Mieli tėveliai ir moksleiviai, pasidalinkite savo patirtimi ir mintimis, ką reikėtų keisti Lietuvos mokyklose, vaikų švietimo srityje nuo moksleivių tarpusavio santykių, jų maitinimo sistemos, mokyklų patalpų būklės iki vaikų švietimo kokybės, ir pan. Mums įdomios visos Jūsų mintys ir pastebėjimai.
Sklandžia lietuvių kalba (su visomis ą, č, ę ,ė) surašytas idėjas nuo rugpjūčio 17 d. iki rugsėjo 18 d. siųskite mums el. paštu: gyvenimas@delfi.lt . Mes jas publikuosime, o rugsėjį kartu su Nacionaline šeimų ir tėvų asociacija įteiksime švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui, kuris žada įdėmiai išnagrinėti visus DELFI skaitytojų siūlymus.
Užduoti klausimą pačiam ministrui ir išgirsti jo sveikinimą naujųjų mokslo metų proga galėsite rugpjūčio 31 dieną – tądien jis dalyvaus šiam projektui skirtoje DELFI konferencijoje.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
SKAITYTOJŲ IDĖJOS:
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Išties, ką reikėtų keisti Lietuvos mokyklose?
Nuostabu, kad pažangiai mąstantys jau nebeapsiriboja rūpintis vien fizinėmis vaikų gyvenimo mokyklose sąlygomis, bet inicijuoja diskusiją dėl realaus visuminio ugdymo, žymiai plačiau žvelgia į procesus švietimo sistemoje, už tai jiems - didelis ačiū.
Tačiau ar pastebėjote, kad daugybė diskusijų įvairiausiais visuomenei svarbiais klausimais labai dažnai pasibaigia siūlymu: mokykloje reikėtų įvesti tokį ar kitokį (pvz., saugaus eismo, ekologijos, verslumo, ekonomikos pradmenų, vairavimo, mažamečių lytinio auklėjimo... – kokių tik išsigalvojimų neteko girdėti per 20 nepriklausomybės metų!) mokymo kursą. Tarytum įvedus dar vieną ir dar vieną ir dar vieną mokymo programą į ir taip apkrautų moksleivių tvarkaraštį, visuomenė jau ir taps doresnė. Nuoširdžiai tikėkimės, kad ši diskusija taip nebepasibaigs...
Kas mums iš tų žinių apie finansus ar ekonomikos dėsnius, jei vaikų nebemokome gebėti visas tas žinias praleisti pro Sąžinės filtrą? Jei nuo auklėjimo pamokose mokytojui jau bemaž oficialiai leidžiama atsiriboti ir viskas išvirto vien į moksleivių rengimą valstybiniam egzaminui? Kas mums iš tų matematikos, fizikos, chemijos formulių, jeigu jos žmogaus nepakelia, nevalo, nedorina? Kas mums iš tos literatūros, muzikos ar dailės kūrinių loginės analizės, jei tos pamokos nebespėja užgauti žmogaus jausmų stygų? Kalbu apie aukštus, gilius, kilnius jausmus - ne apie emocijas.
Argi brandos atestatas tikrai rodo, kad žmogus subrendo? Mokykla atkakliai lavina tik trečdalį žmogaus – vien jo logiką, vidinį žmogaus pasaulį visai užmiršusi; o kur dingo jausmų ugdymas, kur filosofinio pasaulio pažinimo pradmenys? Laviname galvą, bet neauklėjame širdies! Mokymo standartuose yra daug teisingų žodžių apie visuminį ugdymą – deja, tikrovėje mokykloje tokio ugdymo bemaž nerasi, nes mokytojai yra priversti vergauti būsimų egzaminų turiniui.
Kol kas Švietimo sistema ne šviečia ir apšviečia, bet tik sukemša žinias. Švietimo sistema (ar sistema?) nė galvos nesuka dėl to, kaip lavinti vaiką kaip visumą – kaip lavinti ne tik protą, bet ir vaiko mąstymo švarumą, sielą, širdį, sąžinę, dvasią.
Jei Švietimo sistema šviestų, tai, pavyzdžiui, net ir fizikos pamokose būtų skirta laiko ugdyti suvokimui, kad gamtos dėsniai taip pat turi savo „vidinę esmę“, kad tą esmę įmanoma atskleisti, kad tos esmės žinojimas žmogui padeda tobulinti save. Tuomet Niutono, Omo ir kiti dėsniai bei reiškiniai mokytų vaiką pažinti ne tik technikos pasiekimus, bet ir patį save. Jei Švietimo sistema šviestų, tai tikrai žinotų, kaip tai daroma.
Kaip fizikos mokytoja tvirtinu iš praktikos: tai yra įmanoma. Betgi ne, nevalia: sistemos pateiktieji Standartai man leidžia mokyti vien tik perdėm matematizuotos fizikos.
Sužinoti kaip – tam nereikia papildomų finansinių išteklių. Reikia tik užsidegti, užsinorėti. Tokį norą sužadinti ir praktinius patarimus duoti turėtų mokytojus rengiantys pedagoginiai universitetai. Bet kurio kito dalyko žinios ir turinys, mokytojui labai panorėjus, gali tapti įrankiu Kilnaus Žmogaus ugdymui. Palengva keistųsi ir žmonių pasaulėžiūra – darytusi pilnatviškesnė, kultūringesnė, dvasinga; žmonės kitaip – švariau, gražiau – mąstytų. O kokios mintys – tokie ir darbai. „Auginkite dvasingumą – dorovė pati ateis“ – geniali psich. m. dr. Š.Amonašvilio „formulė“.
