Paskutinio Vitruvijaus reikalavimo – aprangos visumos – taip pat buvo laikomasi. Graikų filosofas Ksenofonas sakė, kad malonu matyti, kai žmogus dėvi tinkamą avalynę ir rūbus, patenkinančią valdžios reikalavimus. Iš tokių žodžių suprantame, kad rūbų skirstymas pagal reikalavimus buvo savaime suprantamas dalykas, o to meto meno kūriniai tai akivaizdžiai patvirtina.
Antikos drabužių mados vystymasis, kuris vyko ilgą Minojaus kultūros ir Graikijos Periklio periodo laikotarpį, parodo, kad reikalavimai, suformuluoti Vetruvijaus, buvo tvirtai įsigalėję, ypač naudojant medžiagas, drabužio modelį ir puošybą bei drabužių paskirtį. Pati seniausia apranga, kaip vaizduojama išlikusiose skulptūrose, yra įtakota egiptiečių.
Pastebima pakankamai sunkoka drapiruotė, slepianti žmogaus kūną. Buvo naudojamas grubaus audimo vilnonis audinys, kurį pagal graikų istoriką Herodotą audė dorėnai. Homeras aprašo drabužius iš šios medžiagos, sakydamas, kad tokio audinio apsiaustą nebuvo galima suklostuoti į minkštas klostes. O moteriškas dorėnų drabužis, tikėtina, yra pats seniauias graikiškos suknelės modelis.
Sukneles siuvo iš vilnos ir jos buvo gana sunkios. Norint pasiūti dailesnį ir lengvesnį drabužį, reikalingas plonesnis, lininis audeklas, kuris pradėtas austi vėliau. Lininis audinys lengviau priglunda, kūno linijos tampa labiau pastebimos.
Herodotas pamini ir jonėnų chitoną, kuris pakeitė senamadiškus vilnonius apsiaustus. Tokius rūbus dėvėdavo tiesiog ant nuogo kūno. Tai marškinių tipo trumpas, sutvirtintas ant pečių susegimais drabužis. Chitonus dėvėjo darbo liaudis, kariai ir jaunimas; tokio drabužio ilgą varijantą dėvėjo moterys, seneliai, valstybės veikėjai ir aristokratai. Homeras aprašo šį rūbą, sakydamas, kad tai nuostabus, akinančiai baltas ir gražiu auksiniu diržu papuoštas rūbas.
Istorijos tėkmėje senieji dorėnų apsiaustai vėl sugrįžo į madą. Tam tikriausiai turėjo įtakos istorijos vystymasis, lemiantis mados pasikartojimus. Tai ne pirmasis sugrįžimas prie senosios mados, nes dorėniškas apsiaustas jau buvo puošiamas austomis juostomis, margintomis įvairiausiomis spalvomis bei geometrinių figūrų motyvais.
Jau antikos laikais spalvos turėjo simbolinę prasmę. Balta spalva simbolizavo reikšmingumą. Šios spalvos drabužiais puošdavosi aristokratai. Juoda, purpurinė, tamsiai žalia ir pilka - reiškė liūdesį.
Žalia, pilka ir ruda spalvos, kaip ir viduramžiais buvo įprastos valstiečių drabužių spalvos. Iš graikų literatūros mes žinome apie daugiaspalvius niuansus: buvo dėvimi žalios ,,varlės“ spalvos arba ,,obuolio“ atspalvio rūbai, ametisto, hiacinto ar šafrano spalvų. Homeras pamini purpurinį apsiaustą, kurį dėvėjo Odisėjas. Apsiaustas buvo susegtas auksiniu smeigtuku, o jo priekis gausiai išpuoštas, o po apsiaustu puikavosi ir kiti drabužiai. Antikiniais laikais viršutinis prabangus apsiaustas dažniausiai buvo dėvimas ant chitono. Tokius apsiaustus dėvėjo aristokratija.
Juos siūdavo iš brangaus egiptietiško sodrios purpurinės spalvos audinio. Vėliau šis drabužis šiek tiek pailgėjo, turėjo daugybę klosčių. Pagyvenę vyrai juo dengdavo kaklą ir rankas. Jaunesni dėvėjo trumpesnius, per vieną petį permestus apsiaustus. Moterys esant blogam orui juo prisidengdavo galvą.
Vėliau atsirado kitoks apsiaustas, specialiai skirtas jojimui ir kelionėms. Prie tokio apsiausto pradėta nešioti skrybėles, apsaugančias nuo blogo oro ar kaitrios saulės. Sportinių varžybų metu vyrai plaukus susirišdavo kaspinais ar raiščiais, o nuo V a.pr.m.e. pradėjo nešioti trumpus plaukus.
Ir tik Aleksandro Makedoniečio laikais vyrai pradėjo auginti barzdas. Antikinėje Graikijoje išryškėjo pagrindiniai šukuosenų tipai, kurie vėliau kartojosi. Laisvai krentantys, pečius siekiantys plaukai pradėti sukti į sudėtingus kuodus ir kaseles, sukamas aplink galvą, tvirtinamas kaspinais ir šukomis.
Pačiais gražiausiais buvo laikomi šviesūs plaukai, todėl plaukų šviesinimas žolelių nuovirais buvo gana įprastas. Aristokratės savo garderobe turėjo gražiai išpuoštų rankinių veidrodėlių, vėduoklių, skėčių nuo saulės, pagamintų iš lininio, o vėliau šilkinio audinio, brangiųjų metalų diržų, smeigtukų iš aukso ar dramblio kaulo, karolių, apyrankių. Papuošalų įvairovė byloja ne tik apie išlavintą skonį bet ir apie technologinį tos epochos žmonių išsivystymą.