Ką ten atsiminti vardą – daug net ir prabangių parduotuvių pardavėjų vis dar nemoka elementaraus „laba diena”. Ne tiek nemoka, kiek nužvelgia tave nuo kojų pirštų iki galvos, įvertina ir demonstratyviai nusisuka. Nežinau, koks tas matavimo vienetas, lyg ir kažkokia prabanga, įtakos turėjimas. Bet kad jos pačios apie prabangą dažniausiai žino tik konvencinius apybrangius prekės ženklus ir vietinius pop influencerius. Atvestum kokį ypatingų pasiekimų smuikininką, vertinamą pasaulyje – juk greičiausiai lygiai taip pat nužvelgtų, nusivaipytų ir nueitų išsipūtusios nuo savo puikybės. Jų žvaigždės neretai yra viktorijos siegel.
Anądien ateinu į restoraną. Padavėja vos tempia ant minimumo. Rūškanas veidelis, nosis suraukta, lyg riebus blynas garuotų panosėje. Kažko klausiu – atsako, bet šykščiai. Nepasakysi, kad nemandagi. Nepuola vaidytis. Bet mielu širdžiai žmogumi niekaip nepavadinsi.
Ateina šeimininkas, kuris labai entuziastingai mane sutinka atpažinęs. Entuziastingas jis, pataisysiu jūsų piktas, iškrypusias mintis, nes esu didžiulė maisto mylėtoja, ragautoja ir mielai apie jį bendrauju, diskutuoju, dalinuosi. Padavėja pamačiusi šeimininką ir jo bendravimą su manimi staigiai tampa šilkine, labai paslaugia, nors gydyk ja užgautą sielą. Balsas tampa dainingu, judesiai – minkštais, o noras man nors kažką padėti – nenumaldomu.
Galiu išsidrėbti kėdėje kaip baronė ir mėgautis dėmesiu. Bet tegalvoju apie tai, kad negaliu šios vietos niekam rekomenduoti. Nes ateis mano tėvai, mano draugai – ir ką jie gaus, jei šeimininkas jų džiaugsmingai nepasveikins padavėjos akivaizdoje?
Aš jums drąsiai galiu pasakyti, kad apie pusė drabužių parduotuvių darbuotojų į užėjusius pažiūri iš tokio aukščio, kad jei tokiame aukštyje slysteltum ir kristum – garantuotai pasimatytum su amžinąja šviesa ir angelų choru. Vaikšto pasipūtusios su išraiška, sakančia, kad tau čia ne vieta. Gal atseit per brangu tau? Bet, atleiskite, pardavėjos negarsėja legendiniais atlyginimais, ko gero galima įvaizduoti, kad daugelis jų uždirba iki pusantro tūkstančio arba net gerokai mažiau. Tai kam pūstis? Kas čia per lūšnyno milijonieriaus poza? Man tavo parduodami batai neįkandami? Galbūt, nors nebūtinai. Bet kad ir tau pačiai jie neįkandami, taip, kad nusiimk karūną.
Nėra ko nusižeminti. Bet tą ir turiu omeny: nei kitų, nei savęs. Pirkiniai – tik prioritetų klausimas. Milijardierius kartais nepirks batų už porą tūkstančių, o štai išlepinta mergelė studentėlė, išlaikoma tėvų, gal ims ir nusipirks, nes jai taip atrodo.
Kitas lietuvių kaip verslininkų trūkumas irgi smagus apkalbėti. Tai – legendinis „kaina į pm” sindromas. Tiesa, jis turi daug išraiškų. Vieni tą kainos slėpimą naudoja kaip marketinginį triuką, kad socialinis tikslas daugiau parodytų prekę, kiti – gal ir kokias makles suka, treti – turi įsivaizdavimą, kad kainų klausinėja tik ubagai.
O aš manau, kad absoliučiai kiekvienas sveiko proto žmogus prieš pirkdamas išsiaiškina kainą ir įsivertina ją kontekste: ar jo noras tolygus kainai, ar jo galimybės atitinka, ar daiktas arba paslauga verti tokios kainos. Gėda? Ne, gėda nėra. Aš, pavyzdžiui, galiu sau leisti ypatingai prabangų automobilį. Su sąlyga, kad porą metų gyvensiu, atsiprašant, subinę suraukus, pirksiu pigiausius maisto produktus, niekur neatostogausiu, nepramogausiu, na – gal tik kartą per mėnesį į tinklinį restoraną alaus bokšteliui ir keptai duonai pasirašysiu. Tai kaip ir galiu – bet tokia kaina, ačiū, nenoriu. Susidėlioti prioritetus man nėra gėda. Tai, kad kažkas man per brangu, man nėra gėda. Beveik visada bus, kas per brangu ar neįkandama. Nepasiekiama. Tau nėra per brangi toji mašina, bet gal per brangus nuosavas lėktuvas ar nuosava sala. Galima tęsti iki begalybės. Milijonieriai Monake greit gali pasijusti ubagais. Ten gal net ramiau būti vidutinio uždarbio gavėju, nes konkurencijos ir lyginimosi nejusi, varžybose nedalyvausi.
Na, ir galiausiai – mes butikų kraštas. Velniai nematė, ką tas žodis reiškia, kiekviena skudurenkė ant kampo yra butikas. Kiekvienas kiniškų škurlių rūselis yra butikas. Kiekviena už pigiai perkanti ir už brangiai parduodanti verslininkė ar verslininkas turi butiką.
Oksfordo kalbų žodynas išskiria butiko prekių pasiūlą kaip madingą ir sofistikuotą, pabrėžia kažkokį išskirtinumą, bet šis žodis Lietuvą užpuolė kaip kažkada buvo užpuolęs „restoranėlių” virusas. O aš tuose žodžiuose matau daug melo. Restoranėlis – tai toks būdas pasakyti, kad gaminti tu profesionaliai nemoki, produktų kartais neturi, ne visada atsidarai tomis valandomis, kurios nurodytos kontaktuose ir apskritai esi toks truputį žiopliukas, tik kad mielas. Na, o dengimasis butiku dažnai – melavimas apie savo prekių kokybę, išskirtinumą, užuot prisipažinus: parduodame prastos kokybės medžiagų greitąją madą, bet žinome gerą sandėlį Italijoje, tai prekės truputį skiriasi nuo masinių parduotuvių Lietuvoje.
Dar vertėtų aptarti kreivų veidrodžių karalystę ir dulkių kukulus drabužių matavimosi kabinose, bet gal kitą kartą. O kaip jums sekasi apsipirkinėti Lietuvoje?
