Hiperaktyvus – pernelyg aktyvus vaikas
Hiperaktyvumas medicinos kalba yra vadinamas dėmesio ir aktyvumo sutrikimu. Hiperaktyvumas – tai toks sutrikimas, kai vaikas yra labai judrus, impulsyvus ir sunkiai sukaupia dėmesį. Dėl to nekaltas nei vaikas, nei tėvai, nes, kaip rodo moksliniai tyrimai, hiperaktyvumo priežastis yra įgimti, biologiniai veiksniai.
Hiperaktyvus vaikas gali gimti bet kurioje šeimoje. Šis sutrikimas yra lėtinis, gali prasidėti kūdikystėje ir tęstis keisdamas formą visą gyvenimą. Jis neigiamai veikia vaiko gyvenimą namuose, mokykloje ir bendruomenėje. Mokslinių tyrimų duomenimis, hiperaktyvių vaikų yra apie 3–5 proc.
Dažnai vaikas tampa našta aplinkiniams
Visų pirma, daug problemų iškyla šeimoje. Tėvams būna labai sunku su hiperaktyviais vaikais. Tokie vaikai dažnai būna nepaklusnūs ir netgi visiškai nesukalbami, tačiau reiktų prisiminti, kad tai jie daro nesąmoningai.
Ypač sunku, kai toks vaikas yra kolektyve, kadangi jis pats vienas klasėje gali sujaukti visą mokymo(si) procesą. Jeigu mokytojas nežino, neturi informacijos apie vaiką ir apie patį hiperaktyvumą, dažnai mano, kad vaikas yra blogai išauklėtas, verčia kaltę tėvams, kad šie juo nesirūpina.
Ar patys tėvai gali atpažinti sutrikimą?
Jei bent 6 mėnesius vaikui yra būdingi šie požymiai, jam galima įtarti hiperaktyvumą. Simptomai turi pasireikšti daugiau nei vienoje socialinėje aplinkoje, pavyzdžiui, ir namie, ir mokykloje, ir prasidėti jaunesniame nei 7 metų amžiuje.
• Vaikas negali sukaupti dėmesio jokiai veiklai;
• Jis nuolat išsiblaškęs;
• Atrodo, kad negirdi, kas jam yra sakoma;
• Dažnai nebaigia vienos veiklos, ją meta ir imasi kitos;
• Dažnai pamiršta, ką reikia atlikti, sunkiai planuoja;
• Nemėgsta užduočių, kur reikia didesnio dėmesio;
• Dažnai pameta ar sulaužo savo daiktus;
• Vaiką blaško šalutiniai dirgikliai;
• Yra labai užmaršus;
• Nenustygsta, nuolat juda, nuolat mosuoja rankomis ir kojomis;
• Gali be priežasties pradėti vaikščioti po klasę ar kitur, kur reikalaujama sėdėti;
• Sunku išbūti tyliai, labai triukšmingas;
• Nemoka laukti;
• Dažnai atsako į klausimą, kai pašnekovas dar nespėja užduoti to klausimo;
• Dažnai pertraukia kitus asmenis pokalbio metu, įsiterpia į kitų pokalbius;
• Labai daug kalba, nors tai yra socialiai nepriimtina.
Kaip padėti tokiems vaikams?
Jeigu įtariate, kad vaikui yra šis sutrikimas, nedvejodami kreipkitės pagalbos į specialistus. Tik taip tėvai, vaikas ir netgi mokytojai galės išvengti daugybės problemų ir visi kartu pagelbėti hiperaktyviam vaikui.
Diagnozavus sutrikimą, yra du pagrindiniai pagalbos būdai:
Pirmas yra nemedikamentinis. Tai yra tėvų mokymo programos, kaip auklėti tokius vaikus, kaip tinkamai juos drausminti. Pagrindinis principas yra pozityvumas.
Hiperaktyvus vaikas per savo gyvenimą gauna labai daug neigiamos informacijos apie save: namuose visi bara, mokykloje dar labiau barasi – jis nuolat girdi: „tu negerai padarei“, „negerai pasielgei“. Taigi dieną vaikas išgirsta apie 90 procentų neigiamų pastabų.
