Lietuvos verslininkų imlumo naujovėms pavyzdys: kaip mūsų krašte atsirado pirmieji autobusai

Automobiliai Lietuvos miestų gatvėmis ir keliais pradėjo važinėti pirmais XX a. metais. Geram ir greitam susisiekimui, pramonės ir prekybos plėtrai reikėjo patogių, saugių ir sutvarkytų kelių, taip pat reikėjo įstatymų, reglamentuojančių keleivių ir krovinių vežimą naujoviškomis, savaeigėmis transporto priemonėmis.

Jau 1906 m. Vilniaus apskrities susisiekimo valdyba pradėjo gauti verslininkų prašymus leisti vežioti keleivius ir krovinius tarp įvairių miestų omnibus-automobiliais. Tokių prašymų gaudavo ir kitų apskričių susisiekimo valdybos. Todėl Peterburge 1907 metų pradžioje susisiekimo ministerija pasiūlė ministrų tarybai sušaukti tarpžinybinį pasitarimą siekiant sudaryti pagrindines taisykles keleivių ir krovinių vežimui plentais. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį prie Vilniaus apskrities susisiekimo valdybos sudaryta speciali komisija, pirmininkaujama plentų valdybos viršininko Maksimovičiaus, pirmame savo posėdyje, rugpjūčio 10 dieną, komisija išnagrinėjo klausimus dėl keleivių ir krovinių vežimo automobiliais ir nutarė niekam neduoti koncesijos paliekant laisvą konkurenciją.

Kelias ir automobilis buvo ir dabar tebėra neatskiriami, todėl pirmieji autobusai Lietuvoje pradėjo važinėti gerai sutvarkytais plentais. Iki šiol turimomis žiniomis pirmas tarpmiestinis, o gal apskritai pirmas autobusas, Lietuvoje pradėjo vežti keleivius tarp Druskininkų ir Peterburgo-Varšuvos geležinkelio stoties Poriečje. 1906 metais pabaigtas statyti naujas plentas tarp Druskininkų kurorto ir Peterburgo-Varšuvos geležinkelio stoties Poriečje. 1905 metais dar vykstant plento statybai, laikraščio „Vilniaus žinios" Nr. 225 išspausdinta žinutė: „Drusikininkų gyventojas Pogulianovskis gavo leidimą įtaisyti susisiekimą automobiliu tarp Druskininkų ir Peterburgo-Varšavos geležinkelio stoties „Poriečje". Pogulianovskis jau užsakė Prancūzijoje automobilius ir, kaip tik pabaigs plentą, ketina paleisti automobilius važinėti."

Čia norėčiau atkreipti dėmesį į to meto Lietuvos verslininkų imlumą naujovėms: Carinės Rusijos sostinėje, Peterburge, pirmieji automobiliniai omnibusai pradėjo važinėti 1907 metais, Berlyne - 1905 metais, Londone - 1907 metais. 1906 metais plento statyba buvo baigta. Ar Druskininkų gyventojui Pogulianovskiui pavyko pradėti automobilinį susisiekimą tais metais iki šiol tikslesnių žinių rasti nepavyko, tačiau viena nuotrauka, gauta Druskininkų miesto muziejuje, verčia manyti, kad autobusas tarp Druskininkų ir Poriečje 1907-1908 metais jau važinėjo. Apie autobusus, važinėjusius šiuo maršrutu vėlesniais metais, liudija Druskininkų atvirukai, Druskininkų kurorto reklamos spaudoje.

1908 metų laikraštis „Kurjer Litewski" birželio 17 (30) d. Nr. 136 pranešė: „Druskininkai. Druskininkų gydyklų valdžia išsirašė didžiausią šiuo metu savaeigį omnibusą „Daimler", talpinantį 40 keleivių. Automobilis 4 kartus per dieną vyksta į Peterburgo geležinkelio stotį Porečje, tikslu paimti poilsiaujančius. Visą kelią įveikia per 20 minučių. Užmokestis nuo vieno žmogaus 75 kapeikos (kelionė su vežiku kainavo 1 rublį)". Tas pats laikraštis 1909 m. gegužės 21 d. rašė: „Druskininkai. ...Prancūziški automobiliniai omnibusai, kurie įtaisyti vietoje praeitais metais važinėjusių vokiškų, puikiai susitvarko...".

