Bene didžiausią įspūdį visais laikais darydavo pasakojimai apie aukštas viduramžių vienuolynų sienas, nubrėžiančias aiškią ribą tarp dviejų skirtingų pasaulių – sekuliaraus ir pasaulietinio. Bėgant metams, o kartu ir besikeičiant gyvenimo būdui, politinei situacijai, pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai, pamažu kito ir tvoros. Tvirtą mūrą ir aklinas sienas vis dažniau pakeisdavo lengvesnis ažūras.
Gynybinės paskirties pilis netruko pakeisti dvarai, rezidencinės vilos, rūmai, o saugias pilių sienas – dekoratyvios tvoros, be pagrindinės saugojimo paskirties įgavusios naują ir ne ką mažiau svarbią reprezentacinę funkciją. Į rūmus atvykstančius svečius jau iš tolo pasitikdavo didingi vartai, puošti jėgą bei galią simbolizuojančiomis dekoratyviomis gyvūnų galvomis, dažniausiai meškų ar liūtų. Ne ką mažesnį įspūdį palikdavo ir pačios tvoros, dabintos augaliniais ar zoomorfiniais motyvais, suteikiančiais joms grakštumo, lengvumo bei puošnumo.
Bet jeigu aukštuose socialiniuose sluoksniuose tvoros modernėjo bei įgavo vis puošnesnį „veidą“, kaimo sodybose šis kitimas buvo kur kas kuklesnis. Mažesnį pokytį galėjo padiktuoti keletas veiksnių – vyraujanti medžiaga bei tradiciškumas kaip tam tikros vertybės siekis. Be to, visas dėmesys ir investicijos atitekdavo pagrindiniam sodybos pastatui, o tvora – kaip papildomas architektūros elementas – būdavo konstruojama iš pigiausių ir greitai surenkamų, bet patvarių medžiagų.
Taigi nuolat darbais užsiėmusiems kaimo žmonėms medines tvoras susiręsti buvo greičiausias, ekonomiškiausias ir patogiausias sprendimas, prie kurio idėjos, be abejo, prisidėjo ir miškingos kaimų vietovės, padiktavusios šią medžiagą.
Tiesa, medinės tvoros negalėjo būti tokios tvirtos ir neįveikiamos kaip mūrinės ar metalinės, tačiau kaimo sodybose tokių ir nereikėjo: žmonės vieni kitus gerai pažinojo, kaimynai paprastai stengdavosi palaikyti draugiškus tarpusavio santykius, o šeimos paslaptis bei jos privatumą kiekvienas mokėjo saugoti pasitelkdami kitokius būdus. Tad tvora čia atliko dekoratyvią, ribų atskyrimo ir apsaugos nuo gyvūnų funkcijas.
Tačiau net ir kaimo sodybose jos turėjo savo raidą: nuo būtinybės atskirti teritorijas jų vaidmuo pamažu augo į reprezentacinę. Kaime, ne ką mažiau negu dvare, norėjosi atvykėlį pasitikti puošniomis tvoromis.
Aukštį ir medžiagų pasirinkimą diktuoja aplinka
Šiandien tvorų paskirtis išlieka tokia pati, kaip ir ankstesniais laikais: atskirti teritorijas, saugoti ir puošti. Tiesa, visos šios trys paskirtys ne visada vienodai svarbios. Pvz., pamiškės sodybos tvoros saugojimo paskirtis tampa kur kas svarbesnė nei reprezentatyvumo. Taigi renkantis tvoras būtent į tai ir reikėtų atkreipti dėmesį. Galima net iškelti klausimą: ar iš tiesų pasirinkta tvora patenkins būtiniausius poreikius ir atliks reikiamas funkcijas?
Orientuojantis į saugumo aspektą, itin reikšmingą vietą užima tvoros patvarumas, atsiskleidžiantis per medžiagų ir konstrukcijų tvirtumą. Šiuo atveju labai svarbus kriterijus tampa aukštis – ar tvora iš tiesų pakankamai aukšta, kad užtikrintų saugumą nuo vagių ar plėšriųjų gyvūnų? Tačiau ar ji nėra pernelyg aukšta ir neizoliuoja sodybos nuo bendruomeninio gyvenimo? Kokį derėtų rinktis aukštį bei medžiagas, paprastai padiktuoja aplinkos kontekstas: turizmo sodyboje reikės tikrai kur kas mažesnės tvoros negu mieste.
Vienareikšmiai teigti, jog prie jūsų aplinkos derės moderni mūro ar metalo tvora, būtų pernelyg drąsu. Pirmiausia būtina pamatyti pastatą, suvokti jo stilių, įvertinti aplinką, sodą, jo dydžius – nes būtent tai turi įtakos tvorų pasirinkimui ir stilistikai. Kaip ir renkantis sodo baldus ar kitus architektūrinius elementus, vėlgi svarbu prisiminti taisyklę: kuo mažesnis sodas, tuo smulkesnės turėtų būti ir detalės.
