Taip pat skaitykite: Tarp 10 geriausių Europos alternatyvaus turizmo vietų - ir Lietuvos miestas
Trakų istorija prasideda Senuosiuose Trakuose, nedideliame už trijų kilometrų esančiame kaime. Legendos pasakoja, kad Senuosius Trakus XIV pradžioje įkūrė Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas. Manoma, apie 1350 m. čia gimė žymiausias Lietuvos viduramžių valdovas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas.
Pastačius pilis Naujuosiuose Trakuose, Senųjų Trakų pilis neteko reikšmės ir nebuvo atstatinėjama. Trakų istorija – tai pilių istorija, kurių viena stovi pusiasalyje tarp Galvės ir Lukos ežerų, kita – Galvės ežero viduryje, saloje.
XIVa. pabaigoje, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija siekė net Juodąją jūrą, Kunigaikštis Vytautas iš Krymo atsivežė totorių ir karaimų šeimas ir įkurdino Trakuose. Jie saugojo Didžiojo Kunigaikščio pilį ir buvo ištikimi Vytauto sargybiniai.
Karaimai iki šiol išsaugojo savo tautinę savimonę. Šiandien turistus domina išlikę karaimų gyvenamieji namai, maldos namai - Kenesa... Ne vienas skuba paragauti garsiųjų karaimų kibinų ir kitų tautinių patiekalų.
Trakai iš visų pusių apsupti ežerais: Lukos (Bernardinų), Totoriškių, Galvės. Čia pat Skaistis ir Akmena. Ežeringas Trakų kraštas (virš 200 ežerų) ištisus metus masina žvejoti tiek vietinius, tiek gamtos mylėtojus iš tolėliau. O kokie Trakų krašto upių senoviniai pavadinimai – Neris, Verknė, Geluža, Cirvija, Gruožė, Lukna, Spengla ir Žvirgždė.
Senieji Trakai
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ši vietovė minima 1337 m. kryžiuočių ordino metraštininko Vygando Marburgiečio kronikoje. XIV a. antroje pusėje Senuosiuose Trakuose jau stovėjo mūrinė pilis. 1345 - 1382 m. ją valdė čia gyvenęs Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis, Gedimino sūnus Kęstutis.
Apie 1350 m. čia gimė žymiausias Lietuvos viduramžių valdovas Vytautas (1392 - 1430 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis). XIII - XV a. lietuviams teko daug kariauti. Pats pavojingiausias priešas buvo Teutonų (kryžiuočių) ordinas.
Senųjų Trakų pilis - kovų su kryžiuočiais liudininkė. 1391 m. pilis buvo sugriauta ir nebeatstatyta. Šiandien jos vietoje matome XIX a. pabaigoje statytą neogotikinę bažnyčią. Jos sienos remiasi į 1405 m. vienuolių benediktinų statytos bažnyčios pamatus. 1998 m. Trakų istorinis nacionalinis parkas pradėjo įgyvendinti projektą „Vytauto Didžiojo kelias“.
Viešpaties Apreiškimo vienuolynas
Šis mažiau žinomas, tačiau neabejotinai dėmesio vertas kompleksas Senuosiuose Trakuose įsikūręs istorinėje vietoje ant piliakalnio, menančioje Gedimino, Kęstučio ir Birutės laikus, Vytauto Didžiojo gimtinėje, Lietuvos krikščionybės lopšyje.
Naujieji Trakai
1377 m. kryžiuočių kelių aprašymuose pradedami minėti Naujieji Trakai - šiandieninis Trakų miestas.
Naujųjų Trakų miesto planą nulėmė LDK Vytautas, tapęs Kęstučio domeno tiesioginiu paveldėtoju, nors jį labai apribojo gamtos sąlygos, padiktavusios ne tik miesto raidą, bet ir planą bei struktūrą.
Tačiau jos tapo ir gynybiniu miesto privalumu.
Miesto dalis į vieną visumą jungė vasaros ir žiemos keliai. Didysis kelias (dabar Birutės g.) ir Senasis kelias ( dabar Karaimų g.) sukūrė unikalų miesto planą, kuris vasarą buvo linijinis, o žiemą , kai buvo naudojami žiemos keliai, radialinis. Šalia šių gatvių, laikui bėgant, buvo statomos ne tik pilys, visuomeniniai pastatai, bet ir privatūs gyvenamieji namai.