Išvados
Visuomenės problemų sprendimo raktas – visuminės pasaulėžiūros ugdymas. Pradžia - mokytojų pasaulėžiūros turtinimas: ir protas, ir širdis; ir logika, ir jausmai. Suvokti: pasaulėžiūra nepriklauso nuo pasirinkto dalyko; šiais laikais už dorą ir dvasingumą atsakingi ne tik „lyrikai“, bet ir „fizikai“; širdies ir sąmonės švarinimas ir turtinimas - tikrai lėtas procesas, tačiau garantuotas. Visokie kiti sprendimai yra tarpiniai ir laikini.
Tik ar užsinorės tokių dalykų pati Švietimo sistema? Juk per valstybinį egzaminą širdies nepasversi, sąmonės neišmatuosi, padorumo neapskaičiuosi, pinigais neįvertinsi.
Tai gal ir toliau į pavienių ieškotojų – žurnalistų, filosofų, tėvų, mokytojų - entuziazmą apeliuos?
Kviečiame ir tikimės, kad gerbiami tėvai, mokytojai, gimnazistai, kuriuos traukia pedagogika, žurnalistai, įvairių rangų švietimo vadovai - o gal net ir pats švietimo ministras Gintaras Steponavičius! - suras laiko spalio 22-26 d. atvykti į Klaipėdoje vyksiantį Humanistinės pedagogikos autoriaus, Maskvos miesto Pedagoginio universiteto Humanistinės pedagogikos laboratorijos vadovo, Rusijos Švietimo akademijos akademiko, psichologijos m.dr. Šalvos Amonašvilio autorinį seminarą.
Besidomintieji informacijos ras internetiniame puslapyje www.humanistinepedagogika.lt arba kreipęsi adresu: HPasociacija@gmail.com
Bendradarbiaukime. Kartu mes galime švarinti Lietuvą, kurti ją skaidresnę!
Pagarbiai –
močiutė,
Humanistinės pedagogikos asociacijos pirmininkė,
Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos fizikos mokytoja
Irena Stulpinienė
-----------------------------------------------------------------------
Baigiau mokyklą prie 25 metus, vėliau, kaip ir daugumas, baigiau bakalauro, magistro studijas. Tada mokykloje visada buvo kažkokia rimtis, susikaupimas, pagarba mokytojui.
Auginu 11 metų dukrą, kuri lanko penktąją klasę ir esu „pašiurpusi“ nuo mokytojų nemeilės mokiniui ir atvirkščiai. Iš pokalbių su dukra suprantu, kad kas antras klasėje nebenori lankyti mokyklos, nesupranta mokytojų dėstomų dalykų. Pakalbėjusi su kitais dukros klasės bendramoksliais suprantu, kad mokytojas dirba už tiek, kiek jis šiuo laikotarpiu gauna atlyginimo.
Kas belieka tėvams, sukame galvą kur rasti „už pinigus“ kitą pedagogą, kuris mokytų penktokus po pamokų? Tai kas čia dedasi? Vadinasi jeigu krizė tęsis dar kokius 2 metus, tai vaikai kažin ar ką sugebės beišmokti. Siūlyčiau mokslo metų pabaigoje vertinti mokytojo veiklą, kaip tai daroma valstybės tarnyboje, ir kviesti tėvų klasės komiteto narius į mokytojo vertinimą. Tai labai būtų naudinga mokyklos bendruomenei, direktoriui, kurie turėtų galimybę įvertinti pedagogo darbo kokybę.
Vaikai iš mokyklos grįžta kaip „nuvaryti arkliai“, kuprinės pilnos knygų, vadovėlių, mokymo programos penktokams sudėtingos. Kodėl vaikams taip sunkinti tuos krūvius ir išpūsti tas mokymo programas. Galūt ministerijoje sėdi "seni diedai" teoretikai, kurių vaikai senai jau suaugę? Šiais laikais jau būtų metas el. knygoms.
labai skurdžios ir ribotos mokytojų galimybės supažindinti vaikus su konkrečiomis profesijomis, PIT veikla tik paviršutiniška. Manau, 5 -6 klasėje galėtų būti dėstomas lytinio švietimo pradžiamokslis. Popamokinė veikla labai ribota - pamokų ruošimas.
Mokinių maitinimas – labai rimta problema. Nėra vaikams galimybių mokyklos valgykloje nusipirkti vaisų, jogurtų, racionas tas pats, kaip ir tarybinių laikų valgyklose.
Taigi labai daug dar reikės ministerijai padirbėti, kad mokykla tikrai būtų antrieji namai.
Penktokės mama Goda
-----------------------------------------------------------------
...Tai viso labo tik vizijos "Kokia turėtų būti Lietuvos mokykla?" fragmentas...
Dabar vakaras. Ruošiuosi eilinei nepaprastai mokslo metų dienai...prieš akis - du gamtos mokslų vadovėliai tai pačiai klasei - vienas - senas, kitas - naujas. Pastebėjimai:
1 Abu pakankamai geri.
2 Autoriai - skirtingi.
3 Pagrindinė medžiagos dalis - iš esmės ta pati; skiriasi temų išdėstymas, detalės: iliustracijos, klausimai, formuluotės...
4 Medžiaga naujame vadovėlyje naujesnė, bet....tss....šiai dienai jau kažkiek pasenusi - nuolat "pabėgu" į internetą, į pačią rimčiausią biblioteką (ne, ne į mokyklos - ten nerasi "National Geographic", "GEO" ,ar į juos panašių - taupoma?) - į apskrities, kurioje praleidžiu ne vieną turiningą valandą. Gerbiu vadovėlių autorių pastangas už intarpus "Mokslininkų pėdomis", bet ...kvepianti spaustuviniais dažais knyga perduoda jau ne šios ir ne vakar dienos žinių vaizdą - kada buvo padaryta paskutinė korektūra, kada atiduota spausdinti, o kokia šiandien data?
