Ji baiminasi, kad tai neduos norimo rezultato – susikalbėjimo, o tik paskatins mergaitę ir toliau taip elgtis... Šie ir panašūs klausimai kyla daugeliui tėvelių, besirūpinančių savo atžalų gerove.
Pyktis – tai tikrai sunki emocija, kuri šeimos gyvenime sukelia daugiausia problemų ir nesusipratimų. Nevaldomas pyktis labai kenkia ir pačiam vaikui. Jis trukdo palaikyti gerus tarpusavio santykius su bendraamžiais bei artimais žmonėmis, kurti psichologiškai sveikus santykius su kitais jam svarbiais žmonėmis ir išlaikyti sveiką savojo „aš“ vaizdą.
Piktas vaikas – tai dažniausiai nelaimingas, nesaugumo jausmą išgyvenantis vaikas. Ankstyvajame ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje tai gali būti reakcija į įvairias sunkias traumuojančias situacijas šeimoje ar už jos ribų: antro vaiko šeimoje gimimas; tėvų skyrybos; nuolatiniai konfliktai šeimoje; bendraamžių nepriėmimas, atstūmimas ir pan.
Piktas vaikas ne tik sukelia daug problemų kitiems, bet ir kenkia sau. Dėl netinkamo elgesio pats nuolat išgyvena dėl savo asmenybės netobulumo, niekingumo, dėl kitų priešiškumo, nepriėmimo. Taip palaipsniui gali prasidėti asmenybės destrukcija, nes jo „aš“ sistema dar nesusiformavusi, labai trapi. Pakenkti, sužeisti ar nuvilti vaiką yra taip pat nesunku, kaip gėlyne sutrypti švelnius vos išsiskleidusius pumpurus, kurie buvo kasdien puoselėjami ilgus mėnesius. Tik kur kas rimčiau, kai mes susiduriame su vaiko siela, Dievo duotu potencialu.
Tinkamai išreikšti, kitaip tariant, valdyti, savo pykčio vaikas neišmoksta savaime, natūraliai. Kaip brandžiai reikšti savo pyktį, reikia mokyti jau namuose, vadinasi, vaikas turi būti nuolat lavinamas valdyti savo pyktį tėvų, o vėliau – auklėtojų, mokytojų, būrelio vadovų, trenerių.
Kai kartėlis nuryjamas
Apie pykčio slopinimo padarinius žino ne tik medikai ir psichologai – daugelis žmonių yra patyrę fizinį sunkumo visame kūne, didelės vidinės įtampos pojūtį, atsiradusį po to, kai dėl kokių nors priežasčių teko užgniaužti kylantį pyktį. Kai besiveržiantis pyktis tarsi nuryjamas, jis taip ir lieka kūne, sukeldamas didesnius ar mažesnius pakitimus.
O jei yra polinkis nuolat užgniaužti pyktį, anksčiau ar vėliau atsiranda negalavimai: galvos skausmai, spaudimas krūtinėje, įvairūs virškinimo sutrikimai, prislėgta nuotaika (ypač šie simptomai būdingi paaugliams, kurie priversti dažnai slopinti savo pyktį). Manoma, kad nagų kramtymas, naktinis šlapinimasis taip pat yra užslopinto pykčio padariniai.
Jei vaikui neleidžiama išreikšti pykčio, jis gali nukreipti šią emociją į aplinką. Tokiems vaikams paprastai atrodo, kad visi aplinkiniai pyksta ant jų, tad jie tampa užsidarę, baimingi, gali pradėti bijoti tamsos, įvairių pabaisų. Kiti vaikai pyktį nukreipia į save pačius: raunasi plaukus, kandžioja sau rankas, žaloja savo kūną aštriais daiktais, net galvoja apie savižudybę. Visi kaupiantys pyktį vaikai neigiamai vertina save, yra nepatiklūs ir nepasitiki savimi, retai patiria gyvenimo džiaugsmą.
Pyktis – tai didžiulį energetinį krūvį turintis jausmas, todėl ir jam nuslopinti reikia daug vidinių jėgų, o jas išeikvojus nebelieka energijos žaidimams, mokymuisi ar kitokiai veiklai.
Bus tęsinys
Naujajame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Tik idiotai visada laimingi
Darbas. Perkrautas
Vaikų pyktis ir jo valdymo problemos
Mokyklose – patyčių epidemija
Draugystės anatomija
Sinchroniškumas: lemtingų ženklų psichologija
Gyvenime kaip kine
Interviu su režisieriumi Georgijumi Gavrilovu.
Kokia jūsų gyvenimo stiliaus melodija?
Rekomendacijos tiems, kas pasiilgo saldaus ir ramaus miego.
Knygos, kurios mus pasirenka
Variacijos pradžios ir švenčių tema