Tačiau svarbus ir bendravimas. Virtuvė nuteikia filosofiškai. Tarkime, vienoje iš man pažįstamų virtuvių praėjusį mėnesį buvo aiškinamasi:
Kur iš tikrųjų nakvojo paauglė dukra;
Ar daiktai egzistuoja savaime, ar tik santykiuose su stebėtoju;
Kaip nustoti gerti;
Ką geriausiai gerti;
Kaip pagaminti tą kopūstų pyragą;
Kodėl suaugę tokie nuobodūs;
Kodėl manęs šeimoje niekas neišklauso;
Kas ką šeimoje myli labiau ir už ką...
Be to, virtuvėje apsigyveno du naminiai gyvūnėliai. Iš kurių vienas nuolat užšokdavo ant stalo ir iš ten medžiodavo kitą, kuomet kitas pasislėpdavo po stalu. Ir čia tik mažoji sąrašo dalis...
Jei projektuotojai žinotų, kas virtuvėse vyksta iš tikrųjų, jie projektuotų ją kitaip: kaip konferencijų holą, kuriame tribūnos vietą užima viryklė ar židinys. Daug kėdžių, fotelių ir dėl visa ko - viena kita kušetė. Ant jos miegotų įkaušę svečiai. Tiesa, dar reikalingas toks ilgas vamzdis žemyn - per jį iš virtuvės į lauką būtų nuleidžiami tušti buteliai ir likučiai - benamiams gyventojams į konteinerį.
O miegamajame?
Projektuotojai mano, kad miegamajame bus miegama, na, suaugę galbūt mylėsis. Todėl reikia didelės lovos. Realybėje miegamajame:
Visi žiūri televizorių;
Ant tėvų lovos susirenka visa šeima: kas – pagulėti, kas- pabendrauti;
O suaugusieji mylisi rečiau, nei aiškinasi:
Iš kur gauti pinigų paskolai gražinti;
Ar jie vis dar myli vienas kitą;
Kodėl kosti vaikas;
Ką darysime rytoj;
Kokia pavardė tos aktorės, kur vaidino filme “Šokoladas”;
ir t.t.
Kartais vienas iš jų suserga. Miegamajame susirgus atsiranda šimtas vienkartinių nosinių, švirkštai, vata ir antibiotikai, kokios trys stiklinės arbatoms, termometras ir kompresas...Visa tai dedama ant lovos kraštelio. Ir kodėl dizaineriai neprojektuoja namuose mažos ligoninės palatos? Juk į tikrą ligoninę europiečiams patekti darosi vis sunkiau...
Tačiau laimei, dažniau suaugę neserga. Miegamajame vienas iš sutuoktinių nuolat žiūri naktines laidas, gulėdamas lovoje, o kitas nusisukęs miega. Kad jam netrukdytų televizorius, jis galvą užsidengia didelėmis pagalvėmis.
Jei projektuotojas tai žinotų, jis padarytų miegamąjį kitokį: su staliuku pokalbiams prie žvakės, atskirtu nuo likusio pasaulio, su išėjimu į mažą ligoninės palatą (geriau į operacinę), ir su dviem lovomis, iš kurių viena būtų atsukta į televizorių, ir ją būtų galima nesunku pristumti prie kitos. Kas žino: o gal jie kartais sugalvotų pasimylėti? O šiaip pageidautina atskira erdvė kiekvienam sutuoktiniam - ne jauni juk įsimylėjėliai, tiesa? Jauni meilužiai bet kur sutelpa - kad tik kartu.
Arba štai kambarys vaikams. Čia viskas yra baisingai ištepliojama. Jei aš būčiau projektuotojas, daryčiau tokį kambarį jau su daugkartinio naudojimo piešiamaisiais tapetais, žemu japonišku staliuku ir piešiamu laminatu. Irgi daugkartinio naudojimo. Numesčiau ten ant grindų storą pūkuotą kailį. Padaryčiau didžiulį vamzdį nešvariems rūbams, vedantį tiesiai į skalbyklą. O kampe pastatyčiau didžiulį kompiuterį - televizorių. Nes jūs gi žinote: vaikų kambaryje šiuo metu nekalbama iš vis. Ir nesitvarkoma: vaikai nemėgsta tvarkytis. Čia ilsimasi nuo bendravimo su nuobodžiais tėvais, žiūrima televizorių ar žaidžiama kompiuteriu, ruošiamos pamokos (ant grindų) ir miegama.
