Sakmė „Senelis moko žmones darbų“ išspausdinta penktokams skirtame skaitinių skyriuje apie darbą greta patarlių, palyginimų ir pamėgdžiojimų. Trumpoje istorijoje pasakojama apie senelį, kuris parodo nemokančiai mergaitei, kaip pasigaminti mestuvus ir mesti audeklą ant jų, o ne ant tvoros. Jis taip pat pamoko žmogų, kad ariant šaką turi traukti ne jis pats, o arklys.
Po kurio laiko vėl pamatęs mergaitę, metančią audeklą ant mestuvų, ir paklausęs, kas išmokė ją taip daryti, senelis išgirdo: „Aš pati išmokau“. „Ir dieną, ir naktį jūs neturėsit atilsio, dirbsit ir dirbsit“, - supykęs atrėžė.
Tuo tarpu žmogus atsakė, kad jį pamokė pro šalį ėjęs senelis. Šis jam atitarė: „Tu ir padirbsi, ir pailsėt galėsi.“
„Taigi dėl to moterys neturi niekad poilsio, o vyrai padirbę gali ir pailsėti“, - baigiama sakmė.
Istoriją perskaitęs berniukas nusprendė, kad pasakojama ir apie jo tėvus. „Sūnus penktokas perskaitė skaitinių vadovėlyje ir atnešė sakydamas: „Mama, paskaityk, čia apie tave ir tėtį“. Perskaičiusi apstulbau. Mano nuomone, tai netgi nėra sakmė, o nevykęs anekdotas“, - laiške lygių galimybių kontrolierei pasakojo mama.
Moteris suabejojo, ar siekiant moterų ir vyrų lygių teisių bei galimybių tokio pobūdžio sakmė yra tinkama mokymo priemonė vaikams. Todėl prieš keletą savaičių buvo pradėtas tyrimas.
Priekaištavo dėl dogmatiško ir absurdiško požiūrio
„Nesuvokta kūrinio meninė žaismė, subtilus humoras, labai suprastintas, grubus sakmės suvokimas (moterys – melagės, vyrai sąžiningi, veikėjai – tėvas ir motina)“, - aiškino lituanistė.
Ji pripažino, kad sakmę skaitančiam žmogui gali kilti ir tokių minčių, kaip minėto penktoko mamai, bet „profesionalas turbūt turėtų suvokti priekaištų absurdiškumą ir daugiau pasikliauti vadovėlių autorių bei ilgus metus profesionaliai dirbančios leidyklos „Šviesa“ kompetencijomis“.
L. Abraitytės teigimu, naujoje vadovėlio laidoje prie sakmės pridėtas komentaras ir klausimai, kuriuose išryškinamos priežastys, dėl kurių skyrėsi vyrų ir moterų darbai, kaip tai pakito ir kinta šiandienos situacijoje.
Pedagogė teigė sutinkanti, kad, jei kūrinys A. Burneikienei pasirodys ydingas ir nepriimtinas, į vadovėlį jis būtų nebeįtraukiamas. Bet to esą būtų gaila, kadangi „sakmė gražiai įsikomponuoja į darbo temos skaitymų ciklą. Negerai, jei atsitiktinė nuomonė keistų apgalvotų darbų visumą“.
Prie laiško L. Abraitytė pateikė ir teksto komentarą. Jame teigiama, kad lietuviai yra darbšti tauta, mūsų senoliai mokėjo dirbti gerai ir gražiai, pasidžiaugti darbu, labiausiai buvo gerbiami geri artojai ir šienpjoviai, plačiai sklisdavo sumanių audėjų šlovė.
„Mūsų senoliams žemdirbiams tekdavo labai daug ir sunkiai dirbti. Arimas, vežimų krovimas, miško kirtimas, namo statyba – ne moterų jėgoms. Tai – vyrų darbai. Moterų darbai – ne tokie sunkūs, bet nesibaigiantys ir gal net labiau varginantys: vaikelių auginimas, gyvulių priežiūra, verpimas, audimas, mezgimas, visa namų ruošia. Net dainoje moteris pasiguodžia: „Nuo sunkių darbelių neišsivaduoju…“ – teigiama komentare
Neigiamo poveikio vaikams neįžvelgė
Pradėjusi tyrimą, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją, kuri dar 2004 m. palaimino minėtus skaitinius, bei Švietimo plėtotės centrą.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas nustato švietimo įstaigų pareigą užtikrinti, kad mokymo programose ir vadovėliuose nebūtų nė vienos lyties diskriminavimo propagavimo.
A. Burneikienė paprašė minėtų institucijų paaiškinti, ar skaitiniai laikomi vadovėliu/mokymo priemone, ir pareikšti nuomonę dėl sakmės panaudojimo lyčių lygybės bei ydingų lyčių stereotipų atsisakymo fone. Ministerija taip pat klausiama, ar vertino skaitinių turinį, ar teikė išvadas dėl tekstų tinkamumo, etiškumo, kitų kriterijų.
Švietimo plėtotės centro kalbų ir meninio ugdymo ekspertų komisija nusprendė, kad sakmė nedaro neigiamo poveikio moksleivių nuostatų apie vyro bei moters vaidmenis formavimuisi. Mat ji yra skirta ne savarankiškam skaitymui, bet nagrinėjimui pamokoje, kur „mokytojui tinkamai nukreipiant ir komentuojant suprantamas bei iššifruojamas sakmėse užkoduotas vyro ir moters santykių modelis, jo atsiradimo priežastys“.
Tačiau nuspręsta pasiūlyti autorei L. Abraitytei 2009 m. vadovėlio leidime prie sakmės pateikti tokį komentarą, kad nekiltų abejonių dėl lygių galimybių.
Rašte kontrolierei Švietimo ir mokslo ministerija pareiškė pritarianti vadovėlio autorės nuostatai, kad mokykloje privalu analizuoti tautosakos kūrinius, nes esą savos kultūros tekstų neperrašysime.
„Svarbu tautosakos kūrinius, kuriuose perteikti neigiami stereotipai, nagrinėti per pamokas, tuos stereotipus įvardinti, analizuoti, aptariant jų kilmę ir poveikį žmogui, kad mūsų vaikai formuotųsi kritinį mąstymą, gebėtų savos kultūros aplinkoje neigiamus stereotipus bei nuostatas atpažinti, būti atsparūs ir jų neperimtų“, - ministerijos poziciją DELFI perdavė Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Nomeda Barauskienė.
Minėta sakmė skirta analizuoti pamokoje kartu su mokytoju, tačiau esą kartu galėtų būti pateiktas platesnis kontekstas, klausimai ir užduotys, siūlantys kritiškai vertinti, formuojantys požiūrį. Tuomet „nekiltų abejonių dėl stereotipų perdavimo ir diegimo literatūros vadovėliuose“, todėl ministerija pritarė ekspertų komisijos siūlymui autorei ir leidyklai, perleidžiant „Skaitinius“, prie sakmės pateikti komentarus.
Prašė moters nelyginti su nuliu
Beje, A. Burneikienei tenka tirti ne pirmą skundą dėl vadovėlių. Prieš porą metų ji domėjosi septintokams skirtu vadovėliu, kuriame netekėjusios moterys buvo vadinamos nuliais, o ištekėjusios prilygintos skaičiui 10.
Tuomet kontrolierė konstatavo, kad vadovėlio tekstas aiškiai formuoja neigiamas nuostatas apie moters socialinį vaidmenį, parodant moterį žymiai menkesnę, mažiau svarbią ar reikšmingą visuomenėje nei vyras.
Tuo tarpu vyrui, galinčiam padidinti moters vertę, suteikiamas nepagrįstai svarbaus, reikšmingo asmens statusas. Moteris menkinančių tekstų naudojimas mokymo vadovėliuose esą gali suformuoti paauglių sąmonėje žeminančias moterį nuostatas.
„Efektyvų skaičių įsiminimo būdą“ pagal Bronislavą Nušičių skyriuje apie skaitvardžius panaudojo viena iš vadovėlio autorių Elena Palubinskienė.
„Nulis, vaikai, nieko nereiškia, tačiau jei prieš jį parašytume vienetą, bus dešimt, jei dvejetą, bus dvidešimt. Tai paaiškinti nėra lengva... Štai, pavyzdžiui, mano žmona. Kol ji nebuvo ištekėjusi už manęs, buvo niekas, nulis. O kai ištekėjo, tapo ponia, mokytojo žmona... Nuo to laiko visas miesto moteris mes pradėjome laikyti nuliais, o bet kuris skaičius dešimt mums atrodė vyras ir žmona“, - cituojama vadovėlyje.