– Pasirodė nauja Jūsų poezijos knyga „Akimirksniui užteks“. Kokia ji, kuo skiriasi nuo kitų?
– Niekada negalvojau, kuo skiriasi. Niekada specialiai nerašau naujai knygai, rašau eilėraščius. Vėliau juos bandau sudėlioti arba sujungti, kad būtų knyga.
– Justinas Marcinkevičius kartą sakė, kad kūryba – tai ne įkvėpimo laukimas, o kasdienis darbas, kai po pusryčių turi sėsti prie stalo ir rašyti. Panašiai elgėsi ir Jurga Ivanauskaitė, rašymui skirdavusi penkias savaites dienas. Kaip ir kada Jūs rašote eiles?
– Rašau įvairiai, bet kad po pusryčių sėsčiau prie stalo rašyti – niekada. Dabar daugiausia rašau naujas eiles. Be to, turiu labai daug pradėtų: dvieilių, ketureilių. Jų tiek daug, kad iki gyvenimo galo neužbaigsiu.
– Kaip žinote, kad norite pratęsti kažkada pradėtą eilėraštį?
– Laikas nuo laiko paimu senus juodraščius ir pavartau. Randu dvieilį ir būna aišku, kad nereikia užkapstyti, kad yra geras. Tada laukiu, kol ateis prie jo prisiklijuojanti mintis.
Kai dirbu – dailinu, ieškau žodžio, ritmo. Būna, kad mintį žinau, bet neturiu ritmo. Pasitaiko, kad eilėraštis kuriam laikui pasitraukia į šalį.
– Ar ilgai šlifuojate vieną eilėraštį?
– Įvairiai. Darbo yra. Pirmiausia parašau, perrašau, o po poros valandų perskaitau. Kai užkliūva koks žodis, ieškau, kuo jį pakeisti, kad ir atitikmuo būtų, ir skambėtų. Kartais vieno žodžio paieškos trunka keletą dienų.
Dievas žino, kas tuos eilėraščius rašo. Gal ne mes?
– Ar prisimenate, kaip sukūrėte pirmąjį eilėraštį?
– Taip, tai buvo Panevėžyje. Man buvo penkeri - šešeri metai. Buvo geri laikai: turėjau tėvą ir mamą. Buvau čiuožykloje, pasitikti manęs atėjo tėvas. Grįžusi į namus spausdintomis raidėmis parašiau pirmąjį eilėraštį. Tai buvo ketureilis. Po to ilgą laiką nerašiau.
Pirmoje klasėje užėjo skaitymo vajus. Mama nespėjo iš mokyklos bibliotekos nešti knygas. Tėvai man pirko naujas knygas, pati turėjau nemažą biblioteką. Be to, paveldėjau vyresniojo brolio knygas.
Ypatingai prisikabinau prie knygų per pirmąją sovietinę okupaciją, kai tėvas buvo areštuotas, brolis liko mokytis Panevėžio gimnazijoje, o mudvi su mama buvome iškeltos į Naujamiestį. Rytais drauge su mama eidavau į mokyklą, kur ji turėjo šeštą skyrių, o vakarais ten pat vedė rusų kalbos kursus suaugusiems. Aš, trečiojo skyriaus moksleivė, dažnai būdavau viena, daug skaičiau, daugiausia knygas iš mokyklos bibliotekos. Kai nebeturėdavau ką skaityti, iš žievės droždavau lėlytes, mažas ir piršto dydžio.
– Ar jautėte literatūros poveikį?
