„Jaučiuosi bjaurybe, kuris muša žmoną ir savo vaikus. Tačiau situacijų būna pačių įvairiausių. Dažniausiai girdime tik vieną pusę. gal žmogus taip išauklėtas, kad jis nesugeba elgtis kitaip. Niekada negali žinoti, kaip elgėsi žmona. Pasitaiko atvejų, kad moteris specialiai stengiasi eiti toliau ir toliau, kol vyras sureaguoja, o moteris gali pasakyti: „Juk sakiau, kad jis psichopatas“, - tai ištrauka iš vieno dano, norinčio išmokti gyventi kitaip, išpažinties.
„Moterys gali būti tokios pat blogos, kaip ir vyrai. Moterys nėra silpnoji lytis. Tad kodėl jos pačios negali trenkti atgal?“ – svarsto jo nelaimės draugas.
„Aš visada galvojau, kad esu šeimos žmogus ir myliu ją. Net kai vaikas prabilo apie tai, kad jam nepatinka, kai ant jų šaukiu, vis dar maniau tą patį“, - prisipažįsta trečias.
Danijoje apie vyrų smurto prieš moteris problemą vyrų akimis buvo sukurtas dokumentinis filmas „Tavo veidas pasitaikė po ranka“. Keletas jo herojų turėjo pasirinkimą – sėsti į kalėjimą arba išbandyti pykčio valdymo programą. Kai kurie ją išbandė jau už grotų. Lietuvoje kalėjimas jiems grėstų tik kraštutiniu atveju, o panašus kursas – tik su jų sutikimu.
Kumštis – silpnumo ženklas
Visi smurtaujantys vyrai prisipažįsta nuolat dėl poelgių gailėjęsi, tačiau kitą kartą ir nesugebėjo susivaldyti. Anot diskusijoje dalyvavusio Švedijos nevyriausybinės organizacijos atstovo Larso Backo, netgi tokioje šalyje, kaip Švedija, policija sužino tik apie 10-15 proc. smurto atvejų, smurtą bent kartą patyrė apie 45 proc. švedžių.
„Mitas, kad moteris muša tik alkoholikai ar narkomanai. Tai eiliniai vyrai. Kai kurie iš jų teroro aktus netgi planuoja – užtraukia užuolaidas, garsiau paleidžia muziką“, - teigė diskusijos dalyvis.
Anot Viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektų“ projektų vadovo Algio Davidavičiaus, dabartiniai svarstymai apie griežtesnes bausmes už buitinį smurtą ar psichologiniai perauklėjimo žaidimai – tik ledkalnio viršūnė, kuri nepaliečia problemos priežasčių.
„Smurtas mums tapo banalybe. Galima problemą sumenkinti iki mažos smurtaujančių vyrų grupės. Bet mes visi esame ši grupė, kai pateisiname tokį elgesį. Mes trokštame kontroliuoti, valdyti kitus, nes ir save verčiame daryti vieną ar kitą dalyką. Faktas, kad prievarta mums norma, ir yra pagrindinė problema. Mes visi žaidžiame galios žaidimus. Gal tik nesisvaidome antausiais, negąsdiname kirviu ir neįkliūname“, - teigė pašnekovas.
Anot jo, prie to prisideda ir moterys, kurios nesistengia vyrų išklausyti ir atverti jų jausmų. O vyrai, jausdami savo bejėgiškumą, tarsi iš jų kas atėmė žadėtą valdžią, griebiasi smurto. Juk vyrai šiais laikais gali uždirbti mažiau nei moterys ir ne visada viską sprendžia.
„Tai susiję su vaidmenų pasiskirstymu visuomenėje. Anksčiau vyrai visada buvo aukštesni. Tačiau gyvenimas keičiasi – moterys vis dažniau moka pasirūpinti savimi pačios, o to paties padaryti nesugebantys vyrai griebiasi smurto“, - pritarė „kolegai“ L. Backas.
Policija bejėgė
Tiesa, smurto netrūko ir anksčiau. Štai Danijoje vyrams uždrausta bausti savo žmonas tik 1926 m. Dabar šioje šalyje ikiteisminiai tyrimai dėl smurto prieš moteris pradedami ir be moters pareiškimo. Todėl ilgamečiui Danijos policijos komisarui Jørnui Bro buvo keista girdėti, kad Lietuvoje moterys pareiškimus labai dažnai atsiima.
„Smurtas šeimoje yra lygiai toks pat nusikaltimas, kaip ir smurtas gatvėje. Ir jei policija nekreipia dėmesio į tokį moterų elgesį, mes grįžtame į viduramžius. Juk moteriai labai sunku apskųsti vyrą. Ji pradeda jaustis kalta, turi atlaikyti giminaičių spaudimą. Todėl mes, pastebėję smurto požymius, net nelaukiame, kada moteris pasiskųs“, - teigė svečias.
Danijoje yra įteisinti teisės aktai, kurie iškeldina iš namų ne auką, o smurtautoją. Jiems specialiai įsteigti nakvynės namai, krizių centrai. Taip pat galima reikalauti, kad smurtautojas tam tikrą laiką prie aukos nesiartintų. Lietuvoje šių teisės aktų svarstymas buvo sustabdytas nusprendus, kad jie prieštarauja Konstitucijai.
„Lietuvoje buitiniam smurtui taikomas ne viešas, o privatus kaltinimas. Net matydami, kad padarytas nusikaltimas, negalime imtis jokių konkrečių veiksmų. Todėl ir vyksta žaidimas, kurį aš vadinu „Paduodu pareiškimą – atsiimu pareiškimą“. Mėginame moteris įkalbinti, kad jos kreiptųsi į teismą, bet tai sudėtinga. Mat mūsų teisinė sistema moterį bėdoje palieka vieną“, - apgailestavo Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Organizacinio skyriaus viršininkas Gintaras Bagužis.
Beje, dauguma policininkų net nesivelia į šeiminius konfliktus, nes žino, kad stengsis tuščiai. Kaltininkui nubausti dažniausiai pritrūksta duomenų.
„Kartą sumanėme patys persiųsti teismui moterų pareiškimus. Po kokių dešimties tokių pareiškimų mus išsikvietė į teismą ir apkaltino saviveikla. Keli teisėjai, išvadinę mus teisėsaugos sistemos neišmanančiais vaikais, tiesiog išėjo iš kabineto. Likusios kelios vyresnio amžiaus teisėjos pasiūlė prašyti moterų, kad jos pareiškime nurodytų, kad vyras jas bandė nužudyti. Esą tuomet gal pavyktų „prastumti“ bylą“, - pasakojo pareigūnas.
Tuo tarpu moterų krizių centrų specialistai beviltišką situaciją bando spręsti savaip. Nuo vyro pabėgusių moterų klausiama, ar jos nerastų jėgų savo vyrui padėti pačios ir, prieš išsiskirdamos, jį atvesdinti į centrą perauklėjimui. Vienas kitas iš tiesų ateina.