Trakai - unikalus miestas dar ir tuo, kad jame gyveno ir jį kūrė lietuviai, lenkai, žydai, rusai, totoriai ir karaimai. Tai vienintelis Lietuvoje miestas, turėjęs dvi savivaldas: nuo 1409 m.- Didžiojo miesto, t.y. krikščioniškosios Trakų miesto dalies, ir nuo 1441 m. - Mažojo miesto, t.y. karaimų gyventos Trakų miesto dalies. Jų palikimas pasiekė mus ir stebina savo architektūros lakoniškumu ir tradiciškumu.
Pusiasalio pilis
Manoma, kad šią pilį pastatė Kęstutis iki 1377 m. Kryžiuočių kronikos tais metais ją vadina Trakų naująja pilimi. Čia buvusius žemės ir medžio konstrukcijų įtvirtinimus XV a. pradėta keisti mūru.
Pilis baigta statyti valdant Vytautui, 1414 - 1430 m. Pilį saugojo 11 gynybinių bokštų. Šiandien restauruoti keturi pilies bokštai. Po 1430 m. Pusiasalio pilyje rezidavo Lietuvos Didieji kunigaikščiai Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis.
Žygimantą Kęstutaitį 1440 m. kovo 20 d., Verbų sekmadienį, Pusiasalio pilies vartų bokšte sąmokslininkai nužudė. Šioje pilyje 1503 m. buvo įkalinti Maskvos Didžiojo kunigaikščio pasiuntiniai. Lemtingaisiais 1655 m. pilis buvo sugriauta ir nebeatstatyta. Tik XIX a. antroje pusėje susirūpinta pilies būkle, prasidėjo restauravimo darbai.
Šiandien Trakų pusiasalio pilis labiausiai garsėja birželio mėn. ir rugpjūčio mėn. dienomis vykstančiomis Viduramžių šventėmis, kurių metu atgimsta viduramžių miesto gyvenimas su jo amatais, prekyba, riterių kovomis. Šis renginys sutraukia kasmet po kelis tūkstančius žmonių. Dveji laiptai veda į aukščiausią Pusiasalio pilies vietą - Aukų kalną.
Pasak legendos, ant jo vyko pagoniškos apeigos, buvo aukojama dievams. XX a. antroje pusėje Aukų kalne rastos XV a. pradžioje nebaigtų statyti rūmų liekanos.
Salos pilis
Lietuvos pasididžiavimas - Galvės ežero saloje stūksanti XIV a. pabaigos pilis. Tai vienintelė Rytų Europoje pilis, pastatyta saloje. Ją sudaro konventinio tipo rūmai su donžonu ir priešpilis. Manoma, kad Salos pilį XIV a. pabaigoje pradėjo statyti Kęstutis, o XV a. pradžioje baigė jo sūnus Vytautas.
Mūsų dienomis pilyje kasmet apsilanko kelios aukšto rango vyriausybinės delegacijos iš įvairių pasaulio šalių, čia pasirašomos svarbios tarpvalstybinės sutartys. Į Pilies istoriją įrašyti garbingi svečiai: Danijos karalienė Margaretė II, Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas su karaliene Silvia, Estijos, Graikijos, Islandijos, Kazachstano, Latvijos, Lenkijos, Makedonijos, Rumunijos, Slovėnijos, Ukrainos, Kinijos prezidentai, kitų užsienio šalių premjerai, ministrai bei diplomatai.
1430 m. Salos pilyje mirė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Po jo mirties pilimi naudotasi vis rečiau. Pakitus kariavimo technikai ir būdams bei išaugus Vilniui, XVI a. pradžioje Salos pilies reikšmė sumenko.
XVI a. antrojoje pusėje Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas Žygimantas Augustas Salos pilyje ketino įrengti vasaros rezidenciją, tačiau šio sumanymo neįgyvendino. 1655 m. vasarą, vykstant nesėkmingam karui su Rusija ir Švedija, Ivano Zolotorenkos kazokams užėmus Trakų miestą, Salos pilis buvo apgriauta.
1962 m. pagal architekto B. Krūminio projektą buvo atstatyti Kunigaikščių rūmai su donžonu, o 1987 m. baigti restauruoti pagrindiniai priešpilio objektai (architektas S. Mikulionis ). 1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui.
Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta renginiai. Muzikos gerbėjus traukia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasaros sezonai Trakų salos pilyje, senosios muzikos ansamblių koncertai. Kasmet pasigrožėti pilimi atvyksta daugiau kaip 350 tūkstančių žmonių.
Švč. Mergelės Marijos aplankymo bažnyčia
1409 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas fundavo Trakų parapinę bažnyčią. Bažnyčia buvo gotikinio stiliaus. XVII a. pradžioje Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius bažnyčią perstatė.
1655 m. per karą su Rusija bažnyčia buvo apgriauta, vėliau atstatyta. 1718 m. bažnyčia rekonstruota. Jos fasadams suteikta baroko bruožų, barokinių bruožų įgavo ir bažnyčios interjeras. Bažnyčia garsi Trakų Dievo Motinos paveikslu.
Manoma, kad paveikslas nutapytas Konstantinopolyje 1123 m., ir 1390 m. imperatorius Emanuelis II Paleologas padovanojo jį Vytautui. XVIII a. pradžioje popiežius Klemensas XI vainikavo paveikslą auksine karūna.
1718 m. rugsėjo 4 - 12 d. vyko karūnavimo iškilmės. Tai buvo antras karūnuotas paveikslas Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Pirmas - Čenstachovoje Lenkijoje. Šioje bažnyčioje buvo saugomos Trakų Dievo motinos paveikslo karūnos, kurias dabar galima pamatyti Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje.
Daugiau informacijos:
www.trakubaznycia.lt ir www.piligrimukelias.lt
Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis
Manoma, kad jis pastatytas XVII a. Turgaus aikštėje kaip skelbimų lenta. Vėliau imtas vadinti Šv.Jono Nepomuko, žvejų ir vandens apsuptų miestų Globėjo vardu.
Karaimai ir kenesa
Naujieji Trakai tapo tėvyne karaimams, kuriuos XIV a.pabaigoje iš Krymo atkėlė Vytautas ir apgyvendino miesto dalyje, esančioje tarp abiejų pilių - Pusiasalio ir Salos.
Trakų karaimai sudarė dvi skirtinga veikla užsiimančias grupes: karių ir civilių. Kariai gyveno „Mažajame mieste“ ir saugojo pilis bei tiltą į Salos pilį, o civiliai buvo raštininkai, vertėjai, dirbo žemę, vertėsi smulkiais amatais, prekyba. Šioje miesto dalyje iki šiol yra jų maldos namai - kenesa (viena iš trijų pasaulyje veikiančių), mokykla - medresė, bei kitoje Totoriškių ežero pusėje nuo pat karaimų įsikūrimo Trakuose - kapinės. Trakų kenesa buvo kelis kartus sugriauta ir sudeginta, tačiau kaskart atstatyta toje pačioje vietoje.
Karaimų maldos namai – kenesa
Šis žodis kilęs iš arabiško „kanisa“. Arabai taip vadina visas nemusulmoniškas šventoves. Kenesoje altorius yra pietų pusėje, laidojama taip pat veidu į pietus. Kenesos sienos ir lubos dekoruojamos geometriniais ir augaliniais ornamentais, nes karaizmas draudžia dailėje vaizduoti žmones ir gyvulius, grindys išklojamos kilimais, langai puošiami vitražais.
Kaip ir kitose Rytų religijų šventovėse, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai.
Trakuose stovi viena iš trijų pasaulyje išlikusių ir veikiančių šventovių. Karaimų religijos pamatas yra Šventasis Raštas – Senasis Testamentas (be vėlėsnių papildymų) ir svarbiausia jo dalis - Dekalogas. Ilgainiui buvo priimtos tik tos naujovės, kurios neprieštarauja Šv.Raštui. Kristus ir Mahometas karaimų religijoje pripažįstami krikščionių ir musulmonų Pranašais.
Manoma, kad pirmąją kenesą Trakuose XV a. pastatė iš Krymo į Trakus Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto atvežti karaimai. XVI a. pr. ji sudegė ir buvo atstatyta 1533 m. Po to dar kelis kartus iki XVIII a. griauta ir atstatyta. Pastatas priklauso karaimų bendruomenei. Apsilankyti galima iš anksto susitarus su Lietuvos karaimų religinės bendruomenės atstovais.