Vienas geriausiai sutvarkytų Lietuvos kelių XX a. pradžioje buvo Rygos-Tauragės plentas (nutiestas 1836-1856 m.). Po rekonstrukcijos, 1907 metais Susisiekimo ministerijos komisija, priėmusi suremontuotą Rygos-Tauragės plentą, pripažino, kad jis geras, nė kiek ne blogesnis už užsienio plentus.

Tarpmiestinio autobusų susisiekimo pradžia, kaip verslo rūšimi, Lietuvoje reikėtų laikyti 1908 metus. Tais metais, beveik tuo pačiu metu, pradėjo veikti net keli tarpmiestinio susisiekimo maršrutai. Matyt politinė ir ekonominė situacija visoje Europoje susiformavo taip, kad pirmame XX a. dešimtmetyje beveik visose Europos šalyse prasidėjo keliautojų vežimas automobiliniais omnibusais. 1908 m. liepos 14 d. tarp Mitavos (dab. Jelgavos LV) ir Šiaulių pradėjo važinėti vokiškas, firmos „Gaggenau" iš Badeno miesto, autobusas. Autobuso tipas „Tružillo". Jo svoris buvo 2800 kg arba 167,5 pūdai, variklis 4 cilindrų, benzininis, 30 AG galingumo. Autobuse tilpo 16 keleivių. Iš Mitavos autobusas išvykdavo 6 valandą vakaro, o iš Šiaulių - 3 valandą nakties. Kelionė trukdavo apie keturias valandas. Įdomu, kad tokiame nedideliame autobuse vietos buvo skirstomos į dvi klases: 1-os klasės vietose kelionė kainavo 3,9 rub. o 2-os klasės vietose - 2,6 rub. Ši susisiekimo bendrovė priklausė Mitavos pirmos gildijos pirkliams J. A. Zelmenui, V. J, Ošenkui ir ūkininkui I. J. Glizdiniui.

1908 metais pradėjo veikti dar ne vienas tarpmiestinio autobusų susisiekimo maršrutas. Kaip rašė „Vilniaus žinios" 1908 m. birželio 18 d. Nr. 132: „Iš Liepojaus Palangon įtaisyta ir jau pradėjo vaikščioti automobiliai. Pirmasis automobilis nuvežė 17 žmonių per 3 valandas. Dabar bus lengviau nuvažiuoti kam reikiant Palangon." Tačiau jau birželio 24 dienos Nr.137 buvo rašoma „Tarp Liepojaus ir Klaipėdos nustojo vaikščioti automobiliai dėl to, kad Rusijos keliai esą netikę. Tolesniai ketinama kelias taip ištaisyti, kaip Vokietijoje.". Liepojos-Palangos autobusų maršruto istorija tuo nesibaigė. 1908 m. rugpjūčio 1 d. laikraštyje „Vienybė" Nr. 27 radau įdomią žinutę: „Palanga. Automobilius, vežęs iš Liepojaus į Palangą keleivius, nuvirto į griovį. Du keleiviu sunkiai sužeistu. Kiti smarkiai susidavė.". Paskutinė žinutė liudija, kad verslininkai nenuleido rankų ir esant net blogiems keliams bandė užsiimti keleivių vežimo verslu.

