Šiaurės Graikija vilioja žydrais paplūdimiais ir istorijos lobiais

Vargu ar galima nepamilti Graikijos iš pirmo žvilgsnio – jos krantus skalaujančių smaragdinių vandenų, purių alyvmedžių giraičių, viliokliškai savo vaisius nokinančių granatų ir šypsena bei neskubumu paperkančių graikų. O pasiklausius mitais apipintos šalies istorijos supranti, kad kiekviena žemės pėda Graikijoje turi savo legendą.

Kviečiame pasižvalgyti po kiek mažiau pažįstamą šiaurinę Graikijos dalį – centrinį Makedonijos regioną. Čia turiningai bei maloniai laiką praleis tiek norintys pailsėti, tiek pažinti šalį, kadangi šioje dalyje yra ir mielų paplūdimių su puikiai išvystyta infrastruktūra, ir unikalių istorinių objektų.

Trys Chalkidikės pirštai

Istorikų tvirtinimu, būtent Chalkidikės pusiasalyje gimė visi Senovės Graikijos mitai. O pats pusiasalis, anot vieno iš mitų, atsirado kovojant dievams ir titanams, kai vandenų dievas Poseidonas pametė čia savo ginklą ir valdžios simbolį – trišakį.

Žemėlapyje Chalkidikės pusiasalis primena kreivus raganos pirštus, ištiestus į Egėjo jūrą. Tačiau kiekvienas iškyšulys – Kasandra, Sitonija ir Atonas yra visiškai skirtingi. Kasandra didžiuojasi savo antikiniais miestais, bizantiškais bokštais ir smėlėtais paplūdimiais. Būtent Kasandroje, anot legendos, gimė mitinės pabaisos – pusdieviai gigantai, su kuriais kovėsi dievai, tačiau nugalėti juos pavyko tik Herakliui.

Sitonija garsėja puikia gamta ir kraštovaizdžiais - pušimis apaugusiais kalnais ir viržynais, raižyta jūros pakrante. Abiejų iškyšulių pakrantės nusėtos viešbučiais, kurių čia yra tikrai įvairiam skoniui ir kišenei.

Na, o trečiasis pirštas – Atonas – yra pats unikaliausias. Pavadinimą iškyšulys gavo nuo jo viduryje stūksančio kalno, dar vadinamo Šventuoju kalnu. Pasak graikų mitų, kalnas atsirado susikivirčijus dievui Poseidonui ir milžinui Atonui, kai jie ėmė mėtytis akmenimis.

Istorikas Herodotas savo raštuose mini Atono iškyšulyje stovėjusius antikinius Graikijos miestus. Dabar jame įsikūrusi stačiatikių vienuolių respublika, turinti autonominį statusą Graikijoje. Čia yra 20 rytų ortodoksų vienuolynų, kuriuose gyvena apie 2260 vienuolių. Į šią uždarą respubliką gali patekti tik vyrai, iš anksto pasirūpinę vizomis. Moterys į Atono pusiasalį neįleidžiamos ir vienuolynais bei Šventuoju kalnu pasigrožėti gali nebent iš laivų.

Olimpo kalnas – 12 dievų buveinė

Šiaurinėje Graikijos dalyje stūkso vienas aukščiausių kalnų visoje Europoje - Olimpo kalnas, o iš tikrųjų tai visas kalnų masyvas, turintis net 40 viršūnių. Jo aukščiausia viršūnė – Mitiko (iš graikų kalbos reiškianti nosį) siekia 2 918 metrus.

Graikų mitologijoje Olimpas – pagrindinių graikų panteono dievų namai. Anot mitų, šiame kalne yra krištolo rūmai, kuriuose gyveno Dzeusas su kitais 12 dievų.

Į Olimpo kalną kopti paprastai pradedama iš kalno papėdėje įsikūrusio Litochoro miesto, dar vadinamo Dievų Miestu. Iš kalną supančių miestelių bei stovyklaviečių į viršūnes veda skirtingo sudėtingumo takai. Kopimas iki Skolio viršukalnės paprastai trunka dvi dienas, tačiau tam nereikia nei alpinistinės įrangos, nei labai didelio pasirengimo.

Olimpo kalnas patogiausiai pasiekiamas atostogaujantiems Pierijoje, garsėjančioje savo baltais smėlėtais paplūdimiais, kurie dėl savo kokybės yra pažymėti mėlyna ES vėliava. Pierijos regionas dėl savo ypač derlingų žemių garsėja vaisiais ir daržovėmis – sakoma, kad šios gėrybės čia užauga skaniausios visoje Graikijoje.

Meteoros – vienuolynai tiesiog danguje

Meteoros – tai Šiaurės vakariniame Tesalijos lygumos krašte, prie Peneios upės ir Pindos kalnų ant impozantiškų natūralių smiltainio uolų stulpų viršūnių pastatyti vienuolynai. Tai vienas garsiausių Graikijos lankomų ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų objektų. Manoma, jog iš viso buvo pastatyta daugiau nei dvidešimt vienuolynų, tačiau iki dabar išlikę yra šeši.

Vienuolynai įkurti maždaug 300 metrų aukštyje. Dviejų pagrindinių vienuolynų – Gegano Meteoro ir Megalo Meteoro – įkūrėju laikomas šventasis Afanasijus. Kaip pasakoja legenda, jo buveinė buvo taip aukštai, kad jį galėjo ten užnešti tik angelas ar erelis. Megalo Meteoro vienuolynas - didžiausias iš visų vienuolynų ir pastatytas 625 m aukštyje. Uolose laipteliai iki vienuolynų buvo iškalti tik XX amžiaus pradžioje. Galima tik spėlioti, kaip vienuoliai patekdavo į stačių uolų viršūnes ir kaip jiems pavykdavo į tokį aukštį užkelti statybines medžiagas.

