„Džiaugsmą prarandame ne bėgant metams, o patiems nuspaudus polėkio stabdžius“, – tvirtina pašnekovai.
Pralinksmina kaimynus ir draugus
Vytautas Jaugėla, menininkas, fotografas, kino mėgėjas, medžio drožėjas, tapytojas, senienų rinkėjas
Prisimenu, kaip prieš keturiasdešimt metų Žemaitijoje švęsdami Užgavėnes morę darėme ilgiau kaip pusę dienos. Reikėjo, kad ji suktųsi, kad keltų ranką, spragilą. Kai tai pavyko, visi buvo patenkinti, lyg kokį stebuklą sukūrę. Pirmąją kaukę padariau iš papjė mašė prieš daugiau nei keturiasdešimt metų.
Mokydamiesi technikume su draugais iš molio lipdėme jos formą, klijavome. Praėjus dešimtmečiui, pradėjau drožti medines kaukes. Iš pradžių kaltas sprūsdavo pro šalį, daug kas nepavykdavo taip, kaip norėdavau, bet dirbant ir nuolat tobulėjant paklūsta ir kaltas, ir kirvis. Per metus išdrožiu maždaug apie dešimt Užgavėnių kaukių. Dauguma jų iškeliavusios po visą Lietuvą ir užsienio šalis. Be jų, dar drožinėju koplytstulpius, šventųjų skulptūrėles, tapau.
Vis dažniau švenčiantieji Užgavėnes tik nusipaišo žandus raudonai ir apsivelka skurliais... O juk būtent kaukės yra šventės akcentas ir grožis. Man svarbi tradicija. Norėtųsi perduoti kitiems, ką moku, deja, kuo toliau, tuo mažiau kaime lieka besidominčiųjų drožinėjimu. Anksčiau kaimo žmonės padarydavo primityvokas, bet labai geras kaukes.
Šiandien to tenka mokyti Rumšiškėse ar įvairiuose renginiuose. Iš tiesų gaila. Juk drožinėdamas ar užsiimdamas kita veikla, esi daug sveikesnis, nelieka laiko nesąmonėms. Daug draugų ir bendraklasių palaidojau per degtinę...
Ar dalyvauju Užgavėnėse? Žinoma! O kaipgi kitaip? Vienais metais pasiėmiau armoniką, nors groti visai ja nemoku. Persirengiau, užsidėjau kaukę ir visus kaimynus aplankiau. Nė vienas nepažino. Nuvykęs į Dovainius Plungės rajone užsukau pas vieną draugą muzikantą. Tas siūlo pinigų, aš atsisakau.
„Neimsiu, – tvirtinu, – pinigų nenoriu, noriu, kad paklausytum muzikos.“ Draugas pažiūrėjo, paklausė ir galiausiai nusprendė: „Šokti gerai šoki, o groti nemoki.“ Kai nusiėmiau kaukę, stebėjosi, kad nepažino. Viena buvusi bendradarbė davė du litus, sakau, – litais neimu, tik doleriais. Smagu pakvailioti, sau ir kitiems šventę pasidaryti.
Leidžiu sau tapti Onute
Eugenijus Arbušauskas, tautodailininkas
Medžio drožyba susidomėjau dar besimokydamas mokykloje, turėjau nagingas rankas. Ypač patiko drožti įvairaus dydžio medžio skulptūras bei Užgavėnių kaukes. Jomis susižavėjau lankydamas Radviliškio miesto kultūros centro folkloro ansamblį „Aidija“.
Mes puoselėjome įvairias tradicijas, tarp jų – ir Užgavėnių. Droždamas kaukę dažniausiai personažą numatau iš anksto. Sugalvoju atributiką, pabrėžiu svarbiausia, naudodamas, pavyzdžiui, natūralius ožio ragus bei kailį. Būtina išgauti atitinkamą veido miną. Ji turi būti rūsti ir gąsdinanti, kad iš tiesų žiema pasitrauktų. Pasitaiko, kad kuriu baisią ir piktą kaukę, o išeina linksma.
Nesudėtingą kaukę galima išdrožti per dieną. Dažniausiai dirbinu iš liepos medienos – ji minkšta ir lengva. Tai ypač svarbu: juk užsidėjus medinę kaukę tenka ne tik vaikščioti visą dieną, bet dar ir pašokti. Dėl to stengiuosi kaukę drožti kiek galima plonesnę. Nors kad ir kaip plonintum, vis tiek kaukės yra gan sunkios, nepatogios veidui. Todėl dažnai per Užgavėnes daugelis užsideda popierines, darytas iš papjė mašė.
Kadangi Užgavėnės – persirengėlių šventė, leidžiu sau tapti moteriškos lyties atstove. Užsidedu savo drožtą gražią kaukę Onutę, tiesa, šiek tiek panašią į raganą. Tapęs ja pokštauju ir kvailioju. Kartais prieinu prie vyriškio ar moteriškės, padedu ranką ant peties. Reaguoja visaip, bet dažniausiai – maloniai.
Kelerius metus per Užgavėnes rengiau akciją „Laisvę Užgavėnėms.“ Ant šakės pasikabinau plakatą, pasiėmiau storą knygą, apdeginau jos kraštus, o ant viršelio parašiau, kad yra atliekama apklausa: ar norite, kad Užgavėnės būtų nedarbo diena? Persirengęs prašydavau, kad žmonės pasirašytų. Supratusieji pokštą į knygą rašė linkėjimus, o kiti iš tiesų nuoširdžiai pasirašinėjo už „laisvas Užgavėnes“.
Visada stengiuosi jas švęsti. Tokią dieną nei pačiam nesinori duoti ramybės, nei kiti man jos duoda. Dažnai kviečia kultūros centrai, bibliotekos. Kasmet Užgavėnes tenka atšvęsti po keliolika kartų. Nesiskundžiu, man iš tiesų tai patinka. Kita vertus, tai tradicijų tęsimas. Norisi, kad jos išliktų. Girdėjau, yra tautų, nebeturinčių savo tradicijų. Man sunku įsivaizduoti tautą be jų.
Kaukė atgyja ant veido
Raimundas Puškorius, tautodailininkas, skulptorius, Kretingos miesto seniūnijos sporto organizatorius
Dauguma mano kaukių – tradicinės: raganos ir raganiai, prekybininkai žydeliai, kanapiniai, lašininiai, daktarai, kipšai, elgetos, čigonai. Dažnai vypsančios bedantės burnos, kumpos nosys, ragai ir nagai negąsdina. Priešingai, šypsosi bei akį merkia. Iš visų savo drožtųjų iki šiol labiausiai atsimenu raganos kaukę: plačiai išsižiojusi, o jos burnoje – velniukai, su įrankiais taisantys dantis.
Mano tėvelis Anicetas Puškorius buvo garsus Kretingos tautodailininkas, pasakotojas, kraštotyrininkas. Pomėgį drožinėti iš jo paveldėjome visi keturi sūnūs. Prie medžio mielai krapštosi ir mano vaikai bei anūkai.
Kaukių drožinėjimo tradicija daug kur išnyko, tik Žemaitijoje liko gyvesnė. Norėtųsi ją perduoti kitiems, bet tai ne taip paprasta. Daug metų Kretingoje vadovavau drožimo būreliui. Yra vaikų, tikrai mielai drožinėjančių. Tačiau išėjęs naujas įstatymas nebeleidžia man būti mokytoju, nes neturiu pedagoginio išsilavinimo.
Paradoksalu, juk esu išmaišęs visą pasaulį, buvęs Amerikoje, Japonijoje, o pagal įstatymus negaliu savo patirtimi dalintis su tais, kurie labiausiai yra pasiruošę ją priimti.
Šiandien daugelis kaukes įsigyja kaip interjero detales, o anksčiau jos buvo plačiai naudojamos per Užgavėnes. Vos ne kiekvienas žinodavo, kaip dėvint kiekvieną kaukę apsirengti, ką kalbėti. Pakabinta ant sienos ji tarsi kažką praranda, paėmęs į rankas pajunti, kad ji gyvesnė, o kai užsidedi ant veido – įgyja charakterį.
Nuo mažų dienų mačiau, kaip tėvelis ruošdavosi Užgavėnėms. Dieną prieš, pirmadieniais, žmonės eidavo persirengę elgetomis bei atitinkamai išsidažę. Dabar panašiai eina apsirengę per Užgavėnes. Antradieniais, šventės dieną, išsidrožę puikiausias kaukes kaimynai vaikščiodavo pas kaimynus, linksmindavo vieni kitus, šėldavo. Užaugęs su šia tradicija, visada švenčiu Užgavėnes. Aplankom kaimynus, į Klaipėdą pas draugus nuvažiuojam. Smagu pašėlioti.
Šiemet esu pakviestas dalyvauti Kretingoje vyksiančiame Užgavėnių kaukių karnavale. Be abejo, kad dalyvausiu. Organizuodamas sporto renginius pastebiu, kad šiandien daugelis žmonių yra per daug susikaustę. Skundžiasi, kad po darbų pavargę, tad norisi pailsėti, o ne persirengėliais vaikščioti. Tačiau į tokias šventes ir eina būtent tie, kurie nori atsipūsti, prasiblaškyti.
Kartais, kad patirtum džiaugsmo, daug nereikia – pačiam įsidrąsinti, išsijudinti ir truputį išlaisvėti.