Ruošiuosi pamokai, matau tą klasę, tuos veidus ir klausiu savęs - "Keliems iš jų parašysiu 3,5 - mokyklose yra ir toks įvertinimas - aukštosios matematikos, mokinio krepšelio ir.........dėka apvalinamas iki "4" (tai atskira, be galo skaudi tema), kiek gaus 7-8, keli tą temą išmoks labai gerai, net puikiai - 9-ui, 10-ui?"
Pirmiesiems - vadovėlio per daug; antrieji, jei taip atvirai,- pilnai neišnaudoja visų vadovėlio galimybių. Tretiesiems - mūsų vilčiai - vadovėlis(-iai) - "ankštas(i-)" - dėl jų (jų vaikų?) dabar sėdžiu prie kompiuterio.
Išeitis, išvada, pasiūlymas.
Vadovėlius leisti sumažintos apimties - ne šrifto dydžio sąskaita - užtenka be mokytojų tų akiniuočių klasėse. Naujienos, papildoma, nuolat atnaujinama medžiaga (palyginimui- updates) internete visiems smalsučiams 9-10-kams ir kandidatams į juos bei neužgesintiems mokytojams - nemokamai ( atnaujinimų autoriams turėtų užmokėti ŠMM) -
- kiek sutaupytume lėšų, popieriaus, laiko, nereiktų kas keli metai leisti naujų ir nuolat senstančių vadovėlių, (pa-)teikiamos žinios būtų šiandieninio lygio, vyktų tikras, nuolatinis žinių žemėlapio atnaujinimo procesas, tai būtų tikra rūpinimosi gabiais mokiniais išraiška...
Girdžiu:.... litai...krepšeliai....sudėtinga...Klausiu - "Kokia atsilikimo, neišmanymo, bukumo kaina?"
Saulius Ralys
mokytojas iš Kauno
--------------------------------------------------------------------
Prisimenu savo mokyklinius metus, kai buvo gūdus sovietmetis, o idėjos -visai neblogos. Manu, kad jos dalinai galėtų būti sugrąžintos ir į šiuolaikines mokyklas. Tuo metu visai nežinojome, kas yra smurtas tarp mokinių ar begalinės patyčios. Mokytojai buvo gerbiami vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi turėjo teisę išvyti iš pamokos, jei trukdo kitiems dirbti. Taip pat visiškiems prasikaltėliams egzistavo kolonijos bei palikimas antriems metams.
Mūsų mokykloje veikė profesinio orientavimo kabinetas - vienintelis Kaune. Pamenu, kiek buvo reklamuojamos darbininkiškos specialybės, aiškinami vienų ar kitų profesijų privalumai, tuo metu veikusių profesinių mokyklų mokslo pobūdis. Dėl to į 9 klasę susirinko tik patys geriausi, o prasčiau besimokantys turėjo derinti darbininkiškas profesijas su mokslu. Baigusieji vidurinę mokyklą turėjome žinių nei per daug, nei per mažai- tiek, kiek reikėjo vidurinį išsilavinimą turinčiam žmogui.
Šiuolaikinėje vidurinėje mokykloje (nekalbu apie gimnazijas) akis bado mokytojų nenoras perteikti mokslo žinias.
Mokiniai bijo paklausti, kas neaišku, o mokytojai nerūpi, kad pas mokinį nebūtų jo dėstomo dalyko spragų. Susidaro įspūdis, kad jei mokytojas nepatenkintas savo alga, jis sudaro visas sąlygas jį samdyti privačioms papildomoms pamokoms. Tačiau pamirštama, kad ne visi tėveliai tai gali sau leisti finansiškai, jei akademinė korepetitoriaus valanda kainuoja 30 Lt.
Norėtųsi, kad šiuolaikiniai jauni žmonės, baigę mokyklas turėtų visas reikiamas bendrąsias žinias - nebūtų nei fizikai - profesionalai, nei rašytojai, nei matematikai - akademikai. Viską išmoks besimokydami universitetuose bei akademijose, jei jiems to reikės.
Pagarbiai,
Livija, devintokės mama
-------------------------------------------------------------------
Ačiū už iniciatyvą "Ką reikėtų keisti Lietuvos mokyklose?", tačiau norėčiau papriekaištauti, kad "žaidžiate į vienus vartus", t.y. prašote atsiliepti mokinius ir tėvelius, bet ne mokytojus. Deja, mokytojo darbas yra labai kritikuojamas dėl to, kad jam tiesiog nesuteikiamos normalios darbo sąlygos. Norėčiau pakomentuoti mokyklos darbą iš mokytojo pusės, kad pamatytų visuomenė, kodėl gi tie mokytojai taip blogai kaip ta visuomenė įsivaizduoja dirba.
1. Mažinti mokinių skaičių klasėje. Pagal dabartinę reformą, klasės bus jungiamos taupant lėšas pedagogų algoms. Jūs man pasakykit, ar realu išdėstyt naują pamoką klasėje su 25 mokiniais, kurių kokie 3-4 modifikuoti ar adaptuoti, dar tiek pat antisocialių, dar daliai visiškai 'bimbam' ta pamoka nes teikėsi ateiti trečią kartą per mėnesį (ir, kaip taisyklė, į kontrolinį darbą). Skiriama tam 45 minutės su dokumentų pildymu- žurnalas, lankomumas. Kokybiškai dirbant reikia neleisti klasėje būti daugiau 10 mokinių.
2. Skirti mokytojams lėšų darbo priemonėms. Mokytojai straipsnių komentaruose dažnai rašo, kad kanceliarines priemones perkasi iš savo algos, spausdina, kopijuoja padalomąją medžiagą. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kai kuriose, nežinau ar visose, mokyklos yra skiriama lešų kopijoms, tačiau maždaug 10 procentų to, kas reikia. Yra nauji mokymo metodai, interaktyvūs, kinestetiniai, tam reikia užduotis gaminti, spausdinti, karpyti, klijuoti vos ne kiekvienai pamokai.
