– Jūs pirmą kartą dirbote su Aki Kaurismäki – režisieriumi, kuris jau kūrė filmus, kai Jūs tik gimėte. Kokia buvo Jūsų patirtis, kaip vyko šis bendradarbiavimas?
– Man buvo didžiulis siurprizas, kai sulaukiau skambučio ir klausimo, ar nesutikčiau papietauti su Kaurismäki. Aš užaugau žiūrėdama jo filmus, jis yra tikra legenda, ir niekada gyvenime man net nekilo mintis, kad aš pati būsiu jo filme. Man tai kaip svajonės išsipildymas, bet tokios, kurios net sau nedrįsau svajoti. Trumpai tariant, sulaukti tokio kvietimo buvo nuostabu. Tad mes labai maloniai papietavome, taip pat dalyvavo ir mano kolega Jussi Vatanenas, mes kalbėjomės apie įvairiausius dalykus, apie politiką, apie miškų būklę Suomijoje, apie šunis, apie daugybę svarbių dalykų, bet galiausiai jis papasakojo savo idėją ir paklausė, ar mes norėtume prisijungti. Mano galvoje buvo tik viena mintis – negi tai iš tiesų vyksta? O bendradarbiavimo patirtis buvo puiki. A. Kaurismäki yra labai šiltas, geras, dosnus žmogus, jis labai humanistiškas, jis kuria filmus jau keturis dešimtmečius, tad iš jo galima labai daug išmokti.
– Nesijautė amžiaus skirtumas?
