R. J. Palacio – amerikiečių rašytoja, kuriai pasaulinę šlovę atnešė skaitytojų ir kritikų pripažintas kūrinys „Stebuklas“. Dabar pasirodė jos nauja knyga „Baltoji paukštė“, skirta jaunimui nuo 12 metų, bet, pasak E. Baliutavičiūtės, tikrai tiksianti ir vyresniems paaugliams.
„Todėl, kad istorija yra gana universali. Jau žvelgdami į viršelį skaitytojai mato, kad jis nėra pieštinis, kas įprasta – vietoj to yra nuotrauka. Tai taip pat yra filmo plakato viršelis, nes pagal šitą istoriją jau yra pastatytas kino filmas. Tai yra labai garsios amerikiečių rašytojos R. J. Palacio knyga – ši autorė ir Lietuvoje jau gerai žinoma, jos knygą „Stebuklas“ ir pagal ją pastatytą filmą pamėgo ne vienas jaunas žmogus, taip pat ir suaugęs“, – kalbėjo E. Baliutavičiūtė.
„Ši istorija prasideda pasakojimu apie Džiulijeną, kurį skaitytojai jau galėjo sutikti ir prisiminti iš knygos „Stebuklas“, kur jis suvaidino labai nedidelį, epizodinį vaidmenį, o čia jis kalbasi su savo močiute. Jis yra šiek tiek prisidirbęs mokykloje, keičia mokyklą – nemaloni situacija, ir močiutė jam nutaria papasakoti savo gyvenimo, savo jaunystės istoriją, kuri yra labai sudėtinga, tikėdamasi, kad gal jis iš to pasimokys ir gal nekartos tų klaidų, kurias ji jau padarė. Ir ta istorija yra apie holokaustą“, – pasakojo vaikų literatūros ekspertė.
„Ji, jauna žydų kilmės mergaitė, gyveno Prancūzijoje, kurios dalis jau buvo užimta nacių, bet ji dar gyveno laisvojoje zonoje. Bet po truputėlį viskas veržėsi, nacių valdžia vis daugiau perėmė viską į savo rankas, ir vieną dieną visi žydų vaikai ir visi žydai buvo areštuojami, bet ji sugebėjo pabėgti, nes ją išgelbėjo jos bendraklasis. O knygos tokia stipri emocinė intriga yra tokia, kad ji iš to bendraklasio net šiek tiek tyčiodavosi, nes jis turėjo negalią, negalėjo laisvai labai judėti, o dabar staiga tampa jos gelbėtoju. Jo šeima, kurią ji irgi šiek tiek pajuokė, laikė tokiais gyvenančiais prastame rajone, sakydavo, kad jie visi smirdi, dabar ją gelbėja, slepia, rizikuoja dėl to savo gyvybe, nes žinome, kas tais laikais vykdavo tiems, kas slėpdavo žydus“, – kalbėjo ji.
„Ši istorija tikrai labai paveiki, ji atskleidžia tai, kas vyko Prancūzijoje, apskritai Europoje Antrojo pasaulinio karo metu, bet taip pat vis sugrąžina mus į dabartį, kur jau suaugusi žydų mergaitė, jau tapusi močiute, pasakoja anūkui savo istoriją ir įkvepia imtis svarbių gyvenime pokyčių. Žinoma, kad kai esi maždaug trylikos metų, retai tave suaugusiųjų pasakojimai įkvepia, bet turbūt tokie stiprūs išgyvenimai negali nepalikti tavyje kažkokios žymės, dėl to, manau, ir skaitytojams paliks įspūdį“, – svarstė E. Baliutavičiūtė.
Nors ši istorija nėra autentiška, tačiau, pasak vaikų literatūros ekspertės, rašytoja tikrai daug domėjosi istoriniais šaltiniais, be to, jos giminės istorija taip pat yra su tuo susijusi.
„Tai nėra kažkoks šiaip ėmiau ir parašiau, nes dabar madinga apie holokaustą rašyti. Ne, be to, talentingai parašyta“, – pabrėžė ji.
Mel Hartman „Dingę. Tuneliai“ – nauja serija, kurią parašė flamandų kilmės belgų rašytoja.
