Įsibėgėjus pavasariui jau įvyko daugelio gyvūnų tuoktuvės, paukščiai susuko lizdus, padėjo kiaušinius, kuriuos akylai saugo nuo tykančių plėšrūnų. Kai kurie paukščiai jau spėjo ir išperėti. Jauniklių jau susilaukė ir šernai bei lapės. Gamtoje kuo tikriausias pavasaris!
GRYNAS.lt didžiuojasi galėdamas jums pristatyti Lietuvos gamtos fotodienoraštį ir parodyti, kiek visko daug vyksta po Lietuvos padange:
Pirmasis dienoraščio įrašas: pernykštėje žolėje besišildantys šerniukai ir varlių tuoktuvėse karaliaujantys gandrai
Antrasis dienoraščio įrašas: Mišku šuoliuojantys ilgaausiai ir jauniklius išvarančios briedės
Už nuostabias Lietuvos gamtos fotografijas esame dėkingi gamtos fotografui Romualdui Barauskui.
Kuoduotoji zylė (Parus cristatus) – zylinių (Paridae) šeimos paukštis, kuris lengvai atpažįstamas iš smailaus kuoduko. Dydis – 11-12 cm. Kūno viršutinė pusė rusvai pilka. Skruostai balsvi. Snapas juodas, kojos rusvos.
Plačiai paplitusi pušūnų miškuose Vidurio ir Šiaurės Europoje, taip pat lapuočių miškuose Prancūzijoje ir Pirėnų pusiasalyje. Didžiojoje Britanijoje sutinkama tik senuosiuose pušynuose Škotijoje. Lietuvoje dažna, aptinkama ištisus metus, spygliuočių miškuose.
Lizdą krauna uoksuose, kartais inkiluose. Deda 5-7 balsvus kiaušinius, išmargintus raudonai rudomis dėmėmis. Peri 15-18 dienų. Jaunikliai lizdą palieka po 19 dienų. Išveda dvi vadas. Minta smulkiais vabzdžiais, taip pat lesa pušų ir eglių sėklas (dažniausiai žiemą).
Paprastoji voverė, arba voverė (Sciurus vulgaris) – voverinių (Sciuridae) šeimos graužikas. Galva plati, trumpa. Ausys, palenktos į priekį, siekia akis. Jų viršūnėse styro ilgų plaukų šepetukas. Kailiukas vasarą ryškiai rudas, žiemą pilkšvas. Dantų 22.
Paprastosios voverės daugiausiai gyvena spygliuočių miškuose, tačiau kartais įsikuria ir mišriuose ar lapuočių miškuose. Pastaruoju metu vis dažniau sutinkamos miestų soduose ar parkuose. Paprastosios voverės visai nebaikščios, kartais net ėda iš žmogaus rankų. Tačiau voverės gyvenančios miškuose žmonių neprisileidžia. Voverių labai stiprios užpakalinės letenėlės, todėl jos puikiai laipioja medžiais. Individai laikosi pavieniui visada išskyrus poravimosi metą, bei labai šaltas žiemas, kai keliese tūno susiglaudusios lizde. Lizdą paprastosios voverės stato iš plonų medžio šakelių ir lapų. Lizdas apvalus, turi dvi angas šonuose. Vidus išklotas minkštais augalais. Kartais voverės nesuka lizdo, tuomet jos gyvena medžių drevėse. Vasarą voverių kailis trumpas ir minkštas, rusvos spalvos. Žiemos metu tampa tamsesnis ir tankesnis. Gyvenimo trukmė apie 2-3 metai. Svoris maždaug 400 gramų.
Paprastosios voverės visą dieną ieško maisto. Pusę suėda iškart, kitą užkapsto slėptuvėse. Taip jos ruošia žiemos atsargas. Paprastosios voverės maitinasi labai panašiu maistu kaip ir pilkosios voverės, todėl dažnai dėl maisto tenka konkuruoti. Dėl to Didžiojoje Britanijoje labai sumažėjo paprastųjų voverių. Kai ėda, paprastosios voverės tupi ant užpakalinių letenų, o maistą (pvz., kankorėžį) laiko priekinėmis letenomis. Sukdamos kankorėžį jos nugraužia žvynelius ir suėda sėklas. Voverės taip pat ėda žiedus, ūglius, vabzdžius, grybus, riešutus, erškėtuoges. Gilių beveik neėda.
Paprastosios voverės gyvena visoje Europoje, išskyrus šiaurės Skandinaviją ir beveik visą Ispaniją ir Portugaliją. Azijoje paplitusios nuo Uralo iki Korėjos.
Mažoji kūdrinė varlė, arba kūdrinė varlė (Rana lessonae) – varlių (Ranidae) šeimos varliagyvis, kuris morfologiškai labai panašus į didžiąją kūdrinę varlę ir yra pats mažiausias iš visų žaliųjų varlių rūšių. Kūnas šviesiai žalios spalvos, pilvelis balsvas, o pakraščiai gelsvi.
Gyvena nedideliuose, sekliuose, vandens augalais užžėlusiuose telkiniuose: kūdrose, tvenkiniuose, karjeruose, durpynų balose, upių senvagėse. Kartais pavyksta aptikti net ir labai užterštose kūdrose. Vengia tekančio vandens. Neršia, maitinasi ir žiemoja vandenyje. Karštomis vasaros dienomis trumpam išlipa į sausumą pasišildyti.
Lietuvoje dažna, plačiai paplitusi rūšis.
Saugoma Berno konvencijos (III apsaugos kategorija).
