Ekstremali žiema
– Šių metų žiema jums, kaip specialistui, atrodo kuo nors ypatinga?
– Ne, ši žiema niekuo nėra ypatinga. Juolab kad ji tokia buvo prognozuota JAV klimato diagnozės centro. Jeigu klausite, ar ši žiema kuo nors ekstremali, atsakysiu, kad iš dalies taip. Kuo? Žinoma, sniego kiekiu. Tai, kad pasnigo Vidurio ir Šiaurės Europoje, Didžiojoje Britanijoje, nieko keisto.
Aišku, tiek daug sniego kasmet nebūna, vis dėlto kartais jo galime tikėtis ir tokiais kiekiais – tai normalu. Nebent kiek neįprasta sniegas Prancūzijoje ir Ispanijoje. Kai šalis nesiruošia tokiam kiekiui sniego, kai neturi būtinos valymo technikos, susidaro nepatogumų, ekstremalių situacijų.
– Nuo ko priklauso, ar žiema bus šalta ar šilta?
– Viskas priklauso nuo to, kokia susiklosto atmosferos cirkuliacija. Mes esame vidutinėse platumose, kur žiemą gana dažni arktinių oro masių įsiveržimai – jie ir yra kalti. Žinoma, Europoje vyrauja jūrinės – Atlanto – oro masės, vis dėlto jeigu jos blokuojamos virš Skandinavijos susidariusio anticiklono, užkertamas kelias šiltoms oro masėms – tuomet ir ima veržtis šaltos oro masės iš šiaurės.
Kitas svarbus veiksnys – slėgio pasiskirstymas Šiaurės Atlante. Islandijos regione jis turi būti žemas, Azorų salų regione – aukštas. Šitoks slėgio pasiskirstymas užtikrina stiprią vakarų oro masių pernašą. Jeigu slėgis Islandijos regione pakyla, Azorų salose – nukrinta, vakarų oro masių pernaša taip pat sutrinka. Jos vietą užima šiauriniai ir rytiniai srautai – vadinamoji dienovidinė cirkuliacija.
Mes esame arti arktinių oro masių formavimosi židinių, arti Sibiro ir Rytų Europos šaltų oro masių, taigi galime sulaukti itin kontrastingų žiemų. Jeigu žiemą vyrauja Atlanto oro masės, oro temperatūra bus apie 0 laipsnių ar net pliusinė. Jei vyrauja oro masės iš šiaurės ar rytų, oro temperatūra sieks ir –15 laipsnių ar net žemiau. Tai ypač aktualu Baltijos regionui ir visai Vidurio bei Vakarų Europai.
– Kodėl šalta žiema atėjo būtent šiemet?
– Tai iš dalies susiję su oro temperatūra Arktyje. Šiemet čia 5–8 laipsniais šilčiau nei įprasta šiuo metų laiku. Ši anomalija taip pat yra sukelta slėgio pasiskirstymo, mat Arktyje jis labai pakilo. Kartu pakilo slėgis Islandijos regione. Padarinys – šalta žiema Vidurio ir Vakarų Europoje.
Visuotinis pavojus
– Ar normalu, kad Arktyje tampa vis šilčiau?
– Taip, tai susiję su visuotiniu atšilimu. Šiame regione jis itin akivaizdus.
– Tačiau skeptikai teigia, kad jokio visuotinio atšilimo nėra. Kuo tikėti?
– Žinoma, vis dar atsiranda ginčijančiųjų klimato kaitos faktą ir ypač žmonių įtaką šiam procesui. Vieniems nepakanka mokslinių įrodymų, kiti tai daro iš savanaudiškų paskatų (naftos, dujų, chemijos ir kitų gamtą teršiančių pramonės šakų atstovai).
Dar kiti prisigalvoja įvairiausių sąmokslo teorijų apie turtingų valstybių norą iškelti besivystančioms šalims neįveikiamų gamtosaugos reikalavimų, kad šios negalėtų prisivyti toliau pažengusiųjų. Vis dėlto reikėtų tikėti mokslininkais, kurie tiria klimato kaitą. Pasak jų, visuotinis atšilimas vyksta, ir viso to kaltininkas – žmogus.
– Kuo tai mums gresia?
– Jeigu ir toliau tokiais tempais deginsime iškastinį kurą ir neribosime šiltnamio dujų išlakų, XXI amžiaus pabaigoje oro temperatūra Žemėje gali pakilti 5–6 °C, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu.
– Ar visa tai įmanoma sustabdyti?
– Žinoma, įmanoma – tereikia noro. Tarptautinėmis pastangomis galima apmalšinti visuotinį atšilimą.
Prisiminkime Monrealio protokolą dėl medžiagų, ardančių ozono sluoksnį. Prieš daugiau nei 20 metų šį protokolą pasirašė 24 šalys. Patį protokolą, jo pakeitimus ir pataisas iš viso ratifikavo daugiau kaip 190 šalių. 2003 metais Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas Monrealio protokolą pavadino vienu iš ligi šiol labiausiai pasisekusių tarptautinių aplinkosaugos susitarimų. Valstybės jo laikosi – tarša sumažėjo akivaizdžiai.
