„Tai buvo, kaip siaubo filmas“, - sako tų įvykių liudininkas Aurelijus P. „Matai, kaip per aikštę eina nieko neįtariantis žmogus, o jam už nugaros sėlina iškėlę vėzdus niekšai. Po to – plieno strypo smūgis per galvą, dar ir dar... Regi pasimetusį žmogų, suprantantį tik tiek, kad kažkas kėsinasi atimti jam gyvybę ir desperatiškai bandantį prisidengti nuo geležinių kirčių bent rankomis.“
„Jie daužė jį armatūromis, lyg malkas kapotų“, - antrina tądien į „Kauno Jazz“ renginį skubėjęs Tomas. „Stebiuosi, kad tam ilgaplaukiam vyrukui pavyko likti gyvam. Tik pamatęs tokį vaizdą iškart pradėjau skambinti bendrosios pagalbos telefonu, kad siųstų policiją ir greitąją pagalbą, nes buvo akivaizdu, kad jos tikrai prireiks.“
Gal kas pamanė, jog čia aprašomas įvykis - įprastinės kriminalinių gaujų „razborkės“, kuriomis kauniečius nustebinti vargu ar pavyktu?
Ne, gerbiami skaitytojai, nieko panašaus - tai buvo dar ganėtinai neįprastas Lietuvai, bet netruksiantis paplisti vyksmas – taip vadinamųjų „gatvės antifašistų“ gaujos akcija.
Neįtikėtina, bet atkurtai Lietuvos Nepriklausomybei skaičiuojant dvidešimt pirmuosius metus, viduryje baltos dienos pačiame Kauno miesto centre prokomunistinės ideologijos vedina jaunuolių gauja užpuolė ir pasikėsino į jauno mokslininko, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Etnologijos ir folkloristikos katedros doktoranto Tado Kavolio gyvybę!
Man pavyko telefonu susisiekti su Tadu, kuris po galvos operacijos Kauno klinikose šiuo metu intensyviai gydosi namuose. Jam buvo dar pakankamai sunku kalbėti, tačiau net ir tokioje būsenoje jis rado progą pasidžiaugti:
„Gydytojai sako, jog kaukolė visgi nelūžo, kas yra savotiškas stebuklas, atsižvelgiant į užpuolikų naudotus geležinius „instrumentus“ bei smūgių intensyvumą“.
„Kas įvyko, Tadai? Papasakok smulkiau!“
„Kad nelabai yra ką pasakoti – viskas nutiko labai netikėtai. Tą dieną išėjau iš universiteto nešinas kompiuteriu, kuriame yra paskutinė mano mokslinio darbo versija. Vyko festivalio renginys, aplink buvo pilna žmonių. Pastebėjau stoviniuojančių jaunuolių, priskiriančių save pankuojančių „Antifa“ subkultūrai, grupę. Tarp jų buvo ir žinomas gatvėse veikėjas Paulius Č**hara. Jau praėjęs pro juos, staiga pajutau stiprų smūgį į galvą iš nugaros. Po to geležiniai smūgiai pasipylė, kaip kruša. Instinktyviai bandžiau prisidengti veidą rankomis, bet jose buvo kompiuteris, todėl daugiau saugojau jį, nei galvą. Daužė tol, kol galėjo. Faktiškai mane išgelbėjo supuolę kauniečiai.
Praeiviai ne tik išgelbėjo T. Kavolį nuo galutinio sužvėrėjusių „antifašistų“ susidorojimo, bet ir iškvietė greitąją pagalbą bei padėjo policijos pareigūnams operatyviai sulaikyti keletą gaujos narių. Apsipylęs krauju mokslininkas buvo nugabentas į Kauno klinikas, o įtariami nusikaltimu nužmogėję smurtininkai - Paulius Č**hara, Jonas L**rišonis ir Džiugas A**nauskas uždaryti į policijos areštinę.
Ir štai čia norisi paklausti:
kas gi nutiko tiems jaunuoliams, kad jie užpuolė ir galimai bandė nužudyti VDU mokslininką? Koks šišas jiems įkando, kad jie ėmė daužyti niekuo jiems nenusikaltusį žmogų geležiniais strypais?
Šišo vardas aiškus - ne per seniausiai į Lietuvą atėjusi mada kovoti su prasimanyto „fašizmo“ baubais. Naujosios Kairės intelektualai, tolerantiško jaunimo vadovai ir Kremliaus finansuojami ultrakairieji politikieriai surėmė pečius, dėdami daug pastangų, kad išjudintų menkesnio intelekto jaunimą ir paskatintų jį smurtauti. Panašu, jog tos pastangos pradėjo duoti karčių vaisių.