Carinės Rusijos sostinėje Peterburge leista žurnalas „Automobilis" 1908 metų Nr. 10 Klaipėdos-Liepojos maršruto atidarymą ir jo reikšmę aprašė taip: „Libavoje (dab. Liepoja) organizuota „Automobilinio susisiekimo draugija" tikslu palaikyti automobilinį susisiekimą tarp Libavos ir Memelio (dab. Klaipėda). Rugpjūčio 19 d. 9 valandą 20 minučių ryto iš Libavos buvo išleistas pirmą kartą automobilinis-omnibusas į Memelį per Palangą ir Kretingą. Pirmame bandomajame važiavime be komisijos narių dalyvavo pakviesti svečiai, tarp kurių buvo ir spaudos atstovai. Palangoje automobiliui surengtas iškilmingas sutikimas. Pasų formalumai, muitinės procedūros ir kita sudarė trijų valandų užtrukimą. Į Memelį automobilis atvyko apie 7 valandą 45 minutės, taigi bendras važiavimo laikas, neskaitant sustojimų, buvo atliktas per 5 valandas 30 minučių.

Kurliandijos gubernijoje sutikti valstiečiai automobilį palydėdavo tylomis, o kultūringoje Vokietijoje sutikti mužikėliai palydėdavo automobilį stipriu žodeliu, neretai parodydami kumštį. Kelionė atgal į Libavą buvo daug greitesnė. Visa kelionė nuo Memelio (neskaitant sustojimų) atlikta per 3 valandas 19 minučių, o iš Palangos - 2 valandos 41 minutė. Automobilis, atlikęs visą kelionę, pasirodė esąs visiškai tvarkingas.

Susisiekimas organizuojamas taip, kad spėti į rytinį Kurliandijos traukinį Memelis-Berlynas, atvykstančiu į Berlyną apie 9-10 valandą vakaro. Ryte išvykus iš Libavos tos pačios dienos vakare galima būti Berlyne. Tokiu būdu kelionė sutrumpėja beveik dvigubai. Jeigu važiuoti iš Rygos į Berlyną per Libavą tai kelionė sutrumpėja 7-8 valandomis. Vietinėms prekybos sferoms naujasis susisiekimas su Berlynu turi didžiulę reikšmę."

Dar keletas pranešimų 1908 metų spaudoje apie susisiekimą autobusais Lietuvoje. „Vilniaus žinios" liepos 19 d. Nr. 159 rašė: „Šiauliai. Tarp Šiaulių ir Kelmės (50 varstų) vaikščioja uždengtas automobilis, pavežąs 12 žmonių. Pereina vidutiniškai kas dvi minutes varstą. Važiavimas žingeidus, malonus. Mokestis - pirma klase 2 rub., antra klase - 1,50 rub."

Tarpmiestinis susisiekimas autobusais žengė sudėtingus ir sunkius pirmuosius žingsnius. Vieni maršrutai po kurio laiko nustojo veikę, kiti sėkmingai veikė toliau. Norint gauti leidimą keleivių ir krovinių vežimui tekdavo net keletą mėnesių susirašinėti su įvairiomis Carinės Rusijos įstaigomis. Susisiekimui vietiniais keliais, o ne plentais, leidimai dažnai būdavo neišduodami dėl didelio autobusų svorio. Keliai, o ypatingai tiltai, buvo nepritaikyti naujai transporto rūšiai, o ir autobusai buvo netobuli, dažnai gesdavo. Ne tik autobusai, bet ir lengvieji automobiliai žiemą beveik nevažinėjo.

1909 m. maršrutas Mituva-Šiauliai nebeveikė. Tarp Druskininkų ir Porečjės vietoje vokiško autobuso važinėjo naujai įsigytas prancūziškas. 1909 m. vasarą autobusai pradėjo kursuoti tarp Vilkaviškio ir Suvalkų. Norinčių važiuoti būdavo daug, kartais net neužtekdavo visiems vietos. Važiavimas kainavo 2,5 kapeikas už varstą. Nuo liepos 1 d. reguliariai pradėjo važinėti automobilis tarp Marijampolės ir Suvalkų. Pirmuoju reisu važiavusi komisija, vadovaujama vice-gubernatoriaus, apžiūrėjo kelią ir tiltus. Rugsėjo mėnesį verslininkas Frenkelis pradėjo susisiekimą automobiliais tarp Kauno ir Ukmergės. Vilniuje pasirašyta sutartis tarp Birštono savininko Fon Miulerio ir pono Leventalio iš Varšuvos dėl automobilinio susisiekimo organizavimo tarp Birštono ir Kauno vasaros sezonui, penkiems metams. Tais metais autobusai pradėjo važinėti Vilniaus ir Kauno miestuose.

