41-erių pramuštgalvio iš Lietuvos užsienio žiniasklaida turbūt daugiau nevadins „paskutiniuoju Dakaro kariu“. Bent jau pats A. Juknevičius nebenusiteikęs stebinti pasaulio savo naktiniais žygiais viduryje dykviečių remontuojant akyse byrantį visureigį.
Pinigai ir juos lydintis profesionalumas, per kelis dešimtmečius iš pagrindų permainę Dakaro ralio peletoną, palietė ir seno sukirpimo vilnietį, galiausiai priėmusį pasikeitusias žaidimo taisykles.
Daugiau jokių standartinių automobilių ar savadarbių prototipų, sumontuotų iš laužyne pirktų dalių – šeštadienį savo techninėje bazėje susirinkusių smalsuolių ausis A. Juknevičius kurtino maigydamas grėsmingos išvaizdos „Toyota Hilux Overdrive“ akceleratorių.
Kartu su Dakaro ralio dalyvių pagarbą užsitarnavusia technika į lietuvio garažą atkeliavo ir naujas požiūris į sunkiausiomis pasaulyje laikomas lenktynes.
„Neklauskite, kokią vietą užimsime bendroje įskaitoje. Tai – tas pats, lyg pasakyti, kiek pinigų išloši kazino. Bet mes norime pasirodyti geriausiai iš Baltijos šalių lenktynininkų“, – savo ambicijų neslėpė A. Juknevičius.
Praėjusiame Dakaro ralyje jam kelio knygą skaitęs verslininkas Edvardas Duoba šiemet perėmė komandos vadovo postą, šturmano kėdę užleisdamas Mindaugui Slapšiui – pirmajam lietuviui, Dakaro distanciją įveikusiam motociklu, ir svajojančiam ateityje tai pakartoti sėdint prie automobilio vairo.
Pats A. Juknevičius žinių per penkis ankstesnius startus dykumų maratone sukaupė per akis, o šįkart gavo ir prideramą techniką.
2012 metų gamybos „Toyota Hilux Overdrive“, varomą 5 litrų darbinio tūrio 330 arklio galių variklio, jis nusipirko iš Kazachstano „Astana“ komandos, kuriai vadovavo ilgus metus.
Bet žodis „nusipirko“ nėra pats tiksliausias – A. Juknevičius neslepia, jog 300 tūkst. eurų vertės automobilį gavo pusvelčiui.
„Visos sumos dar nesame sumokėję – mums nustatė labai ilgą išsimokėjimo terminą. Ir kokia bus galutinė kaina, dabar net negaliu pasakyti. Tai – tarsi kazachų dovana man“, – džiaugėsi lenktynininkas.
Dabar jis pats pilotuos visureigį, kuriuo Dakaro maršrutą du kartus įveikė jo mokiniai: tiek Bauržanas Isabajevas šiemet, tiek Aidynas Rachimbajevas pernai užėmė tą pačią 17 vietą absoliučioje įskaitoje.
Tai – didžiulis kazachų rezultatų šuolis, turint omenyje, kad dar neseniai jų automobiliai liepsnodavo pačioje ralio pradžioje.
O šįkart šokti aukštyn pasiryžęs pats A. Juknevičius, kuriam praėjusį sausį užimta 60 vieta nebėra rodiklis.
Brautis rikiuote pirmyn jis nusiteikęs ir pro tautietį Benediktą Vanagą, vairuosiantį tokį patį, tik kiek naujesnės modifikacijos „Toyota Hilux Overdrive“.
„Žinau, kad visi mus lygins. Ir gerai – pagaliau bus ką lyginti. Anksčiau tai buvo neįmanoma: aš važiavau su „Žiguliu“, jis važiavo su „Porsche“, – dėl pasikeitusio jėgų balanso perspėjo lenktynininkas.
Bet perspėjimai skamba ne tik konkurentams, bet ir paties A. Juknevičiaus galvoje. Nors savo meistriškumu jis absoliučiai pasikliauna, kartu prisipažįsta nebegalintis Dakaro ralio laukti taip atsipalaidavęs kaip anksčiau.
„Tokios didelės atsakomybės dar nesu patyręs – spaudimas žiauriai didelis“, – atviras pilotas.
– Sakėte, kad Dakaro ralis išsigimsta: iš dykumų lenktynių pamažu virsta klasikiniu raliu, tik kitokių mastelių. Nebuvo minčių ruoštis Dakarui startuojant, pavyzdžiui, Lietuvos ralio čempionate? – DELFI paklausė A. Juknevičiaus
– Iš tikro, apie tai galvojau. Pradėkime nuo to, kad klasikiniame ralyje aš esu važiavęs, tokios patirties turiu. Žinoma, praėjo daug laiko, įgūdžius reikėtų susigrąžinti. Tai būtų sveika. Bet žinant, kad taupome kiekvieną centą, to įgyvendinti nepavyko. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Lietuvos čempionatas nėra brangus malonumas, bet jis atima labai daug resursų. Ne tiek finansinių: reikia save ir visą komandą nukreipti kita linkme, kad turėtumei normalų automobilį, palaikymą ir taip toliau. Per vėlai sužinojome, kad artėjančiame Dakaro ralyje galėsime startuoti gera technika, todėl nebeliko laiko blaškytis.
Realiai, šis visureigis mūsų garaže atsirado prieš tris mėnesius. Tai – labai mažai. Ateityje, manau, šitą klaidą ištaisysiu, bandysiu važiuoti klasikiniame ralyje. Tokių įgūdžių Dakare prireikia vis daugiau ir daugiau. Matome, kiek ralio žvaigždžių ateina į Dakarą. Kažkada, kai tai padarė Colinas McRay, buvo keista. Bet iš karto juo pasekė Carlosas Sainzas, dabar ateina Sebastienas Loebas, Mikko Hirvonenas, girdėjau, kad dar kelios įžymybės taip pat turi tokių planų. Be klasikinio ralio patirties varžytis Dakare tampa neberealu. Bandysiu ją atšviežinti. O dabar man svarbiausia pasiekti šio sezono tikslus.