Mažoji žuvėdra (Sternula albifrons) – žuvėdrinių (Sternidae) šeimos paukštis, kurio viršutinė kūno pusė šviesiai pilka, viršugalvis juodas, o kakta balta. Apatinė kūno dalis balta. Snapas geltonas, juodu galu. Kojos geltonos.
Lietuvoje reta rūšis. Aptinkama gegužės – rugsėjo mėn. Gyvena neapaugusiuose ir smėlėtais pakraščiais ežeruose ir upėse.
Upinis kirlikas (Charadrius dubius) – sėjikinių (Charadriidae) šeimos paukštis. Nugarinė pusė rusvai pilka. Kakta balta, nuo snapo pamato iki ausies nusitęsia juoda juostelė. Vokai geltoni, tuo skiraisi nuo jūrinio kirliko.
Gyvena smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse, kur negilioje duobutėje gegužės – birželio mėn. deda 4 smėlio spalvos su tamsiomis dėmelėmis ir taškeliais kiaušinius. Peri apie 26 dienas.
Lietuvoje pasirodo balandžio mėn., bet vasaros viduryje jau išskrenda. Dažna rūšis.
Eglė (Picea) – pušinių (Pinaceae) šeimos medžių gentis. Vidurio Europoje savaiminė viena rūšis - paprastoji eglė (Picea abies), kitos rūšys auginamos. Eglės yra vienintelė Piceoideae pošeimio gentis.
Eglės yra visžaliai ir vienkamieniai medžiai. Išauga iki 20-60 m aukščio, atskirais atvejais iki 100 m, pvz., sitkinė eglė. Kaip pavyzdys Lietuvoje įprastai auganti Paprastoji eglė priklausomai nuo jos paplitimo arealo Europoje, išauga ~30 m., bet kartais net iki 63 m aukščio. Eglių laja kūgiška, smailiaviršūnė. Kamienų skersmuo iki 1 m, daugiausia - 2,5 m, kai kurių rūšių - net iki 4,5 metro. Krūmo pavidalo kamienas susidaro tik ypatingomis augimo sąlygomis.
Žievė rausvai ruda, senų medžių suaižėjusi. Spygliai keturbriauniai ir ant ūglio išsidėstę spirališkai. Vyriškieji strobilai geltoni ar raudoni, o moteriškieji – gelsvai žali, žali ar raudoni. Kankorėžiai nusvirę.
Aukščiausia Lietuvos eglė auga Prienų šile.
Pavasarį ant jaunų šakelių susidaro smulkūs vyriškieji ir stambūs moteriškieji kankorėžiai. Jie sudaryti iš žvynelių. Vyriškajame kankorėžyje subręsta daug smulkių sporų, iš kurių susidaro žiedadulkės su oro pūslelėmis. Moteriškajame kankorėžyje yra sėklapradžiai. Jei ant jų vėjas atneša žiedadulkių, įvyksta apdulkinimas. Apdulkinto moteriškojo kankorėžio žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais. Žiedadulkės sudygsta sudarydamos dulkiadaigius. Juose formuojasi vyriškos gametos - spermiai, o sėklapradžiuose iš didelės sporos susidaro moteriškoji gameta - kiaušialąstė. Uždarytame kankorėžyje po kurio laiko įvyksta apvaisinimas, t. y. spermiai dulkiadaigiu pasiekia kiaušialąstes ir jas apvaisina.
Taigi, skirtingai nuo samanų ir sporinių induočių, plikasėkliai gali be vandens pernešti vyriškąsias lytines ląsteles iki moteriškųjų. Po apvaisinimo sėklapradžiai subręsta ir tampa sėklomis, kurios sudarytos iš gemalo, maisto atsargų ir sėklos luobelės. Gemalas yra jauno augalo užuomazga, o maisto atsargos naudojamos sėklai sudygti. Luobelė saugo gemalą nuo nepalankių sąlygų. Bręstančias sėklas nuo aplinkos poveikio saugo kankorėžiai. Sausio arba vasario mėnesį kankorėžiai atsidaro ir iš jų išbyra sėklos su sparneliais, kurias vėjas išnešioja. Eglės savo sėklas išbarsto kiekvienais metais.
Pavasarinė raktažolė (Primula veris) – raktažolinių (Primulaceae) šeimos, raktažolių (Primula) genties augalas.
Daugiametis, 15-30 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, gausiai šakotas. Visi lapai skroteliniai, pailgai kiaušiniški, šviesiai žali, su įdubusiomis gyslomis, dėl to lapų paviršius raukšlėtai vagotas, iš pradžių kraštai būna užsirietę, vėliau išsitiesia, apatinė pusė plaukuota. Lapkočiai su sparneliais. Iš lapų skrotelės išauga vienas arba keletas žiedstiebių. Žiedynas panašus į raktų ryšulėlį. Žiedai kvapūs, po 5-20 žiedyne. Žiedkočiai augalams žydint nulinkę, vėliau statūs. Taurelė piltuviška ar varpiška, šviesiai žalsva, plaukuota, ryškiai briaunota. Vainikėlis geltonas, su oranžiškai raudonomis dėmelėmis žiotyje. Kuokeliai 5, priaugę prie vainikėlio vamzdelio. Mezginė viršutinė. Vaisius - ruda dėžutė; joje subręsta rutuliškos, tamsiai rudos, smulkiai karpotos, apie 1,5 mm ilgio sėklos.
Žydi balandžio - gegužės mėn. Auga sausesnėse pievose, dirvonuose, pakelėse, šlaituose, sausesniuose šviesiuose miškuose ir miško aikštelėse. Mėgsta karbonatinius dirvožemius. Aptinkama visoje Lietuvoje. Dekoratyvus. Išvesta daug veislių, auginamų darželiuose.