Kitas gydymo metodas yra medikamentinis. Visame pasaulyje naudojamas ir gerai žinomas gydymas psichostimuliatorių grupės preparatais. Tyrimai rodo, kad jis yra itin veiksmingas, padeda iki 70 proc. hiperaktyvių vaikų. Lietuvoje šie vaistai pradėti vartoti palyginti neseniai.
Hiperaktyvumui gydyti skirti vaistai vaikui padeda geriau išlaikyti dėmesį, susikaupti, Jie vartojami ilgą laiką, nes paties sutrikimo neišgydo, tiesiog sumažina simptomą. Vaikas pajunta, kad viskas geriau sekasi, auga pasitikėjimas savo jėgomis, gerėja nuotaika. Kai gerėja vaiko koncentracija, keičiasi ir suaugusiųjų reakcija į vaiką: tėvai ir mokytojai žiūri į jį pozityviau.
Pagal gydymo standartus, iš pradžių yra geriau pabandyti taikyti nemedikamentinius gydymo metodus, o, jeigu tai nepadeda, tuomet skiriamas medikamentinis gydymas. Paprastai nepakanka vienkartinio specialisto patarimo, kaip padėti hiperaktyviems vaikams, paprastai reikia 8–12 sesijų su tėvais, norint įdiegti efektyvius pagalbos principus hiperaktyviems vaikams.
Kaip tartis su hiperaktyviu vaiku?
Tėvai turėtų sudaryti aiškią auklėjimo sistemą ir susitarti tarpusavyje, kadangi hiperaktyviems vaikams labai sunku, kai jiems keliami skirtingi reikalavimai (pvz., vienas tėvas leidžia ką nors daryti, o kitas už tai baudžia).
Labai svarbu pastebėti teigiamus dalykus. Yra daug efektyviau paskatinti teigiamą elgesį nei bausti už nepageidaujamą. Mes, suaugusieji, paprastai linkę elgtis taip, kad, jeigu vaikas ką nors daro gerai, tai, ką čia jau ir sakyti, taip reikia, taip yra natūralu ir to galima nepastebėti. Jei elgiasi negerai, tai, aišku, būtinai pastebime ir akcentuojame.
Galbūt ne hiperaktyvus vaikas tai gali išgyventi, o hiperaktyviam – tai labai sunki užduotis. Reikėtų nuolatos stengtis pastebėti net ir paprastus teigiamus dalykus tokius, kaip „tu gražiai sėdi“, „gražiai skaitai“ ir pan. Tuomet auga vaiko pasitikėjimas savo jėgomis, kita vertus, jis ir antrą kartą norėdamas gauti iš tėvų malonius žodžius nori pasielgti tinkamai.
Labai padeda įvairūs susitarimai su vaiku. Pavyzdžiui, jei baigsi tam tikrą veiklą iki galo, turėsi tam tikrą malonumą. Tokie susitarimai turėtų būti išankstiniai, kad vaikas žinotų, kas jo laukia, jeigu jis pasielgia vienaip ar kitaip.
Rėkimo reiktų atsisakyti. Pavyzdžiui, liepiama baigti žaisti kompiuteriu, o vaikas neklauso, tuomet pasakoma garsiau, vaikas vis tiek nereaguoja. Kai balso tonas pakeliamas smarkiai, jis paklauso ir baigia žaisti.
Taip susidaro ydingas ratas, kadangi vaikas taip tik išmoksta, kad, jeigu mama ar tėtis kažką pasako normaliu tonu, tai dar galima nereaguoti, kai paliepia garsiau, – tai ženklas, kad tuoj reikės daryti, o kai pradeda šaukti, tai jau reikia daryti.
Beprasmiška vien tik kaltinti ir bausti vaiką. Tai neracionalu ir neduoda norimų rezultatų. Suaugusieji turėtų tai suvokti ir bandyti keisti elgesį, keisdami savo nuostatas hiperaktyvaus vaiko atžvilgiu. Tai tikrai sunkus procesas, ir tam reikia daug pastangų, o dažnai ir vaikų psichiatrų-psichoterapeutų bei psichologų pagalbos.
