiški jo sprendimai kitose tokio pobūdžio bylose neišsprendžia problemos, nes teismas gali tenkinti piliečių skundus, bet negali sukurti visuotinai privalomų teisinio reguliavimo normų.
Asmens vardo ir pavardės rašyba greta lietuviškų rašmenų originalia forma leidžia išvengti problemų, susijusių su asmens tapatybės nustatymu. Tai svarbu, bet dar svarbiau, kad baubu virtusios raidės „w“ rašyba lietuvių kalboje veikiau yra ne kalbos, o teisės ir politikos klausimas. Todėl visiškai nepagrįstas yra teiginys, esą šios raidės šalininkų laimėjimas reikštų lietuvių kalbos pralaimėjimą. Priešingai, tai reikštų Lietuvos pergalę prieš ribotumą ir gūdų provincialumą.
Aptarsiu griežtai apibrėžtus atvejus, kai vieši užrašai ir įrašai oficialiuose dokumentuose greta valstybinės kalbos gali būti pateikti ir kitomis kalbomis. Vladimiras Majakovskis kadaise rašė: „Tyliau, oratoriai, Jūsų žodis, draugas mauzeri!“. Perfrazuodamas Majakovskį, pasakysiu: „Tyliau, polemistai, Jūsų žodis, ponia Konvencija!“ Turiu omenyje Seimo ratifikuotą Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją (toliau – Konvenciją), įsigaliojusią nuo 2000 m. liepos 1 d.
Konvencijos preambulė skelbia, kad Konvenciją pasirašiusios valstybės turėtų ne tik gerbti visų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų kalbinį savitumą, bet ir sudaryti tinkamas sąlygas šiam savitumui reikštis. Kad ši pagarba neliktų tuščia ir niekuo neįpareigojančia deklaracija, Preambulė pažymi, jog „būdamos pasiryžusios įgyvendinti šiuos pagrindų Konvencijos principus nacionaliniais teisės aktais ir atitinkama Vyriausybės politika“ (čia ir toliau paryškintas tekstas mano – K. J.), valstybės susitarė dėl konkrečių priemonių įgyvendinimo.
Svarbiausios priemonės, kurios garbiems Lietuvos kalbininkams kelia atmetimo sindromą, o politikams didelį galvos skausmą, yra įtvirtintos Konvencijos 11 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę į savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas.
Pagal šio straipsnio 2 dalį, Šalys, tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, visuomenei skirtus tradicinius vietovių ir gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.
Štai iš čia kyla nerimas ir baimė, kad bandydami įgyvendinti šias priemones, atversime Pandoros skrynią, iš kurios išlėks visi lietuvių kalbos prakeiksmai ir negandos. Kyla klausimas: nejaugi lietuvių kalba yra trapi, tarsi kokia Amazonės džiunglėse atrasta indėnų tautelė, kurios sąlytis su civilizacija reikštų jos pražūtį? O gal pati archajiškiausia Europoje indoeropiečių kalba turi būti laikoma užkonservuota, kad kalbos specialistai galėtų tyrinėti gyvą dinozaurą lingvistikos srityje?
Kaip ten bebūtų, yra kaip yra – ratifikuota Konvencija praktiškai marinuojama stipraus formalino koncentrate. Marinuojama visiškai nepagrįstai, nes Konvencijos tekste nėra jokių išlygų, kad šios priemonės galėtų pažeisti kokios nors valstybinės kalbos savitumą, dėl ko jų įgyvendinimas Konvenciją pasirašiusioje valstybėje būtų iš principo neįmanomas. Nederėtų ignoruoti ir to, kad lietuvių kalba yra kietas riešutas, kurio neįveikė netgi caro valdžios draudimai ir graždanka.
Vadinasi, nėra neįveikiamų teisinių kliūčių, kurios neleistų: a) tautinei mažumai priklausančiam asmeniui įgyvendinti teisę rašyti savo pavardę tos mažumos kalba; b) tradicinių vietovių, gatvių ir kitus pavadinimus greta valstybinės kalbos, rašyti ir tautinės mažumos kalba. Tai reiškia, kad Konvencijos principų įgyvendinimas yra saistomas ne su konkrečios kalbos sistema, o su nacionaliniais teisės aktais ir atitinkama Vyriausybės politika.