– Tokiu greitu automobiliu Dakaro ralyje dar niekad nesate važiavęs. Ar atitinkamai auga ir rizika trasoje?
– Taip, visiškai teisingai. Todėl man labai svarbu išsaugoti pakankamai šalto proto. Per trejus metus sugebėjau savo vyrus iš „Astana“ komandos privesti iki geriausių dešimtuko, bet puikiai suprantu, kad kitiems dalinti patarimus daug lengviau nei patarti sau pačiam. Turėsiu kovoti su savo charakteriu, kuris yra labai kovingas. Todėl rizika tikrai yra. Bet su Mindaugu (Slapšiu – DELFI) susitarėme, jog jis prižiūrės mane, kad neperžengčiau ribų.
– Užsiminėte, kad tokios atsakomybės kaip dabar dar niekad nesate jautęs. Tai jums – visiškai nauja patirtis?
– Išbandymas bus kitoks nei anksčiau. Lėšos, kurias naudodavome Dakaro raliui iki šiol, nebūdavo labai didelės. Labai gerbdavome visus savo rėmėjus, bet tai daugiausiai būdavo draugų ir bičiulių ratas. Šįkart turime partnerius, kurie vertina rimtus mūsų komandos tikslus ir atliekamą darbą. Akivaizdu, kad tai įpareigoja lenktyniauti labai atsakingai. Iš tikro, man tai yra nauja patirtis. Tai slegia, bet manau, kad su tuo susitvarkysime.
– Galima sakyti, kad jums romantika Dakaro ralyje jau baigėsi?
– Taip. Tai nebėra nuotykis, o atsakingas darbas. Šįkart važiuojame turėdami labai rimtus tikslus.
– Jūsų automobilis – labai panašus į B. Vanago, todėl lenktynių metu neišvengiamai būsite dedami ant tų pačių svarstyklių. Esate pasirengęs nusverti lėkštelę į savo pusę?
– Noriu padaryti viską, kad rezultatas būtų maksimaliai geras. Ar Benediktui pavyks geriau, ar prasčiau – ne taip svarbu. Suprantu, kad visiems tai įdomu. Bet aš tikrai nelenktyniausiu tik su Benediktu. Mūsų klasėje bus maždaug 160 dalyvių, ir tarp jų aš noriu būti kuo aukščiau.
O dėl lyginimo su Benediktu – žinau, kad visi tai darys. Ir gerai – pagaliau bus ką lyginti. Anksčiau tai buvo neįmanoma: aš važiavau su „Žiguliu“, jis važiavo su „Porsche“. Ir vis tiek daug kas mus lygindavo. Dabar tai bus galima daryti objektyviai, nes automobiliai – vienodi.
– Kuriam iš jūsų dėl to reikėtų labiau nuogąstauti?
– Tai priklauso nuo to, kokius Benediktas turi tikslus. Reikėtų jo paties paklausti, ar jis jaučia nerimą. Aš – tikrai ne.
– Nors sakote, kad jūsų automobiliai vienodi, jie nėra visiškai identiški: B. Vanago visureigis naujesnis dvejais metais. Ar tai – svarbus skirtumas?
– Kiekvienas modelis evoliucionuoja, kažkas vis pakeičiama. Pats Benediktas man yra sakęs, kad apie ketvirtadalis mano automobilio dalių jam netiktų. Be to, jo variklis turi truputį daugiau arklio galių, truputį kitokie nustatymai. Tačiau aš to nevadinčiau rimtu skirtumu, bent jau tokio ilgio maratone. Laikau, kad mes turime identiškus automobilius.
– Kaip jums apskritai pavyko per šiuos metus pakilti į – finansiniu požiūriu – aukštesnį Dakaro ralio divizioną?
– Į skolas neįlindome. Pats brangiausias dalykas – automobilis. Kaip dabar visi sako, turiu nuostabių draugų. Parduoti šį visureigį „Astana“ komandai buvo juokų darbas. Įdedi skelbimą, ir per vieną dieną 300 tūkst. eurų tavo. Nuo liepos tokio automobilio pasiūloje nebėra nė vieno, juos tiesiog graibsto. Bet kazachai, įvertinę mūsų draugystę, sutiko atiduoti jį man lengvatinėmis sąlygomis. Tai – didžiausias postūmis mano planams. Galutinai susitarėme birželio pabaigoje, o iki tol jaučiau didžiulį stresą, nes žinojau, kad rinkos sąlygomis reikiamų lėšų nesurinksiu.
– Išeitų, kad „Astana“ – pagrindinis jūsų rėmėjas. Bet ant automobilio nėra nė vieno reklaminio lipduko, bylojančio apie šią partnerystę. Tai – vien žmogiškieji santykiai?
– Taip. Norėjau užsidėti jų reklamą, bet jie pasakė: nereikia, neeikvok vietos, kurią galėsi pasiūlyti kam nors kitam. Kaip aš jiems iš širdies padėdavau, taip dabar jie man padėjo.
Iš tikro, vienas ženkliukas iš Kazachstano ant mano automobilio yra. Tai – investicinė kompanija „BI Group“, viena didžiausių ir turbūt pati turtingiausia statybų bendrovė Kazachstane. Jos savininkas – A. Rachimbajevas. Tai jis suteikė man šią dovaną.
– Artėjančiame Dakaro ralyje dar turėsite atlikti kokių nors funkcijų „Astana“ komandoje?