Juk šiuo atveju užpuolikai buvo vadinamieji Kauno „gatvių antifašistai“, garsėjantys pomėgiu kabinėtis prie jaunesnių paauglių, pasidabinusių tautine ar subkultūrine simbolika. Matyt, šiems vyrukams „kovoti“ su rimtesniais skinhedais ar vyresnio amžiaus tautinio jaunimo atstovais baugoka.
Todėl aukai buvo pasirinktas pabrėžtinai inteligentiškos išvaizdos jaunas mokslininkas, kurio ilgų plaukų, kostiumo bei akinukų ir norėdamas nesupainiosi su bomberiais, džinsais ir sunkiais batais besirėdančiais skustagalviais skinhedais.
Tenka priminti, jog Tadas Kavolis – Vytauto Didžiojo Universiteto mokslininkas, tyrinėjantis nacionalistų organizacijas ir ypač skinhedų subkultūrą, rašantis mokslinį darbą „Nacionalistinių pažiūrų grupių formavimosi ypatumai Lietuvoje: skinhedų atvejis“.
Jis reguliariai pasisako spaudoje, kaip pagrindinis radikaliųjų nacionalistų judėjimo ir ypač skinhedų subkultūros Lietuvoje ekspertas.
T.Kavolis nedalyvauja politinėje veikloje, nėra jokių partijų, formalių bei neformalių tautinių organizacijų narys, su skinhedų grupuočių nariais bendrauja deklaruojamų mokslinių tyrimų interesų ribose, vykdydamas jų apklausas, anketavimą, kaupdamas apibendrinančius duomenis. Kaip daugelis etnologų domisi senovės amatais, kovos būdų, ginkluotės ir drabužių rekonstrukcijomis.
Tado išvaizda nekelia jokių asociacijų su ultradešiniaisiais radikalais ar skinhedais – jis yra ilgaplaukis, nešioja akinius ir trumpą barzdelę. Užpuolimo metu buvo apsirengęs kostiumu, nešinas krepšiu su nešiojamuoju kompiuteriu
Tikėtina, kad riboto intelekto „antifašistų“ gaujos nariai mokslininką T.Kavolį įvertino, kaip „įtartiną, besitrainiojantį su nacionalistais ačkariką“ bei „volosą, skinhedų draugą“ - ir vien to silpnaprotiško įspūdžio jiems pakako tam, kad ginklu pasikėsintų į žmogaus gyvybę bei sveikatą!
Taip pat neatmestina prielaida, kad „antifašistų“ ideologams Vilniuje, visiems tiems nešvarius Kremliaus rublius įsisavinantiems „naujai kairiems liaudies frontams“, galėjo nepatikti kurie nors T.Kavolio moksliniai straipsniai ir jie tikslingai užsiundė Kauno „gatvės antifa“ smogikų gaują. Ne paslaptis, jog būna tiek ideologiškai užsiangažavusių veikėjų, kurie tiesiog fiziškai negali pakęsti mokslinio objektyvumo ir mano, jog akademinę nuomonę galimą paveikti armatūros strypo smūgiais per jos reiškėjo galvą.
Tačiau labiausiai šiuo atveju nustebino žiniasklaidos pozicija.
Pakanka prisiminti, koks triukšmas kildavo viešojoje erdvėje visais atvejais, kuomet būdavo bent menkiausias pagrindas įtarimui, kad vieno ar kito konflikto priežastis galėtu būti neapykanta pagal grupinės priklausomybės požymį.
Vasario 16-tą dieną Kaune kažkas apsižodžiavo su pakistaniečiu, kuris net pareiškimo policijai dėl tokių niekų nepasivargino rašyti – didžioji spauda keletą dienų trimitavo apie „užpuolimą dėl neapykantos“.
Susistumdė kadaisę Vilniaus centre bendraamžės merginos, viena kurių buvo Lietuvos savanorė, o kita – atsibastėlė iš Afrikos - ir kaip iš gausybės rago pasipylė prezidentų, premjerų ir viešųjų intelektualų pareiškimai bei kupini pasibaisėjimų spaudos straipsniai.
Deja, bet prokomunistine ideologija besivadovaujančios „antifa“ gaujos pasikėsinimas į jauno mokslininko gyvybę, įvykdytas be jokių priežasčių, tik dėl idėjinės neapykantos, kažkodėl nepatraukė mūsų žiniasklaidos dėmesio?
Nei viename didžiųjų portalų, „Kriminalų ir nelaimių“ skiltyse nebuvo paminėtas šis idėjiškai pagrįstas smurtinis nusikaltimas, įvykdytas balandžio 29 d. Kauno centre ypatingai įžūliu ir visuomenės atžvilgiu ypač nepagarbiu būdu.
