Psichologas apie augančią „pavogtų“ vaikų kartą ir didžiausią tėvų klaidą: turime elgtis atsargiai

„Deja, mūsų vaikus šiandien gali „pavogti“ bet kas: jutuberis, instagrameris, psichoaktyviosios medžiagos“, – teigia psichikos sveikatos specialistai. Spartus ir kintantis visuomenės gyvenimo būdas, lengva vaikų prieiga prie itin plataus informacinio turinio atveria didelę prarają tėvų ir vaikų santykiuose. Tyrimai rodo, kad šios prarajos dugne – psichologinės traumos bei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas.

Priklausomybės „kelia stogą“

Nuo 2020 m. Vilniaus mieste įgyvendinamas islandiškas jaunimo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos modelis „Planet Youth“. Vienas modelio įgyvendinimo etapų – kas dvejus metus atliekamas 10 klasių moksleivių tyrimas. Jo rezultatai atskleidžia ne vien jaunuolių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo tendencijas, bet ir tai, kokią įtaką jaunuoliui ir jo sprendimams turi socialinė aplinka, ypač tėvai.

Pastaraisiais metais stebimas prastėjantis tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys. „Pastebėta, kad jaunuoliai, kuriems sudėtinga sulaukti rūpestingumo, palaikymo šeimoje, yra labiau linkę vartoti psichoaktyviąsias medžiagas“, – teigia Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ koordinatorė Monika Žūkaitė.

Specialistės įsitikinimu, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemą veiksmingiausia spręsti kompleksiškai, įtraukiant artimiausią jauno žmogaus aplinką – tėvus. Jų kontrolė, anot pašnekovės, yra glaudžiai susijusi su mažesniu jaunuolių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu. Dėl šios priežasties biuras reguliariai organizuoja nuotolines paskaitas tėvams, dalyvauja konferencijose, skatinančiose tėvus labiau domėtis ir įsitraukti į atžalų gyvenimą.

Problemos svarbą pabrėžia ir šeimos santykių psichologas Vaidas Arvasevičius: „Vaikų priklausomybių klausimas šiandien „kelia stogą“. Priklausomybių apimtis – milžiniška. Todėl svarbu žinoti, kad artimesnis, kokybiškesnis ryšys su vaikais turi saugančių savybių. Jei užsiėmę savo reikalais, verslais, atitolstame nuo vaikų, nelieka emocinio maino, laiko pasiklausyti, pasidomėti, kaip jie gyvena, tuomet vaikai praranda saugumo jausmą ir ieško kito glėbio. Deja, vaikus šiandien gali „pavogti“ bet kas: youtuberis, instagrameris, psichoaktyviosios medžiagos“, – teigia psichologas.

Ryšys – kaip niekada aktualus

„Dar niekada ryšio klausimas nėra buvęs toks svarbus kaip dabar. Anksčiau vaikai natūraliai kopijavo suaugusius žmones, stengėsi būti į juos panašūs ir jautėsi saugūs. Šiandien jie turi neįtikėtinai didelę pasirinkimų – veiklų, filosofijų, autoritetų – gausą. Tėvams tapo itin aktualu apsaugoti vaikus nuo netinkamo turinio ir pavyzdžių“, – sako psichologas V. Arvasevičius.

Pašnekovo teigimu, visoje informacinėje, socialinėje, elektroninėje, maisto ir daiktų gausoje tėvų ir vaikų ryšys neretai paskęsta. Vieni suaugusieji ima maksimaliai lepinti vaikus, kiti – radikaliai kontroliuoti.

„Tai iliustruoja, kokiame įvairialypiame pasaulyje gyvename. Šiandien turime galimybę visu gražumu stebėti santykių su vaikais įvairovę. Taip pat ir klaidų“, – apgailestauja šeimos santykių konsultantas.

Ima kartoti „rytoj“

Paprastai psichologai tėvų ir vaikų ryšį įvardija kaip telefoninį: stiprus ir geras ryšys yra tuomet, kai pavyksta gerai vienas kitą girdėti bei suprasti, ypač esant sudėtingoms aplinkybėms.

