Ilgus metus, bet ir dabar, perdėtą, ryškiai išreikštą seksualumą vaizduojančios moterys buvo arba kaltinamos prastu skoniu, pasileidimu, arba pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi. Ko gero atskiro straipsnio verta tema – tai toks liguistas neapkentimas to, kad kažkas savimi pasitiki. Bet šiuo atveju tokias moteris pasitikėjimu kaltino absoliučiai klaidingai.
Beje, dirbtinai, betarpiškai ir net agresyviai seksualumą bruka ir vyrai. Tik eilę metų jų eteryje buvo šiek tiek mažiau.
Ką iš tiesų slepia tas staipymasis, praskėsto užpakalio kaišiojimas, betarpiškas tvarkymasis, taisymasis ir begalinis noras būti seksualiu? Nieko kito kaip tik begalinį nepasitikėjimą savimi ir didžiulį meilės stygių.
Jei eisi gatve plika rūra, tai į tave dėmesį vis tiek kažkas atkreips. Tam, kad tave užkalbintų gatvėje tiesiog šiaip – reikia turėti tam tikrus duomenis. Gal fizinius, gal vidinius, spinduliuojančius šarmą. Reikia dviejų žmonių chemijos, kuri šiaip sau gatvėje nesimėto. Gatvės – pilnos žmonių, kaip tas svetimas akis atsukti į save, kai labai labai reikia, kai norisi – nors persiplėšk?
Žmogui, kuris liguistai nori dėmesio, nori sau ir kitiems įrodyti esąs jo vertas, jo gausiantis, lengviausia atrodyti rėžiančiai akį. Tai gali būti apsinuoginimas. Provokuojanti, paslapties nepaliekanti apranga. Fantazijai vietos nepaliekantis staipymasis. Beveik agresyviai laisvas kalbėjimas apie seksą ir seksualines fantazijas.
Su psichoterapeute ne kartą esu diskutavusi, kad sveika psichika įprastai turi poreikį privatumui. Taigi, ir norėti bent dalį tų intymių temų pasilikti sau, yra suprantama ir sveika. Supraskite teisingai – ne tų temų gėdytis, o neturėti poreikiu viešai, atleiskite, smaukytis.
Prieš kurį laiką dar stebėjausi, kad, pasirodo, baruose merginos neretai nevynioja į vatą ir čiumpa ką tik nusižiūrėtą jaunikį tiesiai už klyno. Arba ima užpakaliu „netyčia” trintis šiam tiesiai į dešimtuką. Iš pradžių aš truputį paklaikau, tada – žviegiau iš juoko. Ir visai ne todėl, kad būčiau baisiai šventa, o po žodžio „seksas” bėgčiau išpažinties. Tiesiog šimtas minčių galvoje: kaip čia dabar tą nepažįstamą vietoje „labas” už pimpio tampysi, ką darysi, jei jis pasibaisės ir atstums, palaikęs nesveika (nes aš tai jų vietoje taip ir daryčiau), juk baisiausiai apsijuoksi.
Bet iš esmės – tokiu elgesiu sunku neatkreipti į save dėmesio. O žmonėms, kuriems reikia įrodymų jų vertei, geriau jau likti su tokiu dėmesiu, nei be jokio. Jei garsiai rėksi „seksas”, savo centukus susirinksi, nes seksas – populiariausia visų laikų tema, taip sako niekada nemeluojantys reitingai.
Panašiai veikia moterys ir vyrai, turintys fiksaciją draugų simpatijoms. Aš mažai mačiau tokių vyrų, nors jų ko gero būna, bet tikrai esu girdėjusi ir mačiusi apie merginas ir moteris, kurias sudomina kiekvienas, kuris parūpo jos draugei. Tokiai moteriai reikia laimėti.
Tas laimėjimas – tai įrodinėjimas. Pirmiausiai – sau. Kad esi įdomi, kad esi vertinga, kad esi verta meilės. Žiūrėk – ir šitą nukabinai, ir šitą – gali juos įsidėti į savo medalių ir garbės raštų stalčiuką. Tai kolekcija, kuri truputį pakutena tą mažą savivertę. Nes be šito – jautiesi nelabai kuo. Čia kalbu apie pasąmonės reikalus, tuos, kurie gerokai galingesni už garsias ir aiškias mintis.
Įdomu, kad neretai mano minėtas perdėtas seksualumas visai neturi nieko bendro su tikruoju mėgavimusi seksu, su atsipalaidavimu jo metu, su savo kūno pažinimu. Toks žmogus, beje, gali atrodyti labai drąsus, sutikti daryti įvairiausius dalykus. Nors lygiai taip pat gali būti ir labai susikaustęs. Bet visa tai – ne apie tikrą malonumą, kuris, beje, yra gražus, žmogui reikalingas dalykas. Tai – apie pozą. Apie pasirodymą. Apie vaidmenį.
Tokios moterys, o tikriausiai ir vyrai, turi begaliniai stiprų konkurencijos jausmą. Jie nesaugiai jaučiasi tarp gražesnių. Tarp smagesnių. Tarp iškalbingesnių. Ir dažnai tai nurungti gali ginklas, kurio jie nesikuklina išsitraukti: rėksmingumas. Pasirodymas. Šou.
Taigi, nuotraukos, kurios rėkia „išdulkink mane”, toks elgesys, tokia apranga, paprastai tiesiog prašo: mylėk mane. Atkreipk į mane dėmesį. Tie žmonės transliuoja, vidinį skausmą, kad šito nėra verti. Kad netiki, jog galėtų būti. Kad labai nori, bet nežino, kaip kitaip gauti.
Tai nėra prastas skonis. Tai yra nelaimė. Tuščia skylė, kažkada neužpildyta tėvų meile. Tėvus kaltinti per vėlu – kai užaugame, suaugame, tampame patys atsakingi už tai, kas esame, už savo laimę ir pilnatvę. Bet nepaneigiama, kad tas skyles atsinešame iš ten, kur buvome pažeidžiamiausi, kur dar negalėjome savęs apginti.