1909-1910 metų žiemą automobilių važinėjimas tarp Kauno ir Ukmergės nutrūko ir buvo atnaujintas tik 1910 m. sausio 10 dieną. Po dviejų mėnesių „Kurjer Litewski" kovo 6 d. Nr.42 rašė: „Kaunas. Pagaliau sulaukėme patogaus susisiekimo tarp Kauno ir Ukmergės. Prieš keletą dienų pradėjo važinėti tarp Kauno ir Ukmergės omnibus-automobilis, kuris iš Kauno išvyksta 8 valandą ryto, Jonavoje būna 9 valandą 30 minučių ir Ukmergėje - 11 valandą. Iš Ukmergės išvažiuoja 12 valandą dienos, į Jonavą atvyksta 13,30 ir Kaune būna 15 valandą. Bilietų kaina: Kaunas-Jonava 1 rublis 30 kapeikų, Jonava-Ukmergė - 1 rublis 50 kapeikų. Po kelių dienų pradės kursuoti automobilis tarp Šiaulių ir Tauragės".

Autobusas maršrutu Šiauliai-Tauragė pradėjo važinėti ne po kelių dienų, bet po kelių mėnesių. „Kurjer Wilenski" 1910 m. lapkričio 6 d. Nr.19 rašė: „Šiauliai. Nuo rugsėjo 28 d. miestas ir apylinkės sulaukė didelio pagerėjimo, būtent: greito ir patogaus susisiekimo automobiliu į Prūsijos pusę plentu iki Tauragės. Seniau diližansu ar taip vadinama balagula, krovininiu žydų vežimu panašiu į Nojaus laivą, iki Tauragės reikėjo važiuoti 13 ar net 15 valandų patiriant įvairiausių nepatogumų ir praleidžiant daug laiko, dabar kaunietiškos automobilių bendrovės pagalba 90 varstų kelias įveikiamas vos per keletą valandų, sėdint prabangiame automobilyje apsaugotam nuo žiemos, vėjo, lietaus ir mokant 4 rublius 50 kapeikų už žmogų. Kaunietiškos bendrovės automobiliai paprastai išvyksta 7 valandą iš Šiaulių į Tauragę ir tos pačios dienos vakare grįžta. Važiuojantiems pirmyn ir atgal, iš anksto pranešus, daromos nuolaidos". Dėl keleivių trūkumo ir kelionės brangumo autobusas reguliariai važinėti tarp Kauno ir Ukmergės greitai nustojo ir važiuodavo tik tada kai susirinkdavo pakankamai norinčių važiuoti. 1910 m. kovo pabaigoje atidaryti dar du maršrutai: Kaunas-Birštonas ir Ukmergė-Jonava.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad to laiko spauda pranešimuose dažnai mini „automobilis", o ne „autobusas" ar „omnibusas". Taip gali būti todėl, kad pirmiems bandymams verslininkai kartais pirkdavo ne didelius ir brangius autobusus, o paprastus lengvuosius automobilius, gaudavo leidimus juos naudoti keleivių vežimui tam tikrais tarpmiestiniais maršrutais. Naudoti lengvuosius automobilius miestuose ir miesteliuose kaip taksi dar buvo per anksti dėl daugelio įvairių priežasčių.