O miegoti vaikai mėgsta taip: kristi ant žemės. Tiesiog va šitaip: įeiti, kristi ir viskas. O jei vaikas mažas, tai dar su kūlvirstuku... Planuojant paauglystę, būtina įrengti atskirą slaptą įėjimą į lauką su kopėčiomis - pabėgimams nuo tėvų ir slaptiems sugrįžimams. Visi paaugliai, jei to nedaro, tai bent svajoja kartais padaryti. Ir svarbiausia: paaugliams reikia seifo. Slaptiems dienoraščiams, cigaretėms ir t.t.
Svetainė... Architektas įsivaizduoja, kad ten priimamai svečiai, geriama kava, švenčiamos prie žvakių šventės... Koks naivumas! Dažniausiai svetainėse iš vis viešpatauja mirtina tyla. Tai - savotiškos buto kapinės. Žinoma, jei ten kas nors nemiega. Turint omenyje, kad pas mus nemaža dalis gyventojų gyvena su savo tėvais, tai jie ten ir miega. Arba koks nors mažiau šeimoje teisių turintis šeimos narys. Prasikaltęs kuo nors. Jis ir miega svetainėje.
Balkonas. Iš tiesų tai - pokalbių vieta ir sandėliukas. Na, iš sandėliuojamų dalykų dažniausiai pasitaiko štai kas: slidės (kartais viena), dviratis, stiklainiai, senas neveikiantis šaldytuvėlis ir jame kokie nors iš mados išėję batai. Kartais čia laikomas šunį ar padangos, nenaudojami žaislai ar bala žino, kas...
Pokalbiai balkone kitokie, nei virtuvėje. Balkone rūkoma ir pokalbiai dažniau būna vyriški. Jei į balkoną parūkyti išeina moterys, pokalbiai vis tiek būna vyriški: lėti, su pauzėmis tarp užsitraukimų. Solidūs pokalbiai. Balkonuose nesibarama.
O kur baramasi? Gal vonioje?
Ne. Vonia Europos Sąjungos šalyse skirta dviem dalykams: masturbacijai ir prausimuisi. Seksualinis gyvenimas darosi vis skubotesnis, todėl ir atsiranda pirmas punktas. Projektuotojai galėtų pasirūpinti slaptomis nišomis prie vonios: vibratoriams ir pornografijai laikyti. O taip daugiau nieko nereikia. Tiesa, kai kas voniose stato skalbimo mašinas. Todėl reikėtų ir kokią rūbų džiovyklėlę įkurti...
Dabar tualetas. Atrodo, bent čia viskas aišku? Ne. Tualete skaitoma. Tai daroma todėl, kad jei ką nors iš savęs išleidi - į unitazą, reikia tuo pat metu ką nors į save įdėti - “ryti” knygą, laikraštį ar žurnalą. Kad organizme būtų pusiausvyra. Todėl tualetą reikėtų jungti su knygų lentynomis.
Tačiau mes vis neprieiname prie konfliktų. Kur bute konfliktuojama? Keista, bet dažniausia vieta - tarp virtuvės, vonios ir koridoriaus. Nes barimuisi reikalinga turėti po ranka vietą, kur gali, jei ką, pasitraukti. Mes instinktyviai darome tai prie virtuvės (čia moterys jaučiasi šeimininkės), prie lauko durų - čia kritiniu atveju gali pabėgti trenkus durimis ir prie tualeto - čia galima užsirakinti.
Būdamas projektuotoju, aš šį buto lopinėlį apkalčiau minkšta medžiaga - nes čia juk ir verda pagrindinė kova!
Na, berods, viską išvardijau... Tiesa: dar yra stogas. Jame būtina įkurti flygelį - Karlsonui.