Su auklėtojo darbu susipažinęs Danijos vaikų namuose ypač sunkiems imigrantų paaugliams, J.Mažeika Zambijoje pasirūpinti savimi mokė infekuotuosius ŽIV, Zimbabvėje dirbo su vaikais, kurių akivaizdoje per pilietinį karą Angoloje buvo nužudytas jų mokytojas, Mozambike su vietiniais suaugusiais dalijosi pedagogikos žiniomis.
Nuo rugsėjo Justas – Vilniaus Valdorfo mokyklos geografijos ir anglų kalbos mokytojas, pirmą kartą turintis savo auklėjamąją dešimtokų klasę.
DELFI: Kuo skiriasi mokytojo darbas Afrikoje ir Lietuvoje?
Afrikoje vaikams ir suaugusiems reikia perteikti pagrindines žinias – išmokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti, šiek tiek labiau pažinti gamtą ir jai nekenkti. Skirtingai nei Lietuvoje, mokytojai vietinius moko išgyventi – pavyzdžiui, sodinti medžius, kurie duotų vaisių.
Pietinėje Afrikoje – Mozambike, Zambijoje ir Zimbabvėje labai trūksta mokytojų. Mozambikas yra viena skurdžiausių pasaulio ir Afrikos šalių, kurioje didžiausias kūdikių mirtingumas pasaulyje.
Tuose kraštuose valstybės moka tik už pradinį išsilavinimą, todėl pusė vaikų – beraščiai. Suolus, kėdes turi tik vyresnieji, o mažiukai sėdi ant pusiau perskeltų palmių rastų. Klasėse – po 70 ar 80 vaikų, dažnas tuščiu pilvu.
DELFI: Bet kokia prasmė mokyti vaikus skaityti, jeigu nepatenkinti pirminiai jų poreikiai?
Tarp jų bus tokių, kurie nueis toliau ir ant jų laikysis šalis. Nors kai kuriems iš tiesų sunku sėdėti klasėje. Yra tekę iš pradžių pamaitinti mokinius ir tik paskui vesti į mokyklą, nes kai gurgia pilvas nerūpi nei matematika, nei rašymas. Be to mokykloje vaikai išmoksta ir elementariausios higienos.
DELFI: O kodėl šeimose neišmoksta?
Nėra tradicijos. Be to, anksčiau ten nebuvo tiek daug ligų. Dalį jų atnešė mūsų pasaulio žmonės – Europiečiai, be to dabar vietiniai daug tankiau gyvena, o klimatas – labai palankus visai gyvybei, taip pat bakterijoms, virusams, tarp kurių ir sunkiausios formos, greičiausiai žmogų žudantis ŽIV.
DELFI: Kokios būdavo mokytojo Justo dienos Afrikoje?
Pavyzdžiui, Zimbabvėje atsikeldavau, kartu su vaikais pavalgydavau kukurūzų košės. Po pusryčių mokydavomės rašyti, skaičiuoti, žaisdavom, tvarkydavom aplinką. Tiesa, rinkti šiukšlių jie labai nemėgo. Reikėdavo aiškinti, kodėl to reikia.
Su vaikais sodindami medelius aiškinomės, kodėl tai svarbu. Ten žmonės tris kartus per dieną ant atviros ugnies verda kukurūzų košę. Tam sunaudojama labai daug medienos, kurios Afrikoje ir taip trūksta.
Nupjovus daug medžių per lietaus sezoną nuplaunamas derlingos žemės sluoksnis, prasideda dirvožemio erozija. Be to, kai kurie augalai maitina ir kadangi ne vienu metu duoda vaisių, gali aprūpinti jais visus metus.
Afrikoje verta auginti ir bevaisius medžius, nes jie suteikia šešėlį. Medis labai gerai laiko drėgmę, tad jo paunksmėje gerai auga daržovės.
DELFI: Kaip jūs, būdamas miesto žmogus, pats įsikirtote į tokius dalykus?
Nuvykęs į misijas sužinai regiono specifiką, problemas ir priimi sprendimus. Afrikiečiams tai padaryti sunkiau, nes skurdžiai gyvenantiems žmonėms kartais sunku išaiškinti perspektyvą. Pavyzdžiui, kas bus už 10 metų, jei pasodinsi medelius arba jeigu juos pjausi. Jie to nesupranta, nes gyvena šia diena, pirmiausia užsiėmę išgyvenimu.
Jie negalvoja apie tai, kaip atskleisti savo, kaip žmogiškos būtybės, potencialą. Ne. Pagal poreikių piramidę, neužpildyti baziniai jų poreikiai, todėl tokie žmonės negali siekti pilno savo gebėjimų atsiskleidimo.
DELFI: Kodėl vykot į misijas?
Norėjau būti naudingas kitiems. Tūkstantmečių sandūroje, kai išvažiavau, Lietuvoje daug jaunų žmonių jautėsi nereikalingi. Ir dabar panašiai yra, tik gal ne taip stipriai.
