Ralis „Budapeštas - Bamakas 2014“ startavo sausio 24-ą dieną ir truko iki vasario 9-os. Dėl neseniai įvykusio karinio konflikto Malyje, organizatoriai šiemet finišą perkėlė į Bandžulį Gambijoje. Trasos ilgis kartu su kelione keltu sudarė 8401 km, šiam atstumui įveikti prireikė 13 dienų. Lietuviai važiavo turistinėje ralio įskaitoje pradėję nuo Maroko, tad nors maršruto koordinatės ir buvo siūlomos, bet nuostatai nereikalavo jų laikytis.
Motociklininkai šiam iššūkiui ruošėsi visus metus. Visų pirma, teko sutvarkyti nemažai dokumentų, nes kelias driekėsi per aštuonias šalis: Vengriją, Austriją, Italiją, Ispaniją, Maroką, Mauritaniją, Senegalą ir Gambiją. Šiam raliui Gintautas nupirko naudotą, 1992-aisais pagamintą „Yamaha XT600“. Vytas vairavo tokį patį, metais jaunesnį. Pakeitę skysčius, filtrus ir dylančias dalis motocikluose, jie pasirūpino maistu, degalų bei geriamo vandens talpyklomis. Vandenį vėliau pildavo degalinėse, pirkdami buteliuose. Jų maisto racioną daugiausiai sudarė kariniai daviniai. Krovinių transportavimui užsakė tvirtinimus, kuriuos jų bičiulis suvirino iš plieninio profilio. Grįžę negailėjo konstrukcijoms gerų žodžių, nes jos įrodė savo patikimumą ir atlaikė begalę virtimų Afrikos smėlyje.
Broliai nekėlė sau tikslo atvažiuoti pirmiems, todėl ramiai riedėjo finišo link. Jie galėjo sau leisti pasigrožėti apylinkėmis ir gamta. Grįžę į Lietuvą jie pasakojo, kad didelį įspūdį paliko Marokas, jo žmonių svetingumas. Vis dėlto tai nebuvo Mauritanijos smėlis ar Senegalo savanos, t.y. ta tikroji Afrika, kurią broliai svajojo aplankyti.
Mauritanija pasitiko „sausuoju įstatymu“. Ši šalis, kaip ir Marokas, dėl dažno dokumentų tikrinimo bei daugybės ginkluotų pajėgų įsiminė kaip labai griežta valstybė. Taupant pareigūnų laiką, dalyviai turėjo anksčiau su teisėsauga suderintas duomenų korteles, kurias pateikdavo pastariesiems. Taip pat organizatoriai primygtinai rekomendavo nevažiuoti naktį, įspėjo apie galimus išpuolius. Prašė gerbti vietinius gyventojus ir jų papročius, kadangi buvo lankomos ir arabų, ir musulmonų valstybės.
Vietomis atsirandanti augmenija džiugino akis: krūmokšniai, baobabų giraitės. Aplankyti miestai stebino verdančiu gyvenimu, užterštumu, chaotišku eismu ir gatvėse suverstose šiukšlėse besirausiančiais gyvuliais. Palikus vieną iš tokių miestų už nugaros, upėje matė riaumojančius begemotus, kurie savo „balsais“ drebino džiungles.
Po smėlio audros per dieną teko važiuoti 900 km
Nuotykiai lydėjo kasdien ir neleido atsipalaiduoti. Problemos atsirasdavo lyg iš niekur. Jas lėmė kelios priežastys: nuolatinė įtampa, klampus smėlis, duobėtas kelias, karštis, vairavimas tamsiu paros metu. Vietiniai gyventojai vaikšto tais pačiais keliais naktį, o vairuotojai nevengia važinėti be šviesų.
Pirmoji ralio pusė vargino ypač ilgais atstumais. Per dieną motociklininkai įveikdavo po 600-700 km, o kartą teko nuvažiuoti ir 900 km. Tai nutiko po itin daug nemalonumų pridariusios smėlio audros, kuri brolius užklupo kelyje. Nors ji gerokai sumažino matomumą, pavojų nepabūgę broliai pro smėlio sieną atsargiai skynėsi kelią toliau. Pradėjo temti, o įsiutusi audra, lydima stipraus šoninio vėjo, kuris bandydamas nupūsti nuo kelio, sumaišė žemę su dangumi. Motociklai pradėjo „čiaudėti“, o Ginto motociklui dingo šviesos, galop užgeso. Užvedus variklį šviesos neužsidegė, teko sekti paskui Vytą, kuris orientuodamasis į pakraščius dar matė kelią. Stichija nutraukė elektros tiekimą apylinkėse. Po 30 km beveik aklo važiavimo jie pasiekė miestelį, kurio viešbutyje prie žvakių šviesos, visiškai išsekę nuėjo miegot. Iki bivuako dar buvo likę 250 km. Audra siautėjo iki ryto, švilpdama ir daužydama langines. Paslėptiems nuo vėjo motociklams ji nepakenkė. Kitą rytą, išvalius filtrus, teko vytis ir pravažiuoti ne tik vakarykščius 250 km, bet dar ir 680 km numatytus dienai.
Naktys Mauritanijoje vėsios, temperatūra krito iki trijų laipsnių šilumos. Ką reiškia miegoti tokiomis sąlygomis, lietuviai patyrė po ilgiausio pagal grafiką 820 kilometrų ruožo, kai nespėjus kirsti sienos, teko nakvoti dykumoje. Besiruošdami nakvynei, broliai prisiminė, kad palapinę įmetė į vieno iš dalyvių džipų, tad išsitraukę miegmaišius įsitaisė po atviru dangumi. Šaltas Atlanto vėjas neleido užmigti. Kelias valandas pailsėti pavyko tik pasislėpus už motociklų, gulint su pirštinėmis, apsuktu pošalmiu bei šalmu. Prabudę kirto militarizuotą zoną su užminuotais laukais, pilnais susprogusios technikos iš abejų kelio pusių. Šis kraupus vaizdas ilgam išliks atmintyje.
Trasoje keliautojams teko padėti ir į avariją patekusiam motociklininkui. Nors jo motociklo priekis buvo sudaužytas, tačiau vienai iš trijų ralį lydinčių medikų brigadai suteikus pagalbą ir nenustačius kaulų lūžių, vairuotojui buvo leista tęsti kelionę. Kitos dienos vakarą, pakeliui į vieną iš Šiaurės Sacharos miestų Atlanto vandenyno pakrantėje tas pats vyras sustabdė Vytą ir Gintą, prašydamas palydėti jį iki bivuako. Paaiškėjo, kad susidūrus su automobiliu motociklas liko be priekinio žibinto, trūko šakės tiltelis, o pats stipriai susitrenkė koją. Važiuodamas kolonos vidury, broliams apšviečiant kelią, jis pasiekė tikslą.
„Ralio dalyviai, matydami sustojusį keliautoją ir pakeldami didįjį pirštą į viršų, visuomet klausia, ar viskas gerai ir ar nereikia pagalbos“, – paaiškino Gintas.
Didžiausias pasaulyje mėgėjų ralis
Lyginti Dakaro ir šio ralio broliai nesiryžo, nors kelias bei oro sąlygos beveik nesiskiria. Daug kas finišo nepasiekė dėl technikos gedimų, sunkių motociklų.
„Jeigu nori alternatyvos Dakaro raliui, tada, kaip deklaruoja organizatoriai, gali rinktis šį – didžiausią pasaulyje mėgėjų ralį, – dalinosi mintimis Vytas. – Norintys pajausti lenktynių dvasią gali varžytis sportininkų kategorijoje ir čia, bet tam reikia tinkamai pasiruošti, o tai biudžetą padidina keliskart.“
Sportinio važiavimo entuziastai turėjo atskirą kategoriją, važiavo numatytu maršrutu visuose ruožuose. Jie varžėsi lengvesniais motociklais, be krovinio. Daiktus atiduodami ralyje važiuojantiems automobilistams. Brolių motociklai svėrė po 170 kg. Maistas, vanduo ir kitas bagažas sudarė dar apie 100 kg. Netrukus vyrai suprato, kodėl ralyje važiuoja tik 16 motociklų iš 130 komandų. Vežant tokį svorį per klampų smėlį, o jį sudaro apie 350 kg, motociklas užstringa. Situacija pagerėja sumažinus slėgį padangose, bet nepakankamai, kad galėtum važiuoti atsipalaidavęs. Todėl, nekalbant apie kopas, greitesnis važiavimas neįmanomas. Įklimpę dalyviai numesdavo krovinius ir stumdavo motociklus patys. Draugiškai nusiteikę automobilių ralio mėgėjai paimdavo dalį vežamų daiktų, palikdami saulės nuvargintiems keliautojams tik būtiniausius: degalus, maistą bei vandenį.
„Pasiklydus dykumoje arba netekus jėgų, keturiasdešimties laipsnių karštis gali turėti tragiškų pasekmių. Užgesus motorui, smėlynuose motociklo stumti nėra kur. Beliktų jį ten numesti ir tikėtis, kad tave kaip pakeleivį paims važiuojantys džipai“, - apibendrino Gintas.
Pravažiavę 5500 km, broliai pasiekė išsvajotą finišą, surado žmones, kuriems paliko saugoti visas Afrikos negandas ištvėrusius enduro motociklus, tikėdamiesi sugrįžti ir pratęsti kelionę po „Juodąjį žemyną“.