Manau, jog iš dalies yra taip. Juk niekas už mus nepriima sprendimų, juk tai mes nusprendžiame ką studijuosim, kur gyvensim po studijų ir kokį darbą dirbsime. Kiekvienas išgyvenimas žmogaus gyvenime įdeda teigiamą arba kartais ir neigiamą indėlį į jo patirties bagažą. Vieni dalykai mus sustiprina, kiti parodo mums mūsų silpnąsias vietas.
Mano istorija, gal būt nepasirodys kažkuo labai ypatinga, bet savo gyvenime aš mačiau tikrai daug vargo, sunkumų. Kai vieniems nuo vaikystės tėvai nutiesia takelį link laimingo gyvenimo, kai jiems būna begalinės galimybės rinktis ką nori veikti ir kokių pramogų jie nori, vėliau nuperkami butai, automobiliai ir pilnumoje pastatomas vaikas ant kojų, tik gyvenk ir džiaukis .... pas mane viso to nebuvo.
Galbūt vieni mano gyvenimo sprendimai, buvo priimti ne visai teisingi, bet juk vienas protingas išminčius yra pasakęs: „ gyvenime nėra klaidų, būna tik pamokos“. Pas mane tų pamokų būta daug.... Bet tuo kuo šiandien esu, ką pasiekiau, tai viską pasiekiau pati, niekas nieko nepadėjo, tik daug dirbau, daug ką paaukojau, vardan užsibrėžtų gyvenimo tikslų.
Užaugau aš viename Lietuvos kaime, ten gimiau ir ten prabėgo visa mano vaikystė. Iš pradžių mažos mergaitės gyvenimas tekėjo taip kaip ir pas visus vaikus. Gal taip ir būtume gyvenę toliau, jeigu vieną dieną į mūsų namus nebūtų atėjęs mirties siaubas. Staiga mirė mano tėtis. Liko mama viena - kaime su mažais vaikais, pilnu tvartu gyvulių, didžiuliais daržais, daug kaimiškų darbų. Nuo tada ir prasidėjo vargų vargelių virtinė.
Reikėjo daug dirbti, o kaime tik spėk suktis. Mama visados kartojo, jog reikia mokytis ir kuo geriau - tik tada turėsi geresnį ir lengvesnį gyvenimą. Mokiausi, savo klasėje buvau prie vienų iš geriausiai besimokančių mokinių, dalyvavau olimpiadose, konkursuose, visur kur tik galėjau. Neturėjau galimybės važiuoti į klasės išvykas, neturėjau galimybės turėt daug gražių rūbelių.
Daug ko norėjosi turėti, bet neturėjau, ir nei vieno kart mamai nepasakiau, kad jinai man ką nupirktų, nes nebuvo iš ko pirkti. Mano visos mokyklinės vasaros atostogos buvo kaip „parduotos vasaros“, kai reikėjo eiti uždarbiauti kaime, tai skinant uogas, tai ravint burokų plantacijas.
Va tada ir nusprendžiau, kad reikia smarkiai kabintis į gyvenimą, išlipti iš tų kaimiškų vargų ir stengtis susikurti lengvesnį ir šviesesnį gyvenimą. Pirmiausiai reikėjo įstoti studijuoti. Pabaigus vidurinę mokyklą, aš tapau studente. Nors viena giminaitė po tėvelio laidotuvių pasakė, jog duok dieve, kad ši mergaitė pabaigtų kokią profesinę mokyklą ir taip bus gerai. O pasirodo, ta tetulė net nenutuokė, kiek toli ši kaimo mergaitė nueis...
Pasirinkau universitete inžinerinius mokslus, ir kai išvažiavau iš savo kaimo į sostinę, aš net nežinojau, kas manęs ten laukia. Tada, prieš 20 metų išlipusi sostinės autobusų stotyje, pradėjau savo savarankiškai gyvenimą su užsibrėžtais tikslais į gražesnę ateitį.
Didmiestyje, galima sakyti, buvau viena kaip pirštas. Laikui bėgant atsirado draugų ratas. Pirmieji bakalauro studijų metai nebuvo iš lengvųjų, daug inžinerinių mokslų kainavo nemažai sveikatos, bet mokiausi, viską dariau pati ir kažkaip persilaužiau.
Kai visi uliavojo klubuose, vakarėliuose, aš buvau prie knygų. Tikrai tam tikrą studentiško gyvenimo dalį praradau, bet aš privalėjau gauti gerus pažymius, man mirtinai reikėjo siekti stipendijos. Visada turėjau galvoti, kaip reikės gauti pinigėlių kitiems mokslo metams.