Sakysite, vardas ir pavardė nėra vien tik išimtinai asmens nuosavybė, bet ir kalbos elementas, paklūstantis lietuvių kalbos fonetikos, rašysenos, morfologijos ir sintaksės taisyklėms? Tvirtinsite, jog dėl tos priežasties asmens vardas ir pavardė oficialiuose dokumentuose negali būtų įrašyti tautinės mažumos kalba? Konstatuosite, kad minėta, tautinei mažumai priklausančio asmens teisė negali būti realiai įgyvendinta?
Ar šiuos argumentus verta iškalti uoloje ir išlieti bronzoje? Ne, kalbininkas Antanas Smetona taip nemano. Priešingai, jis labai kritiškai vertina argumentus, kuriais grindžiamos išvados dėl draudimo rašyti pavardes kitomis kalbomis. Padėtį, kai pasuose iškraipytai, bet užtat lietuviškai įrašomos už svetimšalių ištekėjusių moterų pavardės, jis vertina taip, cituoju: „(...)tai tiesiog atsiduoda idiotizmu. Tai neteisinga. Tai yra tyčiojimasis iš Lietuvos Respublikos ir jos piliečio“.
Bet paliksiu kalbininkams galimybę apsikeisti rafinuotais komplimentais, o pats grįšiu prie teisės. Priverstas konstatuoti, kad padėtis, kai valstybė ignoruoja jos pačios ratifikuotos Konvencijos principų įgyvendinimą, neskaniai atsiduoda teisiniu nihilizmu ir įsipareigojimų laužymu. Tiesa, Konstitucijos 138 straipsnio prasme Konvencija negali būti laikoma tokia tarptautine sutartimi, kuri turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus.
Kita vertus, Lietuva nėra Putino Rusija, kuri elgiasi su jai neįtikusia konvencija taip, tarsi jos tekstas būtų atspausdintas ant tualetinio popieriaus. Ne, ratifikuotai Konvencijai galioja principas pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis. Juolab, kad Konvencijos tekste nėra reikalavimų dėl jos nuostatų įtvirtinimo būdų vidaus teisėje ir dėl jų teisinės galios. Priešingai, nacionalinė teisė pati nustato Konvencijos principų įgyvendinimo sąlygas ir ribas.
Tenka tik apgailestauti, kad užuot nustačius šias sąlygas ir ribas, Lietuva nevykdo prisiimtų įsipareigojimų ir ignoruoja jos pačios ratifikuotos Konvencijos principus. Tiesa, negalima paneigti – bandymų imituoti, būtent imituoti Konvencijos principų ir nuostatų įgyvendinimą – būta. Konstitucinis Teismas (KT) yra nusprendęs, kad dėl nelietuviškų pavardžių rašymo oficialiuose lietuviškuose dokumentuose lemiamas žodis priklauso Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
2009 m. KT buvo pateikęs išaiškinimą, jog teisės aktai nedraudžia įrašyti piliečio pavardės ir vardo kitais rašmenimis kitų įrašų skyriuje. Tai reiškia, kad nepaisydamas savo paties išaiškinimo, KT tarsi Poncijus Pilotas nusiplovė rankas ir leido nukryžiuoti gyvybiškai svarbų Lietuvos interesą, susijusį su kalba. Šis interesas – tai gerų tarpvalstybinių santykių su Lenkija atkūrimas. Kadangi niekas nepanaikino principo „mano priešo priešas yra mano draugas“, tai šiltų jausmų Putino Rusijai nepuoselėjanti Lenkija turėtų būti natūrali Lietuvos draugė ir sąjungininkė.