Vykdomi ir Kioto protokolo uždaviniai. Tiesa, vienur – sėkmingiau, kitur – ne taip sėkmingai, bet judama į gera.
– Kas bus, kai Kioto protokolas nustos galioti?
– Praėjusių metų pabaigoje Kopenhagoje vyko klimato kaitos konferencija, kurioje bandyta susitarti dėl naujo dokumento, kuris įsigaliotų nuo 2013 metų, kai baigs galioti Kioto protokolas.
– Kokie tikslai keliami?
– Buvo mėginama pasiekti teisiškai pagrįstą tarptautinį susitarimą, kad iki 2020 metų šiltnamio dujų išlakos būtų sumažintos 20–30 proc. (palyginti su 1990 metais), kad būtų efektyviau vartojama energija ir taip jos poreikis sumažinamas 20 proc., kad iš atsinaujinančiųjų šaltinių būtų gauta 20 proc. suvartojamos energijos. Tiesa, derybos vyko itin sunkiai, nes pramoninės ir besivystančios valstybės nesutarė, kaip užtikrinti, kad sparčiai besivystančios šalys pažadėtų mažinti išmetamųjų teršalų kiekį.
– Jos nesijaučia teršiančios klimatą?
– Kinija, Indija, Brazilija – visos šios šalys laikosi pozicijos, kad klimatas sugadintas jau išsivysčiusių šalių iki jų. Vis dėlto šiuo metu vien Kinija aplenkė visas kitas pasaulio šalis pagal teršalų kiekį. Čia plėtojama didžiulė pramonė, bet itin senomis technologijomis, kurios labai grėsmingos aplinkai.
Tačiau šios besivystančios šalys reikalauja paramos naujoms technologijoms diegti. Žinoma, parama skiriama, bet, vis dėlto, kiek teisingai ji skirstoma, kam atitenka, kartais lieka neaišku. Taigi telieka ieškoti kompromiso, kaip neskriaudžiant nei išsivysčiusių, nei besivystančių šalių sumažinti taršą, o drauge ir apmalšinti visuotinį atšilimą.
– Ar vienas iš būdų galėtų būti taršos kvotos?
– Taip, tikėtina. Labiausiai teršiančioms (labiausiai industrializuotoms) šalims turėtų būti nustatytos už dabartinį taršos lygį mažesnės kvotos. O neišsivysčiusioms šalims – didesnės, nei dabartinė jų tarša – taip paliekama galimybė vystytis. Jos galėtų kvotų perteklių pardavinėti pasaulinėje emisijų rinkoje ir taip finansuoti savo ekonomikos augimą, kuris atitiktų tvarios ir švarios plėtros principus.
Klimatologai irgi klysta
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad JAV klimato diagnozės centras skelbė šaltą ir snieguotą žiemą. Vis dėlto Europos klimatologai teigė, kad ji bus šilta. Kodėl tokios skirtingos nuomonės ir kodėl orų ekspertai taip dažnai klysta?
– Matote, meteorologija – itin sudėtingas mokslas, kur daugybė kintamųjų. Čia viskas aprašoma tam tikromis fizikinėmis ir matematinėmis formulėmis, sudaromi bendrosios cirkuliacijos modeliai ir tik tada gaunami atsakymai. Matyt, gerai nežinome visų Žemėje vykstančių procesų, tad atsiranda paklaidų. Akivaizdu – tobulėti yra kur.
– O kaip dėl tradicinių orų spėjimo būdų? Kiek jie aktualūs šiandien?
– Aš juos priskirčiau tautosakai, liaudies kultūrai, bet ne rimtiems orų prognozavimo metodams. Tiesa, būti tokie jie nė nepretenduoja. Kita vertus, kai kurie jų turi mokslinio pagrindo ir yra gana teisingi.
– Gal galite pateikti pavyzdžių?
– Tarkime, jeigu vasaris šaltas, pavasaris bus vėlyvas. Tai tiesa. Kodėl? Matote, žiemos pabaigoje atmosferoje vykstantys procesai turi ilgalaikę inerciją – jei vasaris šaltas, žiema užsitęsia. Žinoma, kitiems mėnesiams tai netaikoma.
Kitas pavyzdys – paukščių elgesys prieš lietų. Jeigu jie nerimauja, neįprastai elgiasi, greičiausiai bus lietaus. Kodėl? Paukščių kaulai – tuščiaviduriai, štai todėl jie itin jautriai reaguoja į temperatūros svyravimus, slėgio pokyčius, drėgmę.
Tačiau patys tiksliausi orų pranašai – debesys. Jų formų, storio, spalvų kaita perspėja apie orų permainas prieš 10–20 valandų. O štai visi kiti spėjimai, pavyzdžiui, iš šermukšnių uogų ar kankorėžių, nieko nereiškia. Tarkime, derlius tik parodo, kokie metai buvo, bet jokiu būdu ne tai, kokie jie bus. Į visa tai žiūrėkime su humoru.