Reikia nors minimalaus romantiško požiūrio į gyvenimą, kuriame matai, koks jis turėtų būti, o ne tokį, koks jis yra. Gražios princesės, nuostabūs princai, žygdarbiai vardan meilės iki mirties - vaikystėje, nelaimingos merginos ir paslaptingi gražuoliai su motociklais, pabėgimai iš namų ir pasiaukojimas mylimajam ar visuomenei - jaunystėje. Ir tik vėliau, greičiausiai santuokoje, galima labai dozuotai, po truputį suvokti, kad:
Už viską reikia mokėti;
Abi lytys kenčia nuo egocentrizmo;
Pinigai turi jėgą;
Seksas anaiptol ne visuomet yra nuostabus;
Vaikai pakoreguoja šeimos idiliją.
Ir apskritai - niekas neįsipareigoja vykdyti jūsų svajonių! Nebent kokioje nors firmoje už atitinkamą mokestį.
Taip ir būna - praeina treji - penkeri metai, ir iš romantiškų, nepaprastų ir fantastiškų jaunuolių gimsta realistai. Paprasti žmonės. Jei tai - ne jūs, tai jie gyvena gretimame bute. Jie žino, kad pasaulis nebūna toks, koks turėtų būti. Jis yra toks, koks yra.
Tačiau visuomet lieka suaugusių romantikų. Jie tiki, kad pasaulis turi būti toks, koks turi būti: jis turi atitikti jų svajones. O kad svajonės nerealistiškos - nė motais. Vis vien:
Tėvai turi nuolat rūpintis savo vaikais;
Vyrai turi tesėti savo pažadus;
Moterys turi mylėti vieną kartą;
Santykiai turi būti gražūs;
Gobšumas, bailumas ir tingumas turi būti atskirų, tamsių ir netipiškų žmonių bruožai;
Vaikai turi gerbti ir mylėti savo tėvus ir amžinai likti nuostabiais angeliukais;
Už gerus darbus turi būti atlyginta gėriu.
Ir štai gyvenimas parodo romantiškam žmogui, kad jo reikalavimų žmonės nevykdo. O kartais net iš jų šaiposi. Tuomet romantikui reikia nepastebėti gyvenimo, paneigti jį, pasislėpti už knygos, muzikos kūrinio ar serialo. Tačiau gyvenimas vis vien smelkiasi pro knygą, muziką ir serialą. Tuomet romantikui kyla pyktis, o galiausiai jis depresuoja.
Ir štai jam reikia gydytis. Žinoma, jo negalima iki galo išgydyti, neišgydžius nuo romantiškumo. Tačiau jei gydymas perdaug šokiruojantis, jam gresia kitas kraštutinumas - tapti ciniku. Perdėtas cinizmas paneigia gėrio buvimą apskritai ir nuotaikos netaiso. Tai - priešnuodis, tačiau dar ne sveikata.
Todėl pabandykime gydytis atsargiau. Pavyzdžiui, taip.
Štai aš noriu, kad mano vaikai būtų nuostabūs žmonės. Kad jie būtų dori, mandagūs, daug pasiektų. O kartu - kad liktų dėkingi man, savo auklėtojui ir autoritetui. Kad iki žilos senatvės su pagarba minėtų mano vardą. Argi tai ne romantinė svajonė?
Romantinė, nes tokie vaikai tik turėtų būti. Realūs vaikai nėra vien godūs egoistai - tai būtų ciniškas požiūris, ne, tačiau jie dažnai elgiasi kvailai, daro klaidų ir anaiptol ne visuomet linkę mane gerbti. Taigi aš klausiu savęs: o kam man vaikų pagarba? Kad jausčiau, jog esu geras tėtis. O jei aš jausiuos, kad esu geras tėtis - ką man tai duos? Duos gyvenimo prasmės jausmą, savigarbą, o prieš mirtį - mintį, kad pragyvenau ne veltui. Gerai. O jei aš jau šiandien įtikėčiau, kad mano gyvenimas prasmingas, jei jausčiau jau šiandien savigarbą, jei jau dabar žinočiau, kad gyvenu ne veltui - ar būtina man būtų vaikų pagarba? Na, gal kažkiek... bet jau ne taip absoliučiai... pala... tad gal man geriau save realizuoti, o ne vaikus reikalavimais kankinti?
Arba štai jūs norite, kad vyras tesėtų visus priešvedybinius pažadus ir būtų absoliučiai ištikimas. O ką jums duos šios jo savybės? Pasitikėjimą juo. O pasitikėdama juo, ką jūs jausite? Saugumo jausmą. Gerai, ar yra kas nors dar, einant toliau , dėl ko jums reikia jaustis saugiai? Na, gal, pasakysite jūs pagalvojusi, tuomet, kai jausiuos saugiai, galėsiu jam pagimdyti vaiką. O kai bus vaikas, ką tai jums duos? Gyvenimo pilnatvę, bendrumo jausmą. Puiku, tad jei jūs jau dabar, iki vyro pažadų, jaustumėte gyvenimo pilnatvę ir bendrumą, ar būtina jums būtų reikalauti iš vyro absoliutaus patikimumo?
Štai taip - žingsnis po žingsnio - ir iš romantikių jūs tampate... visai ir ne cinike. O tiesiog išmintinga moterimi. Realiste, ko gero. Ir toks išmintingas realizmas yra gražus.