Čia reikėtų vengti stambių tūrių ar masyvių formų, tačiau jei to padaryti negalima, tai kiek įmanoma jas susmulkinti. Pvz., jeigu vos trijų arų sklypelyje neišvengiamai tenka rinktis tik masyvią tvorą, labiau primenančią sieną, aplinka atrodys pernelyg suspausta, atsiras varžantis uždarumo jausmas. Tokį įspūdį galima sumažinti tvorai suteikus ažūriškumo arba sudarius nišų žaismą. Beje, kiaurymių tvorose nereikėtų išsigąsti: nišose galima originaliai įtvirtinti įvairių augalų ar įgyvendinti skulptūrinius bei meninius sumanymus.
Senosios tvorų tradicijos sunyko, naujosios – neišsivystė
Nors mūsų šalyje itin paplitęs sakinys „platus pasirinkimas pagal kiekvieno skonį“ taikomas ir tvorų atžvilgiu, iš tiesų jis vargiai atspindi realybę. Siaurą pasiūlą galima paaiškinti keliais aspektais: Lietuvoje nuo seno buvo susiklosčiusi ir išsirutuliojusi medinių tvorų tradicija, kuri šiandieniame urbanizuotame mieste, neatradusi savo nišos bei nesugebėjusi atlikti šiai aplinkai reikiamų būtiniausių funkcijų, taip ir neišsirutuliojo.
Negana to, sovietmetis, itin apribojus privačių gyvenamųjų namų statybas, taip pat turėjo įtakos tvorų tradicijų nykimui. Senoms tradicijoms sunykus ir neatsiradus naujoms, vienintele išeitimi tapo dairymasis į kitas pasaulio šalis. Ir nors architektūros srityje dauguma naujovių atkeliauja iš JAV (taip pas mus išpopuliarėjo ir amerikietiški kvartalai bei nameliai), deja, naujų tvorų modelių jie neatnešė: Amerikoje tvorų tradicijos nėra.
Šiandien Lietuvos gamintojai siūlo plytų, blokelių, akmenų, medines, modulines, metalines, plastikines, metalinės vielos tvoras. Būtent pastarųjų verslas šiuo metu paklausiausias. Tokios tvoros lengvai montuojamos, tinka prie kiekvieno klasikinio ar modernesnio stiliaus pastato, tačiau jų įvairovė nėra didelė ir, deja, jos vis dar stokoja dekoratyvumo.
Vieną archaiškiausių mums žinomų tvoros tipų (pagal medžiagą) – medinę žiogrių, pynučių, statinių, karčių (gulstinių ar pusgulstė) ar kt., pirmiausia padiktuoja pats pastatas. Ir nors iš pažiūros viskas atrodo paprasta ir suprantama, ne visada pavyksta išgauti siekiamo estetiškumo efektą. Kuo paprastesnis pats pastatas, tuo paprastesnė turėtų būti ir tvora, bei atvirkščiai: langinėmis, drožinėtomis vėjinėmis bei pakraigės žirgeliais puoštas namas savaime reikalauja įmantresnių formų tvoros, dar labiau pabrėžiančios sodybos dekoratyvumą bei prabangą.
Iš tiesų net medinė, bet tinkamai parinkta tvora gali kalbėti apie prabangą. O įmantrios metalinės kaltos tvoros, kad ir kiek bekainuotų, bet nederančios su bendra aplinka, gali tapti tiesiog pigiu kiču.
Tvoros turi būti savitos ir gražios
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros vedėjas, Kultūros vertybių apsaugos departamento saugomo kultūrinio kraštovaizdžio aukščiausios kategorijos ekspertas Jurgis Bučas sutinka, kad šiandien tvoros reikalingos, tačiau jis taip pat pabrėžia jų funkcionalumo, savitumo bei estetiškumo būtinybę.
„Lietuviai visada tvėrė tvoras: Žemaitijoje jos buvo vienokios, Aukštaitijoje – kitokios. Natūralu, jog žmogus, turintis privačią nuosavybę, ją stengdavosi aptverti. Juk, priešingu atveju, jai iškyla reali grėsmė tapti viešo naudojimo teritorija. Kokio aukščio tą nuosavybę sauganti tvora turėtų būti, manau, reikėtų palikti spręsti kiekvienam individualiai, tačiau labai svarbu sugebėti pasirinkti taip, kad savo privatumą užsitikrintum nepažeisdamas kitų interesų.
