Ko tikėtis iš geriamojo vandens
Vanduo dalyvauja daugelyje žmogaus organizmo funkcijų. Netekęs apie 12-20 proc. vandens, organizmas žūtų apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse esti pakankamai vandens. Senstant vandens audiniuose mažėja ir tai susiję su lėtėjančia medžiagų apykaita.
Specialistai teigia, kad kasdien turėtume išgerti apie 2 litrus vandens. Tiesa, vandens poreikis skiriasi priklausomai nuo klimatinių sąlygų, fizinio krūvio ir netgi individualių žmogaus savybių, pavyzdžiui, prakaitavimo intensyvumo. Paprastai troškulys įspėja apie vandens poreikį, tačiau žmonės dažnai išgeria tik tiek vandens, kad sudrėkintų burną.
Daugelyje Lietuvos vietų tekantis vanduo iš čiaupų – visiškai tinka gerti ir nėra prastesnis už fasuotą geriamąjį vandenį. „Geriamajame vandenyje tikėtis kažkokių mineralinių medžiagų neverta – tai tas pats vanduo iš čiaupo“, - teigė Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja Ilona Drulytė.
Beje, specialistai įspėja, kad etiketėje informacija apie geriamojo vandens cheminę sudėtį ar vandens šaltinio vietovę dažnai pateikiama tendencingai, siekiant geriamąjį vandenį pateikti panašiai kaip natūralų mineralinį vandenį ar šaltinio vandenį ir suklaidinti vartotoją. Tuo tarpu jis gali būti tik minkštintas, valytas fizikiniais ar cheminiais būdais, paruoštas dezinfekcinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, ozonuotas. Taigi iš esmės fasuotas geriamasis vanduo reikalingas tuo atveju, jei iš čiaupo tekantis vanduo yra neskanus arba nesaugus.
Kaip pasirinkti mineralinį vandenį
Tuo tarpu gamtoje esantis vanduo nėra tik vandenilio ir deguonies junginys, jame daug įvairių ištirpusių mineralinių druskų, kurių sudėtyje yra kalcio, magnio, natrio, kalio, chloridų, sulfatų, rūgščiųjų karbonatų, o taip pat biologiškai aktyvių mikroelementų, vadinamų būtinaisiais elementais – fluoro, mangano, geležies, jodo, cinko, vario.
Šių elementų galima tikėtis, jei etiketėje nurodyta, kad tai yra natūralus mineralinis vanduo. „Kita vertus, pastarasis taip pat savo chemine sudėtimi gali būti panašus į geriamąjį vandenį, todėl vartotojui atskaitos tašku galėtų būti bendroji vandens mineralizacija. Jeigu ji yra iki 1000 miligramų litre, vadinasi, mineralų nėra daug. Jei ji viršija 1000, jau galima pasižiūrėti, kokių druskų vandenyje yra“, - aiškino specialistė.
Taigi, jei etiketėje nurodoma, kad mineralų vandenyje yra dešimtys miligramų, vadinasi, jis artimas geriamajam vandeniui, jei šimtai – jau šis tas.
Anot I. Drulytės, Lietuvoje populiariausi du mineralinių vandenų tipai. Vieni dėl dominuojančio natrio chlorido (NACl), „pamaitinančio“ organizmą druskomis, yra sūrūs. Tai turi ir privalumų, ir trūkumų. Mat druskos mes ir taip dažnai vartojame per daug. Toks vanduo ypač netinka žmonėms, turintiems aukštą kraujospūdį. Tačiau labai sveika tokio vandens atsigerti, jei dirbome, sportavome ir stipriai išprakaitavome.
Kito tipo mineraliniuose vandenyse yra daugiau sulfatų (SO4), kurie skatina žarnų motoriką, todėl gali turėti lengvą vidurius laisvinantį poveikį. Paprastai jie neturi jokio ypatingo skonio.
„Beje, vandens, kuriame yra labai didelis kiekis druskų, pastoviai gerti negalima. Jo labai sveika išgerti 1-2 stiklines, tačiau dienos normos – 2 litrų – tikrai būtų per daug. Nuolatinei mitybei geriausiai rinktis vandenį, kuriame mineralinių medžiagų yra mažai, geriamąjį arba šaltinio vandenį“, - patarė pašnekovė.
Angliarūgštės privalumai ir trūkumai
Mineralizuotas vanduo pastaruoju metu vadinamas stalo vandeniu. Jis dažniausiai gaminamas natūralų mineralinį vandenį sumaišant su geriamuoju ar išvalant jį nuo mineralų, o vėliau dirbtinai juos atstatant. „Paprastai savo chemine sudėtimi jis prilygsta geriamajam, tačiau kartais gali turėti ir daugiau mineralų. Šiaip ar taip, jis pagamintas taip, kad būtų skanus ir patrauklus vartotojui“, - pasakojo I. Drulytė.
Tuo tarpu šaltinio vanduo savo sudėtimi, anot specialistės, praktiškai nesiskiria nuo geriamojo vandens, tačiau yra nevalytas ir kitaip neapdorotas – kitaip tariant, toks, koks gamtoje. Tokį vandenį dažnai renkasi žmonės, kuriems malonu žinoti, kad geria natūralų produktą.
Dar vienas pasirinkimo kriterijus – vandens prisotinimas angliarūgšte. „Angliarūgštės dėka susidaro rūgšti terpė, o jos nemėgsta bakterijos, todėl toks vanduo ilgiau išsilaiko saugus. Tam tikrais atvejais jis skanesnis, gerai malšina troškulį, gerina žarnyno motoriką, todėl labai tinka po sočių pietų. Tačiau toks vanduo netinka žmonėms, turintiems problemų dėl skrandžio rūgštingumo, kadangi angliarūgštė keičia neutralią terpę rūgštine“, - teigė I. Drulytė.
Informacija apie vandens prisotinimą anglies dvideginiu etiketėje gali būti nurodoma įvairiai. Jei parašyta, kad vanduo natūraliai prisotintas anglies dvideginio, tai reiškia, kad anglies dvideginio koncentracija yra tokia pati, kaip ir jo gavybos vietoje.
Užrašas „natūralus mineralinis vanduo, prisotintas savo šaltinio anglies dvideginio“ byloja apie tai, kad anglies dvideginio kiekis po išfasavimo yra didesnis nei tas, kuris yra nustatomas vandenyje jo gavybos vietoje.
Užrašas „gazuotas natūralus mineralinis vanduo“ reiškia, kad vanduo papildytas kitokios kilmės anglies dvideginiu nei tas, kuris yra požeminiame sluoksnyje ar telkinyje.
Anot specialistės, vandenį parduotuvėje reikėtų rinktis kaip maisto produktą ir neprilyginti jo vaistui. Negalima ir tikėtis kažkokio gydomojo poveikio. Kita vertus, tam tikrais atvejais Europos Sąjungos institucijos leidžia etiketėse nurodyti: „gerina virškinimą“, „gali sureguliuoti kepenų ir tulžies funkcijas“ ar pan.