Tačiau bendram finale paprasčiau ir pigiau yra atsiversti pratybas. Manau, kas mėnesį mokytojams, priklausomai nuo krūvio, reikia skirti tam tikrą kiekį klijų, rašiklių, spalvoto popieriaus, balto popieriaus, kopijų skaičiaus, aplankų vedant apskaitą. Seimo nariai juk tai gauna, galėtų pasidalinti per daug savęs nenuskriausdami.
3. Gerinti darbo klimatą klasėje. Mokinys turi gerbti mokytoją. Dabar daug pamokos laiko skiriama tramdymo veiksmams atlikti, nes mokiniai yra tikri žvėryno gyventojai, ypač trukdantys tiems keliems motyvuotiems mokiniams dirbti. Dažno tėveliai Ispanijoje skina apelsinus, o prižiūrinti pensininkė močiutė ne ką tegali. Socialiniais darbuotojai turėtų dirbti aktyviau, galbūt net stebėti pamokas. Keiksmažodžių ar fizinio smurto mokytojų atžvilgiu neturi būti!
4. Korepeticijos. Pamirškime tą mitą, kad mokytojai blogai moko dėl to, kad nori po pamokų padirbėti už pinigus. Po pamokų dirbti niekas nenori, mokytojai irgi žmonės, jie nori tylos ir ramybės. Gal pradėkim save gerbti, tėveliai? Tikrinkit vaikų namų darbus, kontroliuokite elgesį, lankykitės susitikimuose mokyklose, būkit aktyvūs, kelkit problemą jai pasirodžius, o ne mokslo metų gale atsibuskit iš letargo miego. Tada ir korepetitorių nereikės.
Tai pirmai pradžiai tiek.
Buvusi mokytoja
-----------------------------------------------------------------------
Man 28 metai, mokykla baigiau prieš 10 metų, ir man tikrai siaubą kelia dabartinė mūsų švietimo sistema, juo labiau, kad po poros metų mano sūnelis eis į pirmą klasę. Mano manymu, šiandieninėje mokykloje pirmiausia trūksta DRAUSMĖS ir PAGARBOS ŽMOGUI (pirmiausia pačiam sau, o jau paskui galima kalbėti apie bendraklasį, mokytoją, kitus).
Per 20 nepriklausomybės metų mes iš Europos ir Amerikos prisiėmėme tiek "gerų" idėjų ir bandome jas prisitaikyti, kad koktu darosi... Juk mūsų tautos mentalitete užkoduota, kad mes nemokame gyventi LAISVAI, juk pripratę esam prie taisyklų, prie to, kad mus kažkas "laikytų už virvutės".
Dabar mokyklose man gaila mokytojų, kurie neturi jokių teisių, nes nesubrendę mokinukai gavę LAISVĖS, SAVO TEISIŲ ir pan. juos terorizuoja. Man gaila ir tų pačių mokinukų, kurie dar nesupranta, kaip patys save žaloja, nemokėdami naudotis ir net nesuvokdami savo LAISVIŲ IR TEISIŲ...
Norėtųsi palinkėti mūsų dideliems vyrams Seime, kad pagaliau pažvelgtų į esmines problemas ir kol dar tauta neišsigimė, tegul priima įstatymus, kurie pagaliau pažabotų šį amoralų (drįstu sakyti) elgesį su bendraklasiais, su mokytojais, tėvais, pagaliau su SAVIMI.
Padėkime jauniems žmonėms sukurdami jiems TAISYKLES, kurias jie suprastų, kurias gerbtų ir kurios padėtų jiems užaugti atsakingais ir subrendusiais žmonėmis, o ne duodami TEISES, kurių jie nemoka suprasti ir jomis deramai naudotis.
Pagarbiai
Deimantė Davicijonienė
---------------------------------------------------------------------
Esu trijų vaikų tėvas ir noriu pasakyti, kad šiais laikais, kaip ir mūsų mokyklos laikais, mokykloje nemokoma to, ką baigęs mokyklą asmuo iš karto pamatys - jis nežino, kaip planuoti savo, o po to ir šeimos finansų, nemoka apsiginti nuo užpuoliko, nemoka vairuoti automobilio, nemoka bendrauti su vyresniaisiais (ypač su mokytojais ), nemoka bendrauti su priešingos lyties atstovais, ir t.t., dar daug galima sugalvoti, ko reikia praktiniame gyvenime.
Tačiau jis išmokomas fizikos, chemijos, kurios gyvenime iš viso nereikia. Aš nežinau, kodėl kažkas prieš 100 metų nusprendė, kad vaikui reikalingiau žinoti, kas yra NaO, bet nereikalinga išmokti apsiginti ir kitą apginti?
Jei mes sakome, kad pabaigusį mokyklą abiturientą išleidžiame į gyvenimą, tai kodėl jį išleidžiame be jokio supratimo apie tą gyvenimą? Jis per 12 metų žiūrėjo į viską per rožinius akinius, bet iš karto po mokyklos pirmą vakarą jis supranta, kad mokykla jo neišmokė nieko, t.y, neišmokė kovoti už save realiame gyvenime?
Palinkėjimai ministrui, kas mokykla paruoštų žmogų gyvenimui, o ne gyvenimas po to "išmokytų" jį skaudžių pamokų.
Gintaras
---------------------------------------------------------------------
Sveiki, Jums rašo mama, kurios vaikai jau baigė mokyklą.
Manau, kad mokyklose nėra mokoma svarbiausio dalyko- pagarbos ŽMOGUI, mokytojui, mokiniui, todėl kenčia ir mokytojai ir vaikai.