Turėtų būti, deja, nėra. Kliūtis dėl kurios viskas yra taip, kaip yra, puikiai žinoma, tačiau nepaisant šio žinojimo, nieko nedaroma šiai kliūčiai pašalinti. Lietuvos lenkai neturi galimybės rašyti savo pavardžių oficialiuose dokumentuose lenkų abėcėlės rašmenimis, taip pat lenkų kalba rašyti jų tradiciškai apgyvendintų vietovių pavadinimus. Taigi, Lietuvos lenkai neturi teisių, analogiškų toms, kuriomis naudojasi Lenkijos lietuviai, o tai neišvengiamai nuodija Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Sakysite, tos teisės, kuriomis naudojasi Lenkijos lietuviai yra ne pamatinės, o kosmetinės? Puiku! Suteikime ir mes Lietuvos lenkams tokias pat kosmetines teises, kurias nuvertinti vis dėlto yra labai lengvabūdiška. Įdomu, jeigu veikli ir sau labai reikli moteris vėluotų į darbą, kuriame jos laukia svarbus dalykinis susitikimas, dėl ko būtų priversta atsisakyti vieno iš dviejų svarbių rytinio ritualo sudedamųjų dalių, ką ji paaukotų – pusryčius ar makiažą?
Taigi, nenurašykime kosmetinių priemonių su sąlyga, jeigu jos tik nėra pasityčiojimas iš dalyko esmės. Juolab, kad Konvencijos 11 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kurias aš išskyriau juodu šriftu, yra tarsi pagal užsakymą parašytos specialiai Lietuvos lenkams. Bent jau minėto straipsnio 2 dalies nuostata, kuri vietovių ir gatvių rašymą tautinės mažumos kalba laiko pagrįstu, jeigu: a) jeigu juose tradiciškai gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys; b) yra tokio žymėjimo poreikis.
Lietuvoje realiai susiklostė tokia padėtis, kad tik išimtinai lenkai ir jokia kita tautinė mažuma, išskyrus lenkus, neatitinka šių kriterijų. Nesąmonė? Ką gi, atlikime testą. Kokios dar tautinės mažumos tradiciškai gyvena Lietuvoje? Žydai, karaimai, totoriai, vokiečiai, latviai, ukrainiečiai, čigonai, baltarusiai? Taip, bet reikia turėti didelį perteklių liguistos fantazijos, kad galima būtų tvirtinti, jog gausiai gyvena tos mažumos, kurios sudaro 0,07- 0,11 proc. populiacijos.
Ukrainiečių Lietuvoje – 0,69 proc., o baltarusių – 1,34? Teisingai. Bet leiskite priminti seną anekdotą. Šaltojo karo metu, kai buvo kilęs branduolinio karo pavojus, vienas pamaldus parapijietis kreipėsi į visų gerbiamą kunigą. Jis prašė paaiškinti, ar prireikus turėtų priimti į savo slėptuvę kaimynų šeimą, nes tuomet jo paties šeima vargu ar išsitektų. „Sūnau mano, – pasakė garbus sielų ganytojas, – Viešpats Dievas įsakė: mylėk savo artimą kaip pats save. Bet jis nesakė: mylėk daugiau“. Moralas: kodėl mes turėtume mylėti gudų kalba nekalbančius gudus labiau negu jie myli patys save?
Na, o kaip dėl rusų – antros pagal dydį tautinės mažumos? Gali kilti klausimas, kiek tradiciškai jie gyvena Lietuvoje, bet kad gyvena gausiai, paneigti neįmanoma. Nepaisant to, kad nuo 1989 m. iki 2015 m. rusų Lietuvoje sumažėjo taip: absoliučiais skaičiais nuo 344 500 iki 139 507 arba 2,47 karto ir santykinai – nuo 9,4 proc. iki 4,78 proc. populiacijos arba 1,97 karto.
Ar rusų pavardės ir jų gyvenamųjų vietovių (gatvių) pavadinimai gali būti rašomi kirilica? Ar šios problemos sprendimo raktu galima laikyti buvusios Latvijos prezidentės Vairos Vikės-Freibergos poziciją? Skeptiškai vertindama galimybę perkelti į Latvijos dirvą Belgijoje galiojantį kalbų vartojimo modelį, ji yra pasisakiusi taip: „Ten tai buvo vartojama amžiais. O pas mus Latvijoje? Nelegali, žiauri, totalinė užsienio okupacija. Todėl šis pavyzdys mums netinka“.