1911 metų pavasarį tarp Suvalkų ir Kauno jau važinėjo net 4 automobiliai. Naumiestyje susikūrė automobilių važinėjimo draugija. Ji planavo įsigyti 3 automobilius ir vežioti keleivius maršrutais Marijampolė-Naumiestis ir Marijampolė-Kybartai. Vilkaviškyje taip pat buvo įkurta automobilių draugija planavusi važinėti tarp Marijampolės, Vilkaviškio, Virbalio, Kybartų, Naumiesčio, Šakių. Tai buvo pirma tokia bendrovė sukurta lietuvių. Iki tol Suvalkų gubernijoje veikė dvi pelningai dirbusios bendrovės - „Točilauskio ir Ko" ir Veišbergo. Pirmosios savininkai buvo lenkai ir lietuviai, antrosios žydas („Lietuvos žinios" 1911 m. Nr. 66). 1913 m. „Lietuvos žinios" Nr. 110 rašė „Vienintele įstaiga vilkaviškiečiai gali prieš kitus pasigirti - „Lietuvių automobilių draugija". Automobiliai kursuoja jau porą metų ir puikiai tarnauja visai Suvalkų gubernijai, vienydami Marijampolę, Vilkaviškį, Alvitą, Virbalį, Kybartus ir Vilkaviškio stotį. Visos draugijos rėdymas yra rankose inžinieriaus P. Vitkausko, p. Vabalo ir Vosyliaus."

1912 m. sausio 17 d. Vilniaus apskrities susisiekimo valdyba pranešė Vilniaus karinės apygardos viršininkui, kad apskrities plentuose veikia šie automobilinio susisiekimo maršrutai: Rygos Tauragės plentu Šiauliai-Kelmė (40 varstų), Kauno plentu Dvinskas(dab. Daugpilis)-Novoaleksandrovskas(dab. Zarasai) (23 varstos), Maskvos Varšuvos plentu Staryje dorogi-Sluckas (48 varstos) ir Sluckas-Liachovičiai (63 varstos).

1914 m. Tauragės gyventojas Kazimieras Povilas Jankovskis įsigijo penkių vietų fajetoną „Brennabor 8/16 PS, gavo leidimą ir pradėjo nereguliariai, kai būdavo keleivių, važinėti tarp Tauragės, Skaudvilės, Kelmės, Tilžės. Pageidaujant keleiviams juos veždavo ir į kitus miestus.

1913-1914 m. du autobusai, 23 ir 18 vietų, važinėjo tarp Šiaulių ir Kelmės, vienas 20 vietų vežiojo keleivius iš Šiaulių į Joniškį ir atgal. Visi trys autobusai priklausė Šančių dvaro, prie Kauno, gyventojui S. G. Fanstiliui. Maršrutas Dvinskas(Daugpilis)-Novoaleksandrovskas (Zarasai), priklausantis Madzalevskiui taip pat tebeveikė. Juo du kartus per dieną važinėjo penkių vietų, 16 AG, apie 100 pūdų sveriantis automobilis.

1914 m. kovo 27 d. automobiliai pradėjo važinėti penkis kartus per savaitę tarp Kauno ir Suvalkų per Marijampolę. Penktadieniais, šeštadieniais ir žydų švenčių dienomis automobiliai nevažinėjo. Iš Kauno automobilis išvažiuodavo 6 valandą vakare, o į Kauną grįždavo 10 valandą ryto. Iš Marijampolės į Suvalkus išvažiuodavo 7 valandą 30 minučių vakaro, o iš Suvalkų į Marijampolę - 8 valandą ryto. Bilietas kainavo iš Kauno į Marijampolę pirmoje klasėje 2 rubliai 20 kapeikų ir iš Marijampolės į Suvalkus - 2 rubliai 45 kapeikos. Antroje klasėje atitinkamai 1 rublis 75 kapeikos ir 1 rublis 80 kapeikų. Tais metais jau reguliariai važinėjo automobiliai tarp Kretingos ir Palangos.

1914 m. prasidėjęs pirmas Pasaulinis karas nutraukė tik ką atsiradusį ne tik tarpmiestinį autobusų susisiekimą, bet ir miestų visuomeninio transporto veiklą.

Ričardas Žičkus yra Energetikos ir technikos muziejaus Transporto ekspozicijos kuratorius