Užtat ten atsirado pakankamai vietos aprašyti tokiems „kraupiems nusikaltimams“, kaip kaimo močiutės šunelio nugalabijimas, ar iškrypėlio sėdėjimas viešojo moterų tualeto duobėje.
Ką ir besakyti, spaudos ir žurnalistų prioritetai – labai iškalbingi!
O ir išties, argi gali armatūromis sudaužyta jauno Lietuvos mokslininko galva ir sunkūs sveikatos sužalojimai prilygti Babtų šunelio tragedijai ar Veisėjų moterų tualeto lankytojų dėl nekuklių maniako žvilgsnių patirtam stresui? Kur jau ten!
Vos trys dienos po pasikėsinimo į T.Kavolį Vilniuje nežinomi asmenys įmetė dūminį užtaisą į kinosalę, kurioje buvo susirinkusi „antifašistinė“ publika. Nukentėjusių nebuvo. Tačiau net keletą dienų žiniasklaidos priemonės, primygtinai „nepastebinčios“ Kaune dėl gyvybės ir sveikatos kovojančio jaunojo mokslininko, baisėjosi tokiu „siaubingu“ ir “žiauriu” išpuolių prieš „taikius antifašistus“.
Keista, bet nei viena žiniasklaida nerado reikalo pranešti skaitytojams – KOKIO POBŪDŽIO filmo buvo susirinkę žiūrėti Vilniaus „antifašistai“?
Portalas DELFI jį apibūdina taip:
„2008 m. Prancūzijos režisieriaus M.-A. Vecchione sukurto dokumentinio filmo „Antifa: Chasseurs de skins“ („Antifa: skinų medžiotojai“) - istoriniais faktais ir to meto liudininkų parodymais grįstas pasakojimas apie Prancūzijos antifašistinio judėjimo formavimąsi XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje. 1984-1985 m. užsimezgęs Prancūzijos antifašistų judėjimas, per kelis dešimtmečius sunaikinęs praktiškai visas ultradešiniojo nacionalizmo bei rasizmo apraiškas miestų gatvėse, šiandien tapo įkvepiančiu pavyzdžiu kitų šalių ir miestų antifašistams.“
Tie, kas savo akimis matė šį kūrinį, žino, jog iš tiesų tai yra mokomasis - agitacinis filmas, raginantis jaunimą kurti „gatvės antifa“ gaujas ir mokantis, kaip efektyviau smurtauti ir ginklu puldinėti kitų subkultūrų atstovus viešose erdvėse. Kitaip sakant - skatinantis jaunimą kovoti ir veikti būtent tokiais būdais, kokius pademonstravo Kauno „gatvės antifašistai“ VDU doktoranto T.Kavolio atžvilgiu.
Labai keista, kad šio ekstremizmą šlovinančio ir smurtauti gatvėse jaunimą kviečiančio mokomojo - agitacinio filmo peržiūrų organizatoriai nesusilaukė teisėsaugos pareigūnų dėmesio. Matyt, laukiama, kol ir Lietuvoje „kovotojai su fašizmu“ pradės šimtais deginti gyventojų automobilius miestų gatvėse ar visgi nužudys keletą akademinės visuomenės atstovų?
Mūsų valdžios vyrai ir moterys mėgsta viešai padūsauti dėl „smegenų nutekėjimo“ iš Lietuvos. Tačiau kuomet suįžūlėję „antifašistai“ bando armatūros smūgiais ištaškyti dar likusias Lietuvoje smegenis ant neplauto Kauno grindinio, mes kažkodėl negirdime nei vieno smurtininkų pasmerkimo ar užuojautos aukai žodžio?
Ir regint tai nenoromis kyla klausimas:
- Ar tik neateina laikas, kuomet Lietuvos mokslininkams ir šiaip tautiškų pažiūrų žmonėms privalomai teks įsigyti ir nešiotis šaunamuosius ginklus, kad būtų galima apsaugoti savo sveikatą ir šeimos narių gyvybę nuo sparčiai įžūlėjančio prokomunistinio gaivalo, užsimaskavusio „antifašistų“ pavadinimu?
O gal visos keturios Lietuvos valdžios staiga apako – ir todėl nemato, kur link stumia žemesnio intelekto jaunimą prokomunistinio „antifašizmo“ ideologai, kurdami interneto lemingų grupes, organizuodami gatvės smurtautojų gaujas ir rodydami jiems filmus kurstančius bei mokančius mušti, žaloti ir niokoti? Tai tegul mieli ponai nuvažiuoja į Kauną ir pasižiūri į Tado Kavolio veidą!
Visgi Lietuvos ateitis priklauso ir nuo to, ar mūsų jaunimo smegenys bus naudojamos darbui ir kūrybai, ar gulės ištiškusios ant Vienybės aikštės grindinio, po geležiniais vėzdais indoktrinuotų besmegenių rankose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!