Bonsai meno alytiškius mokė pasaulio meistrai (nuotraukų albumas)

Savaitgalį Alytuje vykusioje III bonsai ir suiseki parodoje svečių laukė tikras siurprizas – beveik 200 bonsai medelių, sukurtų geriausių Europos meistrų, ekspozicija. O kas turėjo laiko ir kantrybės, visas keturias parodos dienas galėjo stebėti, kaip meistrų rankose paprasti medeliai virsta bonsai.

Miniatiūriniai

bonsai

medeliai ir

suiseki

- uolų peizažai, į Alytų atvežti iš įvairių pasaulio šalių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, D.Britanijos, Japonijos, JAV, Vokietijos, Italijos, savo kūrinius demonstravo ir Lietuvos bonsai mylėtojai.

Bonsai meistrų pamokos

Smalsūs alytiškiai bei miesto svečiai net apgulę sceną stebėjo, kaip vikriai dirba meistrų, karpančių ir lankstančių medžių šakeles, rankos. Netrūko ir žiūrovų aikčiojimo, matant ant žemės krentančias, rodos, dailiausias medžių šakas, ir replikų, atseit, kaip baisiai kankinami medžiai. Tačiau po keturių valandų meistrų darbo medelio būdavo neįmanoma atpažinti – prieš tai buvusi įprasta pušis, kadagys ar eglė įgaudavo šimtamečio miniatiūrinio senolio išvaizdą. Žinoma, tai tik pirmasis žingsnis iki tikrojo bonso – kad medelis gerai augtų, jam reikalinga nuolatinė priežiūra, tad šiame mene sekasi tik kruopščiausiems ir atkakliausiems.

Susižavėję mažaisiais medeliais, parodoje galėjo jų ir įsigyti – žinoma, ne kiekvienas, nes suformuoto medelio kaina – nuo 1 tūkst. litų, o garsių meistrų bonsai gali kainuoti ir keliasdešimt tūkstančių eurų. Tad geriausia išeitis norintiems tokį medelį turėti – pabandyti susiformuoti jį pačiam iš medelyne įsigyto ar kur nors pelkėje rasto augalo. „Žali“ bonsai entuziastai vartė parodoje pristatytą vokiečių meistro Jurgeno Zaar‘o „Bonsai pradžiamokslį“, kuriame aprašyti medelių formavimo būdai.

Atkeliavę iš Kinijos

Bonsai tėvynė - Kinija. Jau nuo 200m. prieš m.e. - 400m. m.e. Hanų epochos kultūroje Kinijoje ant uolų buvo auginamos miniatiūrinių medelių grupės, vadinamos pun-čing. Taip atsirado miniatiūrinių medžių auginimo menas, Kinijoje žinomas

pun-sai

pavadinimu. Japonai su šiuo menu supažindino dzen vienuolynuose, mažuosius medelius pavadinę

bon-sai

.

Miniatiūriniai, atitinkantys reiklius dzen estetikos reikalavimus, bonsai medžiai buvo traktuojami kaip brangios relikvijos, kurios rūpestingai buvo perduodamos iš kartos į kartą. Šie ilgaamžiai miniatiūriniai medžiai įkūnijo gyvenimo tęstinumo idėją ir buvo suvokiami kaip savotiška gyvybės gija, siejanti įvairias kartas. Todėl daugelyje šiuo menu užsiimančių šeimų bonsai įgavo daug naujų savitų simbolinių prasmių. Pagrindinis estetinis reikalavimas - bonsai turi būti kuo natūralesni. Šie medeliai tapo tikrais meno kūriniais, skirtais filosofiniams apmąstymams bei meditacijai.

Europa su bonsai susipažino 1878 metais Pasaulinėje parodoje, kuri vyko Paryžiuje, bet didelio susidomėjimo nesulaukė. Tačiau visuotiną pripažinimą bonsai pelnė po 1910 m. Londone įvykusios parodos ir 1914 m. Tokijuje įvykusios pirmosios nacionalinės parodos. Nuo to laiko bonsai menas paplito po visą pasaulį.

Japonijoje susiformavo įvairių bonsai stilių, kurie dažniausiai vadinami pagal savo išorinę medžio formą, pav.: stačias, pakrypęs, kaskadinis skėčio, sudvejinto kamieno, daugiakamieniai ir kt. stiliai. Ilgainiui iš bonsai išsirutuliojo kitos savitos giminiškos meno formos:

saikei

ir

bonkei

- tai miniatiūriniai gamtovaizdžiai, kur pirmajame naudojami peizažai su uolomis ir augalais, bet be jokių figūrų, o antrajame be gamtoje randamų medžiagų naudojami dirbtiniai miniatiūriniai nameliai ir įvairios žmonių bei gyvūnų figūrėlės. Svarbiausia šios kompozicijos dalis -

suiseki

- uolų peizažas. Visoms šioms miniatiūrinėms meno formoms eksponuoti naudojamas padėklas, kuris turi atitikti griežtus estetikos reikalavimus ir neardyti kompozicijos vientisumo.

Ypatingi akmenys (nuotraukų albumas)

Suiseki

- ypatingų formų akmenys, simbolizuojantys didingus kalnus, supažindino alytiškius su dar viena Japonijoje mėgstama meno rūšimi.

Japonija – ypatingai gilias tradicijas ir savitą kultūrą turinti šalis. Svarbiausias japonų estetinio pasaulio suvokimo principas yra tai, kad grožis egzistuoja mus supančiame pasaulyje ir mes galime jį tik įžvelgti. Gyvendami pagal šį principą, Tekančios saulės šalies žmonės moka džiaugtis kiekviena akimirka, žavisi trumpu sakurų žydėjimu ir paprastame akmenyje įžvelgia didžiulį kalną su viršuje tyvuliuojančiu ežeru.

Paskaitas apie šiuos miniatiūrinius gamtovaizdžio atspindžius skaičiusi Italijos nacionalinės kolegijos įkūrėja ir Bonsai ir suiseki direktorė Chiara Padrini taip pat mokė akmenyse įžvelgti tolimus kalnus, krioklius, salas ar gyvūnus ir tinkamai eksponuoti savo radinius.

Manoma, kad suiseki menas atsirado prieš pora tūkstančių metų Kinijoje, kur maži natūralūs akmenys buvo dėliojami ant pakylų tam, kad atspindėtų legendines salas ar kalnus. Japonai šį meną perėmė iš kinų, kurių pasiuntiniai šeštame mūsų eros amžiuje kelis tokius akmenis atvežė į Japoniją.

Suiseki dažniausiai dedami ant graviruoto medinio pagrindo arba truputį įdubusio paviršiaus. Parodose šie akmenys dažniausiai demonstruojami kartu su bonsai. Pažodinis suiseki vertimas reiškia „vandens akmuo“. Jis yra kilęs iš senovinių tradicijų, kai vandeniu užpildytuose induose buvo rodomi miniatiūriniai peizažai, ir iš asociacijų tarp suiseki ir klasikinio Rytų kalnų ir ežerų vaizdavimo paveiksluose.

Per paskutinius trisdešimt metų susidomėjimas suiseki menu Japonijoje didėjo. Šia tema buvo išleista daugybė knygų, o beveik kiekviename didesniame Japonijos mieste kasmet vyksta suiseki parodos. Šio meno propaguotojai keliauja po šalį ieškodami tinkamų akmenų. Kai kurie tokie akmenys parduodami už tūkstančius dolerių.

Bus daugiau foto

III bonsai ir suiseki paroda "Alytus 2007". Nuotraukų albumas. 2 dalis