Mokytojai nemyli vaikų, nebegali jiems perduoti žinių, o ir jauni nenori rinktis šios labai garbingos profesijos. Mokiniai PRIVALO gerbti mokytoją. Tik tada turėsime gerus mokytojus ir kartu gerus mokinius. Mokytojai reikalauja didesnių atlyginimų, bet... pirmiausia turi išmokyti mokinius juos gerbti. Kada gerbsime vieni kitus - išsispręs daugybė problemų. Taip pat mokytojai turėtų būti moraliniu pavyzdžiu mokiniams, tada bus paprasčiau juos gerbti.
Stebiu šalia esančią mokyklą: teko matyti ne kartą, kai mokykloje rengia poezijos vakarus ar susitikimus su garsiais poetais, ar vyksta kiti nemokami kultūriniai renginiai, nedalyvauja nė vienas mokytojas arba per mokinių koncertą kiti vaikai triukšmauja, bėgioja, ir mokytojai jiems nieko nesako... ir joks čia didesnis atlyginimas nepadės...
Kita problema, kad 12-okai nežino, ko gyvenime norėtų, nesvajoja, neturi idealų, tikslų... tad kada juos beturės?... Iš čia problema - kuo būti ir ko siekti...? Mokykla turėtų supažindinti su įvairiomis specialybėmis, skatinti svajoti, kelti tikslus, ieškoti gyvenimo prasmės ir jų siekti... Juk jų rankose - mūsų ateitis...
Mano vaikai baigė KTUG. Ši mokykla bent jau kelia tokius tikslus, kaip jai sekas?.. sunku... bet rezultatai yra...
Didelis dėkui direktoriui B. Burgiui. Jis dažnai išsako ir mano mintis... Sėkmės jam sunkiame jo kelyje į kalną... Paklausykime jo - jis ir jo patirtis, gali padėti mokyklai...
Mama Rita
-------------------------------------------------------------------
Mokyklą baigė sūnūs, kurie šiuo metu yra studentai. Ką reikėtų keisti mokykloje?
Jeigu yra gimnazija tuomet gal turėtų keistis mokytojų požiūris į A ir B lygiu dėstomus dalykus. Keista, tačiau mokykla šiuo metui ruošia mokinius brandos egzaminams ir visiškai neskatina kritiško mąstymo.
Manyčiau, jog mokyklose dalis mokytojų savo darbo nemyli, negilina dalykinių žinių ir yra tik mokyklinių vadovėlių "įgarsintojai".
Mokiniams tokie mokomieji dalykai tampa neįdomūs, neskatinantys troškimo patiems giliau domėtis viena ar kita problema.
Ne paslaptis, jog dalis mokytoju ne tik neturi pašaukimo dirbti mokyklose, bet jiems ir dalykinės kompetencijos stinga taip pat. Problemą švelnina tėvų domėjimasis mokymo procesu ir vaiko žiniomis. Tačiau ir čia yra abejingų savo pareigai.
Mokykla galėtų keistis, jeigu visuomenė keistų požiūrį į mokytoją ir mokyklą. Tėvai turėtų aktyviau dalyvauti mokomajame-ugdomajame procese. Aktyviau ne tik šelpti mokyklas pinigais, bet ir reikalauti atsakomybės už vykdomą darbą.
Sveikintina nuo šių metų mokytojų darbo užmokesčio reforma. Džiugu girdėti, jog įgyvendinama mokytojų darbo užmokesčio sistema leis mokyklų administracijai skatinti jaunus, energingus ir kūrybingus mokytojus.
Jauni mokytojai mokykloms labai reikalingi, tai pažangos ir inovacijų nešėjai. Valstybė turi įvairiomis formomis skatinti jaunimą po studijų VPU, ŠU dirbti mokyklose pagal specialybės.
Tokiu būdu laimės mokiniai, tėvai ir valstybė. Turėsime ne tik sveikus ir neužguitus vaikus, bet ir kūrybingą, aktyvią, pilietinę visuomenę.
Pagarbiai
Mama
---------------------------------------------------------------------
Esu pirmakursė VDA studentė, tik ką baigusi mokyklą. Kadangi viskas buvo neseniai, dar nepamiršau to, ką veikiau ir kaip gyvenau savo mokykloje (Vilniaus Tuskulėnų vid. mokykla). Žemiau pateikiu savo idėjas ir pastebėjimus:
1.a. Dalykas, kurio turbūt labiausiai trūko mano mokykloje - dėmesys mokinių ateičiai, t.y. mokyklos domėjimasis, ką moksleiviai veiks pabaigę mokyklą ir pačių mokinių skatinimas tai daryti. Esu girdėjusi, kad kitose mokyklose populiarūs įvairūs susitikimai su žymiais visuomenės veikėjais, daug nusipelniusiais Lietuvai ir pasauliui, iš kurių galima daug pasimokyti. Kai kurios mokyklos kviečiasi įvairius asmenis, baigusius būtent tą mokyklą. Savo mokykloje negirdėjau apie tokius susitikimus, matyt todėl, kad jų ir nebuvo. Todėl mano pasiūlymas - raginti mokyklas organizuoti tokius susitikimus, o gal net paskelbti konkrečią dieną kiekvieną mėnesį, kai į mokyklas galėtų atvykti įdomūs žmonės į susitikimus su moksleiviais.