„Lietuvių skaitytojams ši rašytoja jau pažįstama, anksčiau išėjo jos knyga „Viešbutis ant uolos“, tokia mįslinga, su šiurpuliuko elementais, taip pat visai nauja knyga „Magiškas kelias“ pasirodė. O čia irgi yra serija, kurios turiu pirmąją dalį. Šioje knygoje pasakojama apie šešiolikmetę Džordžą. Ji neturi tėvų, bet šiaip gyvena gana įprastą, vidutinišką gyvenimą, pilną pakilimų ir nuosmukių, kaip būna paauglių gyvenime, bet staiga vieną dieną viskas visiškai apsiverčia. Kadangi tai fantastinė knyga, atsiranda fantastinių elementų – Džordža sužino, kad pasaulis nėra toks, kokį įsivaizdavo, tiksliau, net nėra vienas pasaulis, kad yra ir kitų pasaulių, kad ne visi žmonės yra iš tikrųjų žmonės, ir ji pati yra ypatinga, ji gali regėti tunelius, kuriais keliaujama iš vienų pasaulių į kitus. Ir jai lemta tapti kapitone, kuri palydės pereinančius į kitą pasaulį“, – pasakojo E. Baliutavičiūtė.
„Šioje knygoje yra ir tamsos, ir grožio, bet visada einama į šviesą, į viltį, kas būdinga paauglių literatūrai. Bet tai nereiškia, kad ji nepatiria išbandymų. Ne visi patenkinti, kad Džordža gali matyti tuos tunelius, bando jai sutrukdyti, užsimezga didelė intriga, kurios negaliu atskleisti – reikia skaityti“, – šypsojosi ji.
Vaikų literatūros ekspertė aiškino, kad fantastika labai lavina vaizduotę, be to, suteikia priebėgos nuo gyvenimo: „Kai kartais pasidaro per sunku, aš ir pati labai mėgstu pradėti skaityti kokią fantastinę seriją, kartais paauglių, kartais suaugusių, bet surandi tunelį į kitą pasaulį, kaip siūlo ši knyga“.
Malin Falch knygoje „Šiaurės pašvaistė. Kelionė į trolių slėnį“ skaitytojai irgi keliauja į kitą pasaulį.
„Veiksmas vyksta Norvegijos senesniais laikais. Sonja yra tokia padykusi mergaitė, mėgstanti nuotykius ir nemėgstanti atrodyti kaip dama, o kaip tik ruošiasi konfirmacijai. Ir čia pasirodo dėdė, kuris jai duoda tokį talismaną kažkur suradęs, kuris ją nuveda į visai kitokią Norvegiją, į kurią ji patenka per paslaptingą portalą, tunelį, kitaip tariant. O ten veikia tai, ką įsivaizduojame, kai galvojame apie skandinavų mitologiją – troliai, elfai, taip pat vikingai, tokia šiek tiek sumitologizuota Norvegija, ir ten žmonės nėra pernelyg mėgstami, tad jai tenka surasti ir draugų, ir įsigyti priešų“, – pasakojo E. Baliutavičiūtė.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad tai ne tekstinė knyga, o grafinis romanas.
„Kai kurie vadina komiksais, bet iš tiesų komiksai yra labai trumpi, o kai knyga tokia ilga ir dar storais viršeliais, tai yra grafinis romanas“, – aiškino ji.
Knygos viršelis – įspūdingas, kuris patiks ūgtelėjusiems „Ledo šalies“, Elzos gerbėjams, iliustracijos primena disnėjišką stilių.
„Knygos autorė yra gavusi Norvegijoje apdovanojimą už būtent šią knygą, kuri irgi pirma serijos dalis. Ši knyga baigiasi įtemptoje vietoje, tad visą seriją reikia iš eilės skaityti. Be galo daug nuotykių, rašoma, kad knyga skirta nuo 9 metų, bet, manau, ir 8 metų vaikai galėtų skaityti, tuo labiau, kad skaitymo nelabai daug. Bet įspėju tėvus ir mokytojus – nereikia nuvertinti grafinės literatūros. Taip, teksto čia nėra labai daug, tačiau sąryšis tarp teksto ir vaizdo labai svarbus. Gyvenant šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje reikia atpažinti, suprasti ryšius tarp teksto ir vaizdo, kaip jais galima žaisti, užvesti ant kelio, ar suklaidinti, manipuliuoti, kas daroma dažnai ir paprastose tekstinėse knygose. Svarbu, kad vaikai skaitytų įvairias knygas, taip pat ir grafines“, – sakė E. Baliutavičiūtė.