Tad ir prasidėjo vasaromis važinėjimai į braškių, aviečių plantacijas Anglijoje. Darbas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, lyjant lietui ir kepinant saulei. Buvo visko, bet tai buvo mano galimybė užsidirbti. Ten uždirbtais pinigais galėjau toliau studijuoti, padėti namiškiams. Ir taip visas vasaras po studijų važiuodavau „arti“ į užsienį.
Metai ėjo, gyvenimas darėsi šviesesnis. Pradėjau stotis „ant savo kojų“. Tapau viena geriausių studenčių savo fakultete. Netikėtai gavau darbo pasiūlymą kitame Lietuvos mieste. Apsisprendžiau iš karto, kad turiu ten kraustytis. Iš savo užsidirbtų per vasaros atostogas pinigėlių nusipirkau butuką. Naujas miestas, darbas, nuosavi namai.
Tai buvo pirmasis mano savarankiško gyvenimo įvertinimas. Jei turi tikslą, jį galima pasiekti savo užsispyrimu ir darbu. Nors turėjau tik plikas buto sienas, dar laukė remontai, bet tos sienos buvo mano pačios įsigytos, niekas nepridėjo ne vieno centuko... Ir žingsnis po žingsnio gyvenimas kasmet tapdavo vis lengvesnis.
Pradėjau dirbti ir toliau mokiausi magistrantūroje. Pabaigus šias studijas pradėjau studijuoti doktorantūroje. Dienomis skubėdavau į darbą, po pietų važiuodavau į universitetą. Doktorantūroje laukdavo paskaitos su studentais, daugybė laboratorinių, konferencijų, seminarų, o grįžus į namus vakarais - daugybė rašto darbų, disertacijos rašymas.
Daug bemiegių naktų, bet vis galvojau, privalau pabaigti studijas ir įrodyti sau ir kitiems, jog viskas yra pasiekiama, o ir paprastas vaikas kilęs iš provincijos gali turėti mokslų daktaro laipsnį. Disertacija buvo pabaigta. Ją apsigyniau žiemą, Kūčių išvakarėse.
Anksti ryte atsikėlusi žiūrėjau į savo bute pastatytą kalėdinę eglutę ir vis negalėjau patikėti, jog būtent tos Kalėdos bus vienos iš gražiausių mano gyvenime. Tą akimirką supratau, kad daugelis mano gyvenime priimtų sprendimų padarė šiandien mane laiminga.
Nežinau kaip nupasakoti jausmą, bet kažkur viduje buvo labai gera didžiuotis savo pasiekimu, jog viską padariau pati, jog turėdama inžinerijos mokslų daktarės diplomą, galiu pasakyti jog ne veltui vargau 10 metų studijuodama universitete ir turėjau „parduotas“ visas savo vasaras.
Šiandien mano turimas diplomas liudija, kad svarbiausia yra pasitikėti ir tikėti savimi, tuomet jokie netikėtumai, negandos ir sunkumai neišmuš tavęs iš vėžių siekiant užsibrėžto gyvenimo tikslo. Tad kiekvienam galiu pasakyti, jog savo darbu, užsispyrimu galima pasiekti tikrai nemažai.
Nežinau ar tai vadinasi, kad savo likimą nusikalam patys, bet kiekvienas galime tikrai stengtis, jog gyvenimas būtų geresnis ir šviesesnis. Galiu šiandien didžiuotis savimi, jog turiu gražią šeimą, gražius savo namus, mėgstamą darbą, užimu aukštas pareigas vienoje įmonėje, vedu paskaitas studentams universitete, galiu leisti sau vasaromis keliauti po įvairias šalis, o pasaulio jau esu mačiusi išties nemažai.
Viską, absoliučiai viską užgyvenau ir užsidirbau pati, ne tėvai ir ne turtingas vyras man pastatė tai, ką šiandien turiu. Ir nesvarbu, kas daro įtaką mūsų likimams, mūsų šiandienai ir ateičiai, manau svarbiausia – sugebėti priimti viską, ką tau likimas siunčia ir tuo pasinaudoti. Manau, likimas visada duodą šansą kažko pasiekti, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mes, būdami savo likimo kalviais, nusikalsime laimingo gyvenimo pasagą.
Saulė
***********
Kviečiame ir jus dalyvauti konkurse!