Kaip žinome, kuo tankiau apgyvendinta teritorija, tuo labiau išauga ir šis privatumo poreikis. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume užsistatyti aklinomis, kelis metrus siekiančiomis tvoromis. Geriausiu variantu laikomos esančios žmogaus akių lygyje. Nors iš pirmo žvilgsnio tokios atrodytų lyg ir nedidelės, jos jau prasilenkia su mūsų tradicijomis, kurios atnešė neaukštas, 1,2–1,5 metro siekiančias tvoras.
Aukštos, aklinos, masyvios tvoros reikalingos vietovėse, kur nuolat susiduriama su dideliu transporto judėjimu, triukšmu, nešvariais dulkėtais keliais. Tokiu atveju jos atlieka svarbią apsaugos funkciją. Tačiau visais kitais atvejais jomis užsitverdami daugelis parodo savo brutalų elgesį su aplinka. Žinoma, aukštų tvorų uždrausti negalima, tačiau tam tikrais įstatymais reglamentuoti jų dydį ar stilių vis dėlto reikėtų.
Atsižvelgiant į tradicijas bei etnografinius regionus, turėtų būti leidžiamas sklypo elementų tvarkymo katalogas, kurio ir reikėtų laikytis tvarkant savo teritoriją. Tenka pastebėti, kad dauguma šiandienių tvorų yra neestetiškos, praradusios regioninius savitumus bei tradicijos, istoriškumo pėdsakus. Nesakau, kad reikėtų detaliai sekti praeitimi ir imituoti istorines tvoras, tačiau šiuolaikinėse vis dėlto turėtų atsispindėti tam tikri elementai, kurie mus priartintų prie tradicijos, o tvoroms suteiktų estetiškumo bei savitumo.
Medinių tvorų tradicija, būdinga konkrečiam regionui, ypač turėtų būti palaikoma kaimo teritorijose, etnografinėse vietovėse bei senose gyvenvietėse. Tai akcentuotina ir miškingoms vietovėms, kur pačios gamtos sąlygos padiktavo tvorų medžiagą, ir kur bet kokios kitos priešingos medžiagos intervencija, pvz., metalo, gali sukuri pernelyg ryškų disonansą. Kaimo turizmo sodyboje nesiūlyčiau tverti aukštos ar metalinės tvoros. Juk būtent tokiomis, simbolizuojančiomis amžinumą, būdavo juosiamos kapinės.
Sodyboje turėtų vyrauti lengvumas. Taip pat reikėtų stengtis neviršyti pusantro metro aukščio, kai dar kadaise persisvėrę per ją galėjo pasikalbėti kaimynai. Reikėtų vengti ir masyvių aklinų tvorų: tokių vidinėje pusėje susidaro vėjo sūkuriai, dėl kurių tikrai nepatogu ilsėtis kieme. Taigi tvoros turėtų būti ažūrinės ne vien tik dėl estetinių sumetimų. Jeigu vis dėlto tenka rinktis betoninius stulpelius, tai tarp jų turėtų atsirasti mediniai ar metaliniai intarpai.
Neigiamai vertinu ir plastikines tvoras, primenančias kadaise paplitusius šiferio aptvėrimus. Šiandien besitveriantieji tvoras pamiršta, kad svarbu ne tik jos aukštis, dydis, bet ir estetiškumas – tvora, kad ir kur ją juostume, mieste ar kaime, vis dėlto turėtų būti graži. Juk vos tik priėjus prie jos jau galima spręsti, koks yra namo šeimininkas“,- sakė J. Bučas.
Tvora – tai galimybė reprezentuoti ne tik savo piniginės turinį, bet ir kultūros bei tradicijų puoselėjimą bei praturtinti Lietuvos kraštovaizdį šių architektūrinių elementų darnia įvairove.
O jeigu be tvoros?
Aplinkos architekto Artūro Poškaus teigimu, tvora, neviršijanti įstatymų reglamentuotą 1,5 m aukštį, gali suteikti tik psichologinį saugumą, bet ne realų. Tad į tai atsižvelgdamas, architektas tam tikrais atvejais siūlo iš viso atsisakyti įprastinių tvorų dėl efektyvesnio erdvės pojūčio.
„Darbų eiliškumo atžvilgiu tvorą reikėtų statyti paskutinę, po grunto ir visų komunikacijos darbų, nes, kitu atveju, ji sukels nemažai nepatogumų vežant juodžemį, projektuojant reljefą. Tačiau prieš ją statant svarbu pasidaryti bent preliminarų eskizą, apžvelgti įvairius variantus ir suvokti, ar iš tiesų ji reikalinga. Galbūt ja juosti reikėtų ne visą sklypą, o tik jos dalį. Jeigu sklypas didelis, bent jau 12–15 arų, ir jeigu tik yra galimybė apsieiti be tvoros, visada savo klientams tą ir siūlau, arba bent jau ją pakeisti želdiniais, reljefu, gyvatvore, tokiu būdu bus išvengtas nemalonus kambario efektas lauke, ką būtent ir suteikia įprastos tvoros.
