Kaip rašo „Artnews.com“, gražiausiai įrengtas šios bienalės paviljonas yra iš Lietuvos.
„Tai – XVII a. bažnyčioje įrengta kūno siaubo ekstravagancija. Priešais marmurinį altorių duetas Pakui Hardware įrengė kūrinį „Uždegimas“ (angl. „Inflammation“) – šlovingą instaliaciją, pripildytą į metalinę armatūrą įkomponuotų stiklo elementų. Aliuminio konstrukcija primena medicininę įrangą, o stiklo elementai šiek tiek primena organus. Po visu tuo yra krūvos objektų, kurie primena sintetinius nukritusius lapus. Tai kūrinys apie trapią žmonių kūnų ir gamtos pasaulio būklę, kuri dėl pandemijos ir visuotinio atšilimo šiuo metu nėra itin gera. Įrengdami šį kūrinį bažnyčioje – dvasinio gydymo aplinkoje – menininkai leidžia suprasti, kad abu jie vieną dieną gali atgauti jėgas ir išgyventi iš naujo“, – rašo publikacijos autorius Alexas Greenbergeris.Jis pastebi, kad „Pakui Hardware vaizduojami sergantys kūnai atrodo esantys ant mirties slenksčio, todėl turbūt logiška, kad duetas taip pat pasirinko eksponuoti tapytojos, kurios jau nebėra tarp mūsų, darbus.
„Ši menininkė, Marija Teresė Rožanskaitė, kūrė fantastines, grėsmingas vizijas, kurios puikiai dera su Pakui Hardware instaliacija. 1985 m. nutapytame paveiksle net pavaizduotas ligonis, prirakintas prie ligoninės lovos, kuri, regis, atlieka kalėjimo funkciją. Tačiau Rožanskaitės paveikslas, apie kurį negaliu nustoti galvoti, yra „Armatūros strypai“ (1986), panašus į Christinos Ramberg paveikslą, vaizduojantį sulenktus stulpus, pririštus vienas prie kito įtemptu tvarsčiu. Atrodo, kad Rožanskaitės įsivaizduojama struktūra kabo ant siūlo, pasiruošusi bet kurią akimirką subyrėti. Tačiau ji kažkodėl tęsiasi toliau“, – kūrinį analizuoja jis.