V. Arvasevičiaus teigimu, tai pasiekti įmanoma tik nuoširdžiai domintis vaikų gyvenimu. „Tikriausiai nuvilsiu, tačiau tėvai jau nebėra gerbiami vien todėl, kad jie tėvai. Kad vaikai mus girdėtų, vertintų santykį su mumis, turime parodyti šiokias tokias kompetencijas: suteikti jiems emocinį saugumą, priimti jų nuomonę, unikalų pasaulėvaizdį“, – sako psichologas V.Arvasevičius.

Anot pašnekovo, vaikas – lygiavertis aktyvus šio pasaulio dalyvis ir kūrėjas. Tėvams būtina patenkinti jo norą būti girdimam, matomam, svarbiam: „Kol vaikai maži ir mes dar nebūname „prisišaudę sau į kojas“, vaikai nuolat pas mus bėga: „Mama, pažiūrėk, tėti, pažiūrėk!“ Jie žino, kad bus pamatyti, išgirsti ir galės sužibėti. Vėliau suaugusieji tampa abejingesni, ima kartoti „rytoj“. „Rytoj“ vaikui reiškia „tėvų nėra mano gyvenime“. Tai – didelis praradimas vaikui.“

Psichologas įsitikinęs, kad domėdamiesi vaikų interesais ir atliepdami jų poreikius šiandien, tėvai jiems suteikia psichologinį komfortą ir stabilumą. Formuojasi sveika vaiko savivertė, saugumo jausmas, socialiniai įgūdžiai. Kiekvienas neatlieptas atžalos ryšio poreikis gali virsti traumine patirtimi ir ateityje neigiamai atsiliepti jau suaugusio vaiko sprendimams.

„Pražiopsojus svarbius momentus, kai vaikui treji ar trylika, trisdešimties metų vyro paguosti nebepavyks. Tam tikrų gyvenimo akimirkų neatsuksime ir neperrašysime. Vaikystėje sukauptos patirtys formuoja asmenybę. Mūsų abejingumas ir šaltumas tam tikru vaiko gyvenimo metu gali turėti įtakos jo gyvenimo pasirinkimams visą likusį gyvenimą“, – įspėja pašnekovas.

Kritika – didžiausia tėvų klaida

„Su manimi tėvai elgėsi nepagarbiai“, „jaučiausi nesuprastas“, „nerūpėjau tėvams“, „iš manęs tėvai šaipėsi“ – tokie kaltinimai iš paauglių lūpų skamba kiekvieno psichologo kabinete.

Anot V. Arvasevičiaus, su vaikais, ypač paaugliais, turime elgtis atsargiai. Kiekvienas grubiai ištartas žodis, didaktiškas moralas, kritiška pastaba gali sužeisti ir atitolinti vaiką, taigi ir ardyti tėvų bei vaikų ryšį.

„Kam man eiti ir pasakoti ką nors tėvams, jei eilinį kartą sužinosiu, koks esu kvailys? Taip mąsto daugelis mano mažųjų pacientų. Kritika skaudina, žemina ir skiria. Galvodami, kad tokiu būdu moko vaikus gyventi, iš tiesų suaugusieji viską tik apsunkina ir vaikams ugdo nevisavertiškumo kompleksą“, – patirtimi dalijasi psichologas.

Anot specialisto, tėvams vertėtų pasistengti kalbėti pagarbiai, įsiklausant, vertinant vaiko unikalumą, jo savitą pasaulėvaizdį. Kompetentingai vesti, mokyti ir brėžti ribas pavyks tik pasitelkus pagarbą, ramybę ir švelnumą.

„Vaikai mumis pasitikės ir gyvenimo detalėmis dalinsis pajutę nuoširdų rūpestį bei pagarbą. Siūlyčiau tėvams mažiau kritikuoti, daugiau klausytis ir priimti“, – pataria V. Arvasevičius.