Paskutinį kartą iš įkalinimo įstaigos į laisvę anksčiau laiko paleistas E.Butkevičius atsitiktinai susipažino su viename Vilniaus Laisvės pr. daugiabučių gyvenančia Anele Ž. 1926 metais gimusi senolė pagailėjo gyvenamosios vietos neturėjusio vyriškio ir jį priėmė į savo namus. Moteris vėliau neslėpė, kad E.Butkevičius buvęs jai lyg sūnus (ji artimųjų neturėjo, vienintelis jos sūnus buvo nužudytas), todėl jam ne kartą pasiguodė apie sunkų savo gyvenimą. Esą dėl skolų jos butas buvo areštuotas ir dėl to artimiausiu metu jį antstoliai ketina parduoti iš varžytinių.
„Kai butą parduos, ji bus palikta likimo valiai, todėl nusprendžiau jai padėti, - teisme sakė E.Butkevičius. – Kadangi nieko nesugalvojau, supratau, kad ją turiu nužudyti ir taip nutraukti visus jos vargus. Juk senutei liko mažai gyventi, nenorėjau, kad ji savo gyvenimą baigtų kankindamasi“.
Vyriškis teigė vieną rytą paėmęs telefono laidą ir juo pasmaugęs Anelę Ž. Kai moteris neberodė gyvybės ženklų, E.Butkevičius išbėgo iš namų ir iš taksofono iškvietė policijos pareigūnus. Netrukus jiems atvykus vyriškis prisipažino įvykdęs sunkų nusikaltimą. Paprašytas parodyti, kur jos kūnas ir įvyko nusikaltimas, vyriškis pareigūnus nuvedė į Anelės Ž. butą ir... neteko amo: senolė buvo gyva ir bandė nusiplauti kraują.
Teismo posėdyje E.Butkevičius sakė, kad norėjęs atkreipti visuomenės dėmesį į skurstančius žmones: esą antstoliai net nesigilina, kodėl seni žmonės turi skolų, ir be gailesčio varžytinėse parduoda jų butus.