Ar dėl okupacijos paveldo grimasų Lietuvos rusams negali būti taikoma Konvencijos 11 straipsnio nuostata? Ne, šios nuostatos riboto taikymo galimybę lemia kitos priežastys, iš kurių išskirtinos trys. Pirma, lenkų kalba Lietuvoje išties yra vartojama amžiais. Antra, šios kalbos vartojimo griežtai apibrėžtais atvejais įteisinimas atitiktų analogiškas teises, kuriomis naudojasi Lenkijos lietuviai. Trečia, Lietuva kaip maža valstybė, negali leisti sau prabangos įteisinti kirilicą arba kokią nors egzotišką rašmeniją.
Dar kartą pabrėšiu – Lietuva turi teisę nacionaliniais įstatymais ir atitinkama Vyriausybės politika nustatyti Konvencijos nuostatų įgyvendinimo sąlygas ir ribas. Tai reiškia viena: Lietuva gali nustatyti, jog pavardės ir vietovių įrašai gali būti daromi tik išimtinai lotynų abėcėlės rašmenimis. Tai nustatydama, Lietuva turėtų remtis dviem svarbiausiais kriterijais. Jau esu aptaręs, kokie tie kriterijai ir kokios išvados iš to seka.
Atkreipsiu tik dėmesį į eskaluojamas nepagrįstas baimes, kurios daro destruktyvų poveikį ir paralyžiuoja politinę valią, be kurios reikiami nacionaliniai įstatymai negali būti priimti.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu – dažnai ne tik karingi ultrapatriotai, bet ir garbūs žmonės, kalba taip, tarsi jie būtų kirtę lažybų, kas iš jų nupieš patį kraupiausią scenarijų. Tą fantasmagorišką scenarijų, kai gatvė išmarginama velniai žino kokiomis lentelėmis su visų įmanomų kalbų užrašais, įskaitant kinų hieroglifus. Gerbiamieji, aš nesakysiu, ką galvoju apie tokius scenarijus, nes liežuvis ne tik diplomatui duotas tam, kad jis nuslėptų savo tikrąsias mintis.
Tačiau baigdamas vis dėlto pastebėsiu, kad nėra korektiška remtis selektyviai parinktais Vakarų šalių pavyzdžiais, ignoruojant Lietuvos specifiką. Pavyzdžiui, gerbiami kalbininkai krūtine uždengdami Lietuvą nuo agresyvios svetimų kalbų invazijos, su pasitenkinimu primena, koks iš tikrųjų yra vakariečių požiūris į tautinių mažumų kalbas. Esą nebent tik vokiečiai stengiasi kuo tiksliau perteikti kitų kalbų originalią rašyseną, o visi kiti, ypač anglosaksai, daug nesivargina.
Gerbiamieji, gal Jūs šimtą kartų esate teisūs, dėl to nesiginčysiu. Pažymėsiu tik tai, kad yra daug dalykų, kuriuos sau gali leisti Vakarai, ir ko negalime leisti mes, lietuviai. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, 1999 metais JAV Aukščiausiasis Teismas nustatė: kadangi Amerikos vėliavos deginimas yra žodžio laisvės išraiška, jokia valstija neturi teisės drausti piliečiams reikšti šiuo būdu savo įsitikinimus. Amerikoje ir Komunistų partija, priešingai negu Lietuvoje, nėra paskelbta už įstatymo ribų.
Tai nereiškia, kad remdamiesi Amerikos pavyzdžiu mes turime įteisinti leidimą deginti Lietuvos vėliavą ar panaikinti draudimą steigti Komunistų partiją.
Kaip tai susiję su lenkų kalbos vartojimo viešoje erdvėje reglamentavimu? Bene svarbiausias ryšys – saugumas. Kadangi be tokio, pozityviai išspręsto, reglamentavimo neįmanomas santykių su Lenkija normalizavimas, tai savisaugos instinktas turėtų diktuoti, kaip mums elgtis. Čia nieko asmeniško, grynai Lietuvos interesas. Kartais mes pašiepiame lenkų honorą, bet ir mūsų pačių elgesys nėra pragmatiškas. Ne, jis honorovas. Gaila ir apmaudu, kad ne gerąja, o plikbajoriška ir kretiniška šio žodžio prasme.