Lankytojams šiandien atviri tik keli vienuolynai, tačiau norint čia patekti galioja griežtos taisyklės. Moterys su kelnėmis neįleidžiamos, o vyrai negali įeiti su šortais. Jei turisto apranga neatitinka nustatytų taisyklių, galima pasinaudoti specialiai tam tikslui skirtais drabužiais (ilgais sijonais ir t. t.), kurie nieko nekainuoja ir sukrauti prie įėjimo į vienuolynus.

Kastorija – miestelis kalnų ežero glėbyje

Šiaurės Graikijoje, netoli sienos su Albanija ir Makedonija, apkabintas Orestiado ežero ir kalnų įsikūręs jaukus miestukas Kastorija. Tačiau nesitikėkite šiame kalnų ežere atsigaivinti, nes tai yra paukščių karalystė. Čia gyvena gulbės ir pelikanai, žąsys, antys, gaigalai ir gausybė kitų sparnuočių. Jie miestelyje jaučiasi drąsiai ir yra labai mylimi visų gyventojų. Antai nieko nestebina per gatvę būriais vaikščiojančios žąsys, mat kitoje pusėje žolė tuo metu pasirodė žalesnė. Vairuotojai kantriai palaukia ir važiuoja toliau – juk Graikijoje niekur neskubama.

Miestelis buvo įkurtas 840 m. pr. m. e. Mitai sako, kad čia vėl dievai pridėjo savo ranką, tačiau kita versija teigia, kad pavadinimas kilo nuo žodžio bebras (gr. kastor), kurių gausybė gyveno Orestiado ežere.

Ko gero, bebrai kalti ir dėl to, kad miestelis labai išgarsėjo visame pasaulyje. Mat užpuolus šaltoms žiemoms vietiniai gyventojai pradėjo masiškai gaudyti bebrus ir siūtis iš jų kailių drabužius. Šis amatas buvo perduodamas iš kartos į kartą ir dabar miestelyje yra neįtikėtinas skaičius kailių fabrikų ir fabrikėlių. Sakoma, net 2000. Iš tiesų, kur bepasisuksi, plyšauja vieni už kitą didesni reklaminiai stendai su kailiniuotomis damomis, o gatvelėse plevėsuoja iškabinti kailiniai aksesuarai.

Dabar, žinoma, kailiniai siuvami ne tik iš bebrų – kailius gamintojai perka pasauliniuose aukcionuose, o parsivežę modeliuoja ir siuva kailinukus. Kartą metuose čia rengiamos didžiulės kailinių gaminių parodos, o po to jie iškeliauja po visą pasaulį. Žinovai sako, kad čia juos nusipirkti galima bent kelis kartus pigiau nei kitur.

Tačiau kailius palikime mėgėjams – ir be jų Kastorijoje yra ką pamatyti. Miestelyje galima aplankyti keletą išlikusių Bizantijos laikų šventyklų. Viena iš jų - Panaja Mavriotisa vienuolynas, pastatytas XI amžiuje. Čia išlikę autentiškos freskos, tiesa, labai nukentėjusios nuo barbariškų osmanų, kurie šventiesiems tiesiog išbadė akis.

Salonikai – niekad nemiegantis miestas

Solonikai yra Makedonijos regiono sostinė. Miestą apie 315 m. pr. m. e. įkūrė Makedonijos karalius Kasandras ir pavadino jį savo žmonos Tesalonikės, Aleksandro Didžiojo netikros sesers vardu. Tesalija, kuriai priklauso Salonikai, buvo autonominė Makedonijos karalystės dalis. Po karalystės žlugimo Salonikai tapo Romos respublikos miestu. Bizantijos laikais tai buvo antrasis pagal svarbą miestas po Konstantinopolio.

Salonikuose esantys ankstyvųjų krikščionių ir Bizantijos statiniai įtraukti į Pasaulinį Paveldo Sąrašą. Vienas iš jų – V a. statyta Šv. Demetrijaus bazilika, kuri savo laiku buvo antra pagal dydį Bizantijos imperijoje.

UNESCO paveldui priklauso ir Salonikus juosianti gynybinė siena, kuri ypač nukentėjo osmanų valdymo laikotarpiu, o dabar pats miestas yra išsiplėtęs gerokai už jos ribų.
Salonikuose gausu muziejų ir kitų istorinių objektų, daugybė tavernų ir kavinukių, mieste gyvenimas nenurimsta net naktį.

Norint aplankyti šiaurinę Graikijos dalį, patogiausia skristi į Salonikų tarptautinį oro uostą, tuo pačiu aplankant ir antrąjį pagal dydį šalies miestą. Iš Rygos į Salonikus skraidina „Ellin air” avialinijos, o keliones po visą Graikiją organizuoja „Mouzenidis Travel“.

Ir pabaigai – ką gi valgo dievų palikuonys?

Graikų virtuvė pavergia savo šviežumu ir įvairove. Didžiausią įspūdį padaro jūros gėrybės, kurios geografinės šalies padėties dėka yra labai šviežios. Įvairios žuvys, krevetės, skrudinti kalmarai, moliuskai – žinoma, geriausia jų ieškoti nedidukuose žuvies restoranėliuose ir tavernose ant jūros kranto. Čia galėsite išragauti daugelį rūšių sūrio ir alyvuogių, o ypatingai – graikiškųjų „Kalamatų“.

Kaip sako patarlė – geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. O tradicinius patiekalus reikėtų ragauti ten, kur jie gaminami jau šimtmečius. Tad vykdami į Graikiją nusiteikite gurmaniškiems patyrimams.