Aš pavyzdžiui, nežinojau, ką naudingo galiu duoti visuomenei, kur ir iš ko valgysiu duoną.
DELFI: Vyrui užsienyje siekti mokytojo karjeros ir dar mokėti už studijas – nėra įprastas pasirinkimas.
Pinigų studijoms užsidirbdavau pats, nes tai įtraukta į privataus tarptautinio mokytojų rengimo koledžo programą.
Kad studentai gautų platesnį matymą, pirmaisiais studijų metais keliauja į Aziją. Tos mokyklos principas: pasaulis – mūsų klasė, o jame gyvenantys žmonės – mūsų mokytojai. Tai va – iškeliauji į pasaulį ir mokaisi iš žmonių bendraudamas ir viską gyvai pažindamas.
Nuvykęs į parengiamuosius kursus sužinojau, kad kaip tik tais metais koledžas leido sau priimti 3 studentus iš ne Europos Sąjungos, kurie šiaip jau brangiai kainuoja, nes negaudavo darbo leidimų ir pan.
Taip aš, čekas ir estė-pusiau suomė mergina pradėjom ten mokytis.
Po trejų metų, kai jau porą kartų buvau Afrikoje, galvojau, kad gal ką nors kitą darysiu gyvenime, bet atvažiavau į Lietuva ir vėl persigalvojau.
Matyt, tuomet negalėjau patikėti, kad galiu būti geru mokytoju. Trukdė „aš negaliu“ antspaudas, kurį nešiojausi nuo vaikystės. O jei netiki savimi, nieko ir negali padaryti.
DELFI: Dėl to su vaikais reikia elgtis labai atsargiai?
Negalima įvarinėti tokio komplekso. Nors pas mus mokyklose įprasta sakyti: „Nieko tu nesugebi“, „esi nevykęs“.
DELFI: Kaip supratau, Danijoje – visiškai kitokia mokytojų rengimo sistema.
Taip, jei tai privati mokykla, siekianti išugdyti mokytoją, kuris jau nebeišsigąstų atėjęs į klasę, turėtų daug praktikos. Tačiau valstybinėse institucijose, kurios užsiima mokytojų rengimu, yra panašiai kaip pas mus.
Kiek girdėjau, Lietuvoje daugiau praktikos yra tik socialiniams pedagogams, visi kiti jos turi po kelis mėnesius, o dalykininkai – tik 4 kurse.
DELFI: Kaip tai vertinate?
Teorinės žinios – negyvos, jos įsikūnija tik panaudotos. Ir ne po visų mokslų, o mokantis, nes paskui informacija susiniveliuoja, užsimiršta.
Įsivaizduokite mokytoją be praktikos – jis nemoka dirbti su klase, turi pildyti daugybę popierių, patenka į didžiulę mokyklą, kurioje administracija riboja jo laisvę...
DELFI: Riboja?
Va, aš neseniai savo klasę savaitei išsivežiau į Molėtų observatoriją, nes mūsų šių metų geografijos pamokų tema yra „Žemė kaip gyvoji būtybė“. Kartu su mokslininkais, astronomais aiškinomės, kas yra visata, iš kur ta Žemė atsirado.
Per savaitę pamatėme, kokia visata beribė ir koks stebuklas, kad Žemė išvis atsirado. Tačiau, esu tikras, man tą savaitę davė tik todėl, kad dirbu netradicinėje mokykloje.
Observatorijoje mokėmės ir anglų kalbos, kitų dalykų, nes mokant geografijos galima paliesti ir fiziką, chemiją, istoriją, kitus dalykus. Vakaruose toks mokymas labai populiarus. Ypač privačiose mokyklose.
Integruotu mokymu Valdorfo mokyklos garsėja visame pasaulyje, susieja ne tik skirtingus dalykus, bet ir meninį ugdymą, humanistinius mokymo metodus.
DELFI: Ko pats išmokote Afrikoje mokydamas vaikus ir suaugusius?
Gavau labai svarbų suvokimą: jeigu užsisklęsi - nerasi atsakymų į esminius gyvenimo klausimus.
Manau, kad darbas Afrikoje man atvėrė širdį pasauliui ir žmonėms, padėjo suvokti, kur yra mano vieta. Galų gale patikėjau, kad aš daug galiu, o tai – didžiulė jėga.
Dabar sutinku labai daug įdomių žmonių, bet tik todėl, kad pats esu atviras.
DELFI: Kaip save įsivaizduojate po 20 metų?
Jeigu nenupjausime šakos ant kurios sėdime, pasaulis bus, koks yra, save įsivaizduoju Lietuvoje, kaime, mokytojaujantį, o gal net vadovaujantį mokyklai, auginantį bites (šią svajonę jau įgyvendinau – tėvų sodyboje turiu kelis avilius), žaidžiantį su vaikais.
DELFI: Savais ar svetimais?
Nebėra tokios sampratos, kaip svetimi vaikai. Kieno bebūtų, jie – vaikai ir tai labai svarbu suvokti. Ypač mokytojui.
Gyvenu su moterimi, kuri turi du vaikus. Aš nesu jų tėvas, bet jie – mano vaikai. Kartais pats pagaunu save, kad sėdžiu prie kompiuterio, ieškau informacijos, o kai jie pradeda mane tampyti kviesdami žaisti, sakau, kad neturiu laiko.
Paskui galvoju – kokias nesąmones čia kalbu. Pačiam esmingiausiam dalykui gyvenime neturiu laiko, o kažkokiam susikurtiems netikriems rūpesčiams ir problemoms skiriu visą savo dėmesį!
Su drauge gyvenam Vilniuje ir dar nežinome, kur apsistosime, bet greičiausia kuriame nors Lietuvos kaime.
Dabar dairomės, važinėjam po įvairius Lietuvos kampelius, nes yra daug draugų, pažįstamų, kurie bėga iš miestų ir kuriasi kaimo sodybose arba bendruomenėse.
Kaimo nebijau, tik svarbu, kad 20 kilometrų spindulių būtų dūšiai artimų žmonių.
DELFI: Bet kaimo mokyklėlės naikinamos. Vaikai geltonaisiais autobusėliais vežami į miestelius ar rajonų centrus.
Mažos mokyklėlės būtinai turi išlikti. Kai buvau Afrikoje, jų nauda buvo akivaizdžiai matyti. Ten mokyklos – tikri žinių ir informacijos centrai, pati svarbiausia vieta, kur ne tik vaikai, bet ir suaugusieji ateina patarimų, vyksta jų švietimas.
Naikinant mažai mokinių turinčias mokyklas mokymas virsta fabriku. Vaikų skaičius didėja ir nebeatsižvelgiama į tai, kad kiekvienas labai skirtingas. Yra standartai ir vaikas turi juos atitikti, tačiau juk ne visi atitinka.
DELFI: Argi ne utopija klasėje mokyti 5 vaikus? Mokyklų tinklo optimizavimo šalininkai sako siekiantys geresnės ugdymo kokybės.
Aš su tuo nesutinku, nes negali būti gera ugdymo kokybė, kai vaikui stinga mokytojo dėmesio.
Mokykloje-fabrike vaikai tik tokiu atveju gali gerai mokytis, kai tėveliai pasirūpina matematikos, užsienio kalbų, ar kitų dalykų korepetitoriais. Nebent jis Dievo ar gamtos apdovanotas ypatingais gebėjimais.
Be abejo, imlių vaikų yra, tačiau mokykloje-fabrike jie turi derintis prie vidutiniokų, nes mokoma pagal standartus, todėl jie šiek tiek nugesinami.
Jei mokykloje būtų mažesnis vaikų skaičius, mokytojui tektų mažiau popierizmo ir jis galėtų susitelkti tiesioginiam darbui. Vienam galbūt daugiau dėmesio skirtų, kitam duotų savarankiškesnių užduočių, gabesniuosius įtrauktų į vaikų, kuriems sunkiau sekasi, mokymą. Tačiau tai įmanoma daryti tik tuomet, kai pažįsti savo mokinius.
Didelėse mokyklose stringa ir mokytojų bendradarbiavimas. Yra konkurencijos, nesutarimų su mokyklos valdžia, iš jos pusės – biurokratizmo, autoritariškumo.
Pas mus mokslas, sakyčiau, prarado sielą. Reikia tik rezultatų, rezultatų, rezultatų. Dėl to „blogesnieji“ išmetami į prastesnes mokyklas, jiems visam gyvenimui uždedamas antspaudas ir nieks papildomai su jais nedirba.
DELFI: Bet mokytojai kalba apie tai, kad jiems valstybė nesumoka už darbą, o vaikai nebeturi jokios pagarbos.
Tam, kad vaikai skaitytųsi su mokytoju, pirmiausia pats mokytojas turi su jais skaitytis.
Kitas dalykas – mokymo fabrikuose tvyro baimės atmosfera. Kaip gali būti geri santykiai, jei jie pagrįsti baime ir didžiule distancija tarp vaiko ir mokytojo?
Aš nesakau, kad visi mokytojai gąsdina vaikus, bet dalis taip daro, nes patys jų bijo.
DELFI: Ko sau ir kolegoms palinkėtumėt Tarptautinės Mokytojo dienos proga?
Nebijoti vaikų ir pasitikti kiekvieną atvira širdimi. Nesvarbu, kad koks mokinys numes nemalonų žodį – gal jam labai sunku, tėvai skiriasi ar tokiu elgesiu reikalauja dėmesio, kurio negauna.
Iš esmės vaikai – tyri, tik prisirinkę “brudo”, kurio tiek daug aplinkui. Tačiau aš tikiu, kad mokytojas gali jiems padėti.