Užutrakio dvaro sodyba
Užutrakio dvaro sodybos ansamblis sukurtas 1897-l902 m. grafo Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos kunigaikštytės Jadvygos Svetopolk Četvertinskos iniciatyva. Tiškevičiai Užutrakio dvarą valdė iki 1939 m. prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo.
1940 m. Užutrakio dvaro sodyba buvo nacionalizuota. Po karo dvare veikė sovietinio saugumo pareigūnų sanatorija, vėliau - pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo įmonė. 1995 m. Užutrakio dvaro sodyba perduota Trakų istoriniam nacionaliniam parkui.
Užutrakyje įrengta daugiau nei dvidešimt tvenkinių, susietų tarpusavyje ir su Trakų ežerais. Per šimtmetį ežerų lygiui nukritus, išdžiūvo parko centrinės dalies tvenkiniai.
Dalis tvenkinių sunaikinta sovietmečiu, juos tiesiog užpilant. Išliko tik vienas senasis tvenkinys, kanalu susietas su Galvės ežeru. Kanalo krantuose sumūrytos dirbtinės uolos. Tvenkinys atribojo ūkinę ir reprezentacinę sodybos dalis. Šis kelias, vedantis link rūmų, buvo vadinamas „bulvių keliu" ir naudotas daugiausia ūkinėms reikmėms. Užutrakio šeimininkai ir svečiai rūmus pasiekdavo ne sausuma, o vandeniu.
„Tūkstantmečio ženklų takas - Angelų kalva“
Netoli Užutrakio dvaro, greta kelio Trakai-Rykantai atšakos, vedančios link Būdos kaimo kryžkelės, stūkso kalva, išpuošta medinėmis angelų skulptūromis. 2009 m. rugsėjo 12 d. pilietinės iniciatyvos dėka (idėjos autorė - Dominyka Dubauskaitė Kairevičienė ir Lolita Piličiauskaitė Navickienė) - Lietuvos paminėjimo Tūkstantmečio ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios 600-ųjų metų jubiliejams pažymėti - buvo realizuotas projektas „Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis krikščioniškųjų vertybių šviesoje“.
Jo rezultatas - vienoje architektūrinėje tiesėje išsidėsčiusių svarbiausių Trakų statinių - Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvės, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios, Trakų salos pilies - seką papildė Tūkstantmečio ženklų takas, žmonių pramintas Angelų kalva.
Gojaus Dievo Motinos Ligonių sveikatos koplyčia
Trakų rajone, Rūdiškių seniūnijoje, netoli kelio Vilnius - Druskininkai, miškų ir ežero juosiamas driekiasi mažas kaimelis nuostabiu Gojaus vardu. Tai nedidelė vietovė, kurioje gyvena 26 gyventojai. Dauguma jų - čionykščiai kaimo žmonės. Kaimelio istorija prasideda nuo 1865 metų.
Kaimelyje stovi Gojaus Dievo Motinos Ligonių sveikatos koplyčia, , kuri pradėta statyti pagal tėvo Vlodimiežo projektą 1936 metais jozefinų stiliumi. Vienu iš vertingiausių Gojaus koplyčios turtų yra Dievo Motinos Ligonių Sveikatos paveikslas - tai Vilniaus Šv. Kryžiaus Bonifratrų vienolyno bažnyčios (dabar Marijos vargdienių seserų vienuolynas) paveikslo kopija. 1936 metais paveikslą ant drobės nutapė Romuald Varachovski. Dievo motinos Ligonių sveikatos paveikslas yra priskiriamas prie Diebvo malonėsmis garsėjančių paveikslų.
Koplyčioje yra saugomas 36 cm aukščio relikvijorius - monstancija, kuri buvo sukurta iš Austrijos, Prūsijos ir Rusijos kariuomenių kareivių kūnų išimtų kulkų. Jo gamybai buvo panaudota 51 austriška, 21 prūsiška ir 16 rusiškų kulkų. Austriškos kulkos yra ilgos ir bukos.
Prūsiškos trumpos, storos ir nusmailintos. Rusiškos panašios į prūsiškas, tik plonesnės ir labiau užaštrintos. Arčiausiai stikliuko žiedo forma sudėtos rusiškos kulkos. Žiedą juosia paauksuotas erškėčių vainikas. Už jo spindulių pavidalu persipina prūsiškos ir austriškos kulkos. Relikvijorių vainikuoja originalus kryžius.