1.b. Kita problema, taip pat liečianti mokinių ateitį - būsimos profesijos pasirinkimas, profesinis orientavimas. Žinau, jog mokyklose privalo būti įrengti profesinio informavimo centrai, tačiau tai tik teorinės žinios. Savo mokykloje neteko matyti kažkur atskirai padėtos įvairios literatūros, skirtos profesijos pasirinkimui. Taip pat neteko dalyvauti jokiose pamokėlėse su psichologais ar profesijos konsultantais. Kiek žinau, tokie užsiėmimai rengiami jaunimo darbo centre (apie kurį yra girdėję tikriausiai 10% , jei ne mažiau, visų moksleivių). Manau, jei tik tokie dalykai būtų pradėti rengti ir mokyklose, jie susilauktų daug mokinių dėmesio.
2. Apie prevenciją - būtų buvę įdomu ir naudinga mokiniams turėti paskaitų prevencijos prieš narkotikus, tabaką ir alkoholį tema. Tačiau ne tokių, kuriose mokiniams rodomos nuobodžios prezentacijos ir aiškinami jau visiems žinomi faktai apie jų žalą organizmui. Mano manymu, labai naudinga yra susitikimai su buvusiais narkomanais ar alkoholikais, kurių realios gyvenimo istorijos yra šimtus kartų labiau pamokančios ir priverčiančios susimąstyti, nei nuobodžia forma pateikiamos statistikos apie narkotikų, alkoholio ir tabako žalą. Mano mokykloje buvo tik vienas toks susitikimas - jame dalyvavo grupė G&G Sindikatas. Paskaita buvo tikrai įdomi, tuo labiau, kad jaunimas yra linkęs tikėti ir pasitikėti žinomais asmenimis (gal net savo idealais...).
3. Mano mokykloje iš visų tualetų kabinų tik vienoje veikė užraktas - kitur durys neužsirakino. Mokyklos valdžia to tikriausiai net nežinojo, nes jie turi atskirus tualetus. O vis dėlto, turi būti pasirūpinta ir tokiomis smulkmenomis.
4. Apie maitinimą - mokyklos valgykloje negalima buvo atskirai nusipirkti vaisių (bananų, kriaušių, obuolių, apelsinų ir t.t.). Manau į mokyklos meniu turėtų būti įtraukta daugiau vaisių ir salotų. Bent jau sąmoningi vyresnių klasių moksleiviai tikrai juos pirktų.
Giedrė
---------------------------------------------------------------------
Laba diena,
Pats esu abiturientas, ką tik baigęs miesto mokyklą.
Visų pirma, manau, turėtu pakisti visa mokyklų struktūra miestuose ir rajonuose. Mokyklos turėtų būti aiškiai suskirstytos į pradines, vidurines ir aukštesniąsias ar pan. Pastarosios turėtų būti didelės ir stiprios įstaigos. Mokinys nuo pat mažens žvelgtų į ateitį suvokdamas savo raidos etapus, keisdamas padėtį tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Vis didesnė bendruomenė augančiam žmogui padėtų vertinti save, sulaukti tinkamos paramos arba konkurencijos.
Visus 12 metų praleidau vienoje vidurinėje mokykloje ir galiu pasakyti, kad „vegetavimas“ ir metų metus trunkanti rutina buvo bevaranti į neviltį. Iš tikrųjų tampa labai sunku išlikti aktyviam nepakeičiant mokyklos. Dauguma protingų mokinių vis dėlto palieka tokias mokyklas, mokosi gimnazijose, o likusieji tampa palikti nemotyvuotoje arba tiesiog „prisnūdusių“ veidų kupinoje klasėje. Įvedus bendrą tvarką, tokio pasiskirstymo neliktų. Keletas didelių aukštesniųjų mokyklų (pan. kaip JAV High School) visame mieste manau išspręstų „protų“ pasiskirstymo problemą.
Dar vienas sumanymas, būtų kasmetinių ar bent kas 2 metus vykstančių, egzaminų įvedimas. Klasių pabaigimas atrodo vien tik formalumas, be jokio žymesnio įvertinimo. Vaikai kurie stropiai mokėsi lieka ignoruojami, o tie kurie „tampė gumą“ negauna subarimo.
Mokyklose turėtų būti vykdomi įvairiausi debatai, konkursai ir varžybos. Kuo daugiau konkurencijos ir rezultatų siekimo. Turėtų būti skelbiami mokymosi pasiekimų rezultatai, reitingai ir pan. Garsiai ir solidžiai apdovanoti geriausieji ir pažangūs mokiniai. Nuo pat mažens vaikas turi pamėgti mokslą kaip azartišką žaidimą, suprasti strategiją siekiant išmokti. Vaikai tarpusavyje turi varžytis kas turi didesnį pažymių vidurkį, o ne gražesnį laikrodį ar, dar blogiau, daugiau neigiamų pažymių (ko tikrai pasitaiko).
Mokyklose turėtų veikti gausa popamokinių veiklų, užsiėmimų, būrelių. Vėl gi, iš savo praktikos žinau, jog net miestuose tai dažnai praktiškai yra neįgyvendinama paprasčiausiai dėl per mažos bendruomenės. Mokyklose turėtų būti bent 3-4 šimtai bendraamžių.
Pabaigai norėčiau pabrėžti pagrindinę savo mintį – jungimasis.
Žinoma pats svarbiausias dalykas yra mokyklų finansavimas ir jo skaidrus paskirstymas. Kuo daugiau pinigų bus skirta ir jie bus skiriami žmonėms, kurie sugebėtų dirbti vaikams, siekiant atiduoti daugiau nei gauti, viskas pradės tobulėti. Tikiu kad tokių žmonių yra.
Net ir tokia netobula mokykla man įstrigo į atmintį kaip antrieji namai, norėčiau, kad mano vaikai įžengę į ją pajustų dar didesnį susižavėjimą, ir ten, kaip ir aš, pamiltų žmones, mokslą ir darbą... tik žymiai smagiau.
----------------------------------------------------------------------
Yra daug nuomonių apie reformas ar atnaujinimus mokyklose, o mano nuomonė tokia:
Visų pirmiausia - sutinku su pasiūlymais mažinti atlyginimų skirtumą naujiems mokytojams, nes būtent dėl per mažų atlyginimų daugelis renkasi kitas profesijas, o ir tie, kurie pasiryžta dirbti mokytojais, atsainiai žiūri į savo darbą, nes tuo metu, kai turėtų galvoti apie moksleivių lavinimą - galvojama kaip išgyventi patiems t.y. kaip susimokėti mokesčius, išlaikyti šeimą ir prasimaitinti (jau nekalbant apie norą nors retsykiais pasimėgauti laisvalaikiu - juk mokytojai irgi žmonės).
Antra - patyčių tramdymas, su kuriais pagaliau bent jau mėginama tvarkytis. Pati patyriau ką reiškia klasės pasidalijimai: "merginų karas" - šitaip situaciją mano buvusioje klasėje apibūdindavo daugelis mokyklos moksleivių. Šis karas tesėsi beveik metus, o ir vėliau pasitaikydavo pavienių išsišokimų. Laimei, man pavyko išvengti šio karo, nes gan gerai sutardavau su abiem pusėmis ir nei vienoms, nei kitoms nekenkdavau.
Prie to paties galima paminėti ir elementarius penktokų ar panašaus amžiaus moksleivių išpuolius - jie jau nuo pat pradinių klasių pajunta, kad mokytojai ne visad gali suvaldyti klasę, tad pradeda siausti mokykloje ir trikdyti kitų ramybę. Gan dažnai matydavau kaip jie mėgina nustumti nuo laiptų net ir savo draugus, o subarti mokytojų nelabai ir sureaguoja - tik porai minučių aprimsta, kol suaugusieji dingsta iš horizonto.
Trečia - apie vadovėlius. Man labai patiko mintis apie elektroninius vadovėlius, nors tikiu, jog šiai idėjai paplisti Lietuvoje - dar reiks nemažai laiko. Šiuo metu, studijuojant ir mokantis iš naujausių duomenų, yra skaudu girdėti ir žinoti kokie vadovėliai yra naudojami mūsų mokyklose. Tik nedaugelis jų yra gan naujo leidimo, o kaip tekdavo ir pačiai matyti - dauguma vadovėlių gali būti ir 10-15 metų senumo. Tai ypač atsiliepia istorijos mokslui, mat mokantis "Naujausių laikų" istoriją, skaityti kaip Lietuva ketina stoti į ES - graudu. Kaip galima paruošti moksleivius valstybiniams egzaminams, jei tam net nepateikiama tvarkinga mokymo medžiaga?
Ketvirta - pradmenys finansiniam išprusimui. Dauguma moksleivių (net ir vyresnėse klasėse ar ką tik baigę mokyklą) net neįsivaizduoja kaip tvarkyti savo pinigus. Sakau "savo", nes gavę tam tikrą sumą iš tėvų, esame įpratę vadinti savais. Išvažiavęs į kitą miestą ar šalį - jaunimas išleidžia šiuos pinigus net nepagalvodamas, kam juos galima racionaliau panaudoti - jiems vis dar atrodo, kad "pinigai auga ant medžių".
Jau mokykloje išmokę tvarkyti savo "pajamas" ir išlaidas, moksleiviai daug mažiau kankintųsi atitrūkę nuo tėvų. Nesakau, jog moksleivis turi suprasti visą buhalteriją ar panašiai, tačiau jis privalo turėti nors minimalų finansinį išprusimą (ir tikrai neužtenka tų pasirenkamųjų ekonomikos pamokų - jaunajai kartai reikia daug tvirtesnio žinių pagrindo).
Šį teiginį galiu pagrįsti pavyzdžiu, kurį matau gan dažnai:
Gyvenu kitoje šalyje ir nemažai jaunuolių atvažiuoja čia mokytis ir gyventi vos tik baigę mokyklas. Tikrai daugybę kartų girdėjau kaip naujieji studentai skundėsi, jog jau mėnesio viduryje išleido visus atlyginimo pinigus, taip yra todėl, kad jie dar nežino kaip paskirstyti išlaidas (nors atlyginimų tikrai užtektų pragyventi neskaičiuojant centų (nuo atlyginimo iki atlyginimo)). Tik vienas kitas atvažiuoja jau suprasdamas kaip tvarkyti savo finansus, kad paskui netektų prasiskolinti draugams ir artimiesiems...
Žinoma yra daug daugiau dalykų, kuriuos reiktų keisti, tačiau bent jau kol kas apsidžiaugčiau matydama nors šiokį tokį pasikeitimą į gerąją pusę.
Studentė, nusivylusi Lietuvos švietimo sistema
------------------------------------------------------------------------
Laba diena.
Mokyklą baigiau prieš trejus metus, bet man vis dar aktualios švietimo problemos, nes studijuoju kolegijoje. Esu neįgali, todėl nepagalvokit, kad rašau šį pasiūlymą galvodama vien apie save.
Mokykloje dėl negalios patyriau fizinį ir psichologinį smurtą, todėl manau, kad turi būti sukurtos ir vykdomos programos tolerancijai skatinti. Taip pat turi būti sudaromos galimybės žmonėms su negalia įgyti aukštesnįjį išsilavinimą, pritaikant aukštųjų mokyklų patalpas visų specialiųjų poreikių turintiems studentams, nes tai, mano manymu, taip yra lygių galimybių užtikrinimas.
Pagarbiai
Živilė Žukauskaitė
---------------------------------------------------------------------
Iš pradžių norėčiau pasakyti, kad aš - ne mokytoja ir net nesulaukusi pilnametystės - viso labo 15-metė.
Visų pirmiausia, ką aš keisčiau Lietuvos mokyklose - VERSČIAU gerbti mokytojus, nori to mokiniai ar ne. Seniau taip ir buvo - vaikai į mokytojus žiūrėdavo iš apačios ir su didele pagarba. Nedrįsdavo priešintis, o ką jau kalbėti apie įžeidinėjimus, kuriuos mokytojai šiais laikais turi tverti kiekvieną dieną. Mokytojai buvo AUTORITETAS.
O kuo mokiniai laiko juos dabar? Nieku.
Kažkada per televizorių girdėjau, kaip neva mokytojas (kuris, beje, dirbo mokykloje jau daug metų ir jokių nesklandumų prieš tai nebuvo
kilę) sudavė vaikui. Netikiu, kad ilgai mokykloje dirbęs žmogus, manau, kad jau daug ir atlaikęs, staiga sugalvotų trenkti mokiniui, iš niekur nieko. Mano nuomone, tai būtų nelabai logiška.
O ar kada nors, kas nors, kokioje nors laidoje rodė kaip turi kęsti Lietuvos mokytojai? Mano mamos draugė, mokytoja, net sirgo sunkia depresijos forma dėl mokinių įžeidinėjimų ir gulėjo ligoninėje ilgą laiką. Ir tai tik vienas iš daugelio atvejų.
Valdžia, atsimerkit! Jei nedidinat atlyginimų už darbą, kurį ištvėrusiems reikėtų užkabinti medalius, tai bent padarykit malonesnes sąlygas... Vaikai turi suprasti, kad mokytojas - didingas žmogus, o negerbiantys turi būti drausminami. Nežinau kaip, bet turi.
K.P.
------------------------------------------------------------------------
Laba diena,
Esu dviejų mokinukų mama, tad kaip ir daugeliui tėvų, man aktuali vaikų mokymo kokybės tema. Deja, dažnai girdžiu iš dukros nusiskundimų, kad kai kurie mokytojai nepakankamai skiria dėmesio aiškindami moksleiviams naujas temas, tad tenka tai daryti man pačiai. Dažnai kyla diskusijos, kad mokytojų atlyginimai yra maži. Sutinku, kad geriems mokytojams, jie tikrai yra maži, tačiau yra ir tokių mokytojų, kurie to atlyginimo tikrai neužsidirba. Siulyčiau, kad mokytojų darbo apmokėjimas butų susijęs su jų mokomų moksleivių mokymosi rezultatais. Manau, tai tikrai padėtų pasiekti geresnių mokymosi rezultatų.
pagarbiai Aida
-----------------------------------------------------------------------
laba diena, pritariu ponui Algimantui,kad Lietuvoje mažai dėmesio skiriama lietuviškoms mokykloms Vilniaus rajone, kur daugumą sudaro ne lietuviai. Tokios mokyklos yra paliktos likimo valiai, tuo tarpu tuose kaimuose esanti valdžia remia visapusiškai kaimo žmones: tai yra ir pašalpomis, laikinu darbu, mokinio krepšeliu. Taip papirkinėjami tėvai priversti "parduoti" savo vaikus į lenkiškas mokyklas. Tuo tarpu lietuviškos mokyklos nyksta ir yra ant uždarymo ribos.
Nida
------------------------------------------------------------------
Laba diena. Esu 2002 metų gale gimusio berniuko mama. Mes įvertinę vaiko išsivystymą (konsultavomės su psichologais, darėm testus, kalbėjomės su vaiko darželio grupės auklėtojomis) apsisprendėme šiais metais neleisti jo, dar neturinčio 7 metų, į mokyklą.
Tačiau susidūrėme su problema, kad pagal įstatymus vaiką privaloma leisti į pirmą klasę tais kalendoriniais metais kada jiems sukanka 7 metai (mūsų vaikui sukaks 7 metai šių metų lapkričio mėn. gale). Arba galima metais anksčiau, jei yra psichologų ir pedagogų rekomendacijos. Vėliau negalima. Atsižvelgti į individualų vystymosi greitį, jei vaikas vystosi greičiau -- galima, bet, jei vaikas vystosi šiek tiek vėliau -- ne.
Man pačiai atrodytų logiškesnė sistema:
1. Vaikas eina į mokyklą tais kalendoriniais metais kada jam sukanka 7 metai.
2. Jis gali eiti ir anksčiau, bet einant į mokyklą rugsėjo 1 d. jam jau turi būti suėję 6 metai (nes dabar atsiranda tėvų kurie veda vaikus į mokyklą dar jiems neturint nė 6 metų, ir tai mūsų įstatymai leidžia).
3. Jis gali eiti ir vėliau, bet einant į mokyklą rugsėjo 1 d. jam dar neturi būti suėję 8 metai.
Visus sprendimus leisti vaiką anksčiau/vėliau į mokyklą priima tėvai kartu su šios srities psichologais.
Tokiu atveju klasėje būtų vaikai tarp kurių galėtų būti daugiausiai 1 metų skirtumas (vaikai eina į pirmą klasę tais kalendoriniais metais kai jiems sukanka 7 metai), bet tarp jų galėtų būti ir šiek tiek jaunesnių (daugiausiai 8 mėnesiais už jauniausią), bet tai būtų išskirtinai brandūs, greičiau besivystantys vaikai (tą spręstų tėvai kartu su psichologais), bei šiek tiek vyresnių vaikų (daugiausiai 4 mėnesiais už vyriausią), bet tai būtų lėčiau besivystantys vaikai. Taigi savo branda vis tik visi vaikai klasėje turėtų būti artimi vidutinei septynmečio brandai.
"Eina į mokyklą" galima keisti "eina į parengiamąją grupę" -- nes esant dabartinei mokinio krepšelio sistemai (kai eiti du kartus į parengiamąją grupę negalima) apsipręsti realiai reikia anksčiau.
Pagