– Neseniai išreiškėte susirūpinimą dėl žydinčios Baltijos jūros. Ar jums, gamtosaugininkams, šiuo metu tai skaudžiausia vieta?
– Tai vienas didžiausių besikartojančių skaudulių. Šiųmetis vandens žydėjimas – didžiausias Baltijos jūroje nuo 2005 metų. Didžiojoje Baltijos jūros dalyje susiformavo dumblių sankaupa – jiems ypač palankias sąlygas intensyviai daugintis sukuria karšti orai, silpnas vėjas ir maistinėmis medžiagomis perpildytas vanduo. Dumblių augimas – natūralus reiškinys vasarą, tačiau jie taip intensyviai ėmė plisti dėl azoto ir fosforo junginiais užteršto vandens.
Liūdniausia, kad šiais junginiais užteršta šeštadalis jūros. Vadinasi, didesnis už Lietuvą Baltijos plotas jau yra negyvoji zona. Čia nėra deguonies, žuvų, augalų... Tokių zonų daugėja, nes nusėdę dumbliai pūva, išnaudoja deguonį. Tą Baltijos jūros žydėjimą vėjas išsklaidys, tačiau padariniai išliks – atsiras nauja negyvoji zona. Lietuva turėtų kuo greičiau uždrausti įvežti į šalį cheminius produktus, pavyzdžiui, skalbiamuosius miltelius, turinčius fosfatų. Daugelis civilizuotų šalių tai jau padarė.
– Esate organizacija, kuri rūpinasi biologinės ir gamtinės įvairovės išsaugojimu Lietuvoje. Kokios problemos jums kelia didžiausią nerimą?
– Nykstanti biologinė įvairovė: augalai, paukščiai, gyvūnai. Pievos, paežerės, pelkės, vandens telkiniai, kur kitados buvo puikiausios daugelio augalų ir gyvūnų buveinės, šiandien atrodo beviltiškai apleisti: ežerai apaugo karklais, krūmais, pievų niekas nešienauja, daugelis saugomų teritorijų nyksta. O kartu nyksta ir drugeliai, ir paukščiai, sudėti kiaušinių negali ateiti vėžliai...
– Ar, jūsų nuomone, daug žalos gamtai padaro į ją besiveržiantis žmogus?
– Toks buvimas, koks yra šiandien, taip. Ypač masinis turizmas, kai žmonės veržiasi į atokesnes vietas, kuriasi laužavietes, visu garsu leidžia muziką. Blogai, kai žmogus lenda ten, kur nereikėtų lįsti. Taip išbaidomi paukščiai. Pavyzdžiui, juodakakliai narai – labai jautrūs paukščiai. Išsigandę lėbautojų, jie gali daugiau nebegrįžti į savo lizdus. Vartotojiškų instinktų genamas žmogus dažnai nekreipia dėmesio į miškuose esančius užkardus, išvažinėja miško paklotę, žodžiu, jam nusispjauti į taisykles.
Didelę žalą gamtai padaro nelegali žvejyba ir medžioklė. Man atrodo, kad meškos paslaugą darome įvairiomis šiukšlių rinkimo akcijomis. Žmogus, žinodamas, kad bus surengta akcija ir kažkas surinks šiukšles, neskatinamas pats tuo pasirūpinti. Dar norėčiau paminėti vadinamuosius fototuristus, kurie veržiasi į miškus fotografuoti sparnuočių ir gyvūnų, bet kokiomis priemonėmis stengiasi kuo arčiau prie jų prilįsti ir taip juos išbaido. Pirmiausia reikėtų gerai pamąstyti, ar tikrai to reikia, paskui gauti leidimus ir paisyti paprasčiausių taisyklių. Apskritai žmonės nemoka būti gamtoje. Jiems svarbiausias principas – kur noriu, ten einu. Nors, pavyzdžiui, balinių vėžlių zonose draudžiama lankytis nuo balandžio iki rugpjūčio.
– 2006 m. per Smiltynės miške įsiplieskusį gaisrą išdegė 236 ha miško. Ar tai didžiausia pastaraisiais metais gamtai nutikusi nelaimė?
– Galbūt žiauriai nuskambės, tačiau gamtininkams šis gaisras nėra jokia nelaimė. Toje vietovėje augo invaziniai augalai – miškininkų pasodintos kalnapušės. Didžiausia nesąmonė veisti mišką dirvonuojančiose žemėse. Miškas auga savaime. Vaikantis pelno ir į mišką žiūrint godaus verslininko akimis, vos iškirtus mišką, puolama kišti sodinukus, nors toje vietoje ir taip išaugtų medžiai, o po poros dešimtmečių vėl žaliuotų miškas. Priešingu atveju iš pasodinto miško po daugelio metų turėsime tik daržą – niekam neįdomų, neteikiantį jokio estetinio džiaugsmo.
Kalnapušėmis užsodinta Smiltynė ilgainiui virto brūzgynu, ten susiformavo palankios gaisrui sąlygos. Jei miškas būtų užaugęs natūraliai, būtų buvę mažiau degios medžiagos ir to gaisro gal net nebūtų. Tai, kas kai kam atrodė didelė nelaimė, mums buvo didelis džiaugsmas. Pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kai miškų gaisrai sukeliami dirbtinai, siekiant apsisaugoti nuo nekontroliuojamų gaisrų.
– Tad kas tada, jūsų nuomone, yra didelė nelaimė gamtai?
– Kur kas didesnė blogybė, kai į gamtą išsilieja naftos produktų, kai užželia pievos ir jose negali gyventi tam tikros gyvūnų rūšys. Didžiulė nelaimė buvo, kai 2008 metais privačioje valdoje, esančioje Kėdainių rajono Dotnuvos-Josvainių biosferos poligone, įsteigtame būtent juodųjų gandrų apsaugai, buvo plynai iškirstas sklypas su juodojo gandro lizdu, nors tas sklypas buvo patvirtintas kaip juodųjų gandrų veisimosi zona. Pirmą kartą Lietuvoje už tokį pažeidimą buvo pradėtas teisminis procesas, atsakingai pareigūnei, išdavusiai leidimą kirsti, iškelta baudžiamoji byla už netinkamą pareigų atlikimą.
– Ar verčia nerimauti klimato kaitos sukeliami pokyčiai?
– Šiuo metu tai potencialiai augantis pavojus. Keičiantis klimatui, kai kurių gyvūnų arealai trauksis į šiaurę. Į mūsų platumas ims slinkti piečiau gyvenę gyvūnai, daugės lapuočių, kurie spygliuočius stums į šiaurines platumas. Tokie pokyčiai natūraliai sujauks visą ekosistemą, nes jautrioms faunos ir floros rūšims bus sunkiau prisitaikyti prie klimato pokyčių.
Tai gali būti atsakymas į klausimą, kodėl pas mus ima vešėti invaziniai augalai – Sosnovskio barščiai ar lubinai. Augalai ir gyvūnai iš šiltesnių kraštų paprastai yra agresyvesni, tad jie sparčiai išstums vietines rūšis. Antai mūsų vietinius vėžius išstumia rainuotieji vėžiai, įvežti iš Amerikos, nes jie – stipresni konkurentai. Jei nebus imtasi priemonių žmonių veiklai, skatinančiai klimato pokyčius, riboti, po kelių dešimtmečių gali gerokai pakisti floros ir faunos sudėtis.
– Ką darytumėte, jei viskas būtų jūsų valioje?
– Daryčiau viską, kad smulkieji ūkininkai sugrįžtų į kaimą. Jie – draugiškiausi aplinkai, gražiai sugyvena su gamta. Be jokio gailesčio pjaučiau krūmus, kurie želia pelkėse, pievose, sutvarkyčiau apleistas žemes. Tada čia sugrįš griežlės, tilvikai. Kita vertus, miškams, ko gero, didžiausios naudos duoda nieko nedarymas. Jie puikiai susitvarkys savarankiškai. Žmonių iš miško neguičiau, tačiau poilsiautojus aktyviai mokyčiau skandinaviškos elgesio gamtoje kultūros. Tam tikri apribojimai liktų, bet ekologinės savimonės piliečiai suprastų: jeigu negalima, vadinasi, taip reikia.