Nors ir pamažu, bet panašūs sprendimai, perimti iš vokiečių ir olandų, Lietuvoje vis labiau populiarėja. Kaip jie įgyvendinami? Iš tos pusės, kur reikia formuoti jaukų kiemą, pakeliama dirva maždaug iki metro aukščio. Tiesa, tarpusavyje šie dydžiai skiriasi, jie negali būti vienodi, nes tik taip pavyksta žaisti su reljefu.
Visa tai apsodinus augalais gautume aukštą darinį, puikiai saugosiantį nuo nemalonių praeivių žvilgsnių, triukšmo bei pagerinantį augalų augimą. Tiesa, šiuo atveju svarbu pasirūpinti tinkamai išvedžiota drenažo sistema, sklypą saugančia nuo į jį kalniukais besileidžiančio vandens.
Jeigu yra nedidelės tvoros poreikis, pvz., siekiant sklypą apsaugoti nuo kaimyno kačių, šunų arba norint, kad nepabėgtų savi gyvūnai, vidinėje kiemo dalyje siūlau sukalti impregnuotus kuoliukus ir tarp jų ištempti tinkliuką, siekiantį iki 80 cm ar metro aukštį bei jį apsodinti augalais. Tokia tvora dulkes ir triukšmą sulaiko ne blogiau už įprastas, o atrodo kur kas dekoratyviau bei suteikia reikiamą laisvumo pojūtį: juk realiai matome ne tvorą, tik želdynus ir pro juos atsiveriančią panoramą.
Beje, šiandien toks sprendimas būtų vienas ekonomiškiausių. Juk neįmantrios tvoros metras kainuoja apie 400–500 Lt. Už tokią pačią kainą, o gal net ir pigiau, būtų galima pasodinti skroblų gyvatvorę. Vienintelis tinklinės tvoros nepatogumas – tai 4–5 metų laukimas, kol ji apaugs želdiniais.
Žinoma, jeigu namas stovi vos du metrai iki gatvės, nelieka kito sprendimo, kaip tik įprastos tvoros pasirinkimas. Tiek šiuo, tiek kitu atveju svarbu nedaryti vienos dažniausiai pasitaikančios klaidos: žmonės aptveria sklypą brangiomis tvoromis ir po to apželdina augalais, kurie vėliau užgožia nemažus pinigus kainavusią tvorą. Reikėtų rinktis arba vieną, arba kitą sprendimą, bent jau ekonomiškumo dėlei.
Beje, šiuo metu brangiausios yra rankų darbo kaltinės metalo tvoros. Pigiausios, kaip jau ir minėjau, tinklinės, medinės ir plastikinės“, - sakė A.Poškus.
Verta žinoti
Aukšta mūro tvora saugo nuo tiesioginio vėjo, garantuoja saugumą bei šeimos gyvenimo privatumą, tačiau kelia ir problemų: susidaro nemalonūs vėjo sūkuriai kieme, jos metamas didelis šešėlis neleidžia augti augalams, tamsi ir drėgna jos zona sudaro palankią terpę veistis daugumai sodo kenkėjų: vabalų, vikšrų ir t. t. Negana to, aklina tvora sunkiai suderinama su aplinka. Jeigu vis dėlto nelieka kitos išeities, šiuos nemalonumus gali sušvelninti tvoroje iškaltos perregimos nišos.
Žema tvora optiškai padidina nediduką kiemą, o aukšta priešingai – sumažina.
Renkantis tvoros dydį, aukštį, rekomenduojama pasitari su specialistais, kurie gali suteikti išsamios informacijos apie šias statybas reglamentuojančius įstatymus.
Statybos techniniame reglamente STR 1,01,07:2002 tvora priskiriama inžineriniam statiniui. Remiantis juo, sklypo (ar jo dalies) tvora – ažūrinė (vielos tinklo, metalo juostų, virbų, medžio tašelių, vytelių, karčių ir pan.) su betoniniais, metaliniais ar mediniais stulpais (išskyrus spygliuotos vielos tvorą) negali būti aukštesnė nei 1,8 m; tokių pačių konstrukcijų, ne aukštesnė nei 2 m, turėtų būti ir ganyklos tvora žemės ūkio paskirties žemėje; vientisa medinių lentelių ar tašelių tvora su mediniais, metaliniais ar betoniniais stulpais taip pat negali viršyti nustatyto 1,8 m aukščio.
Jeigu norite tvorą statyti ant sklypo ribos, privalote turėti rašytinį gretimo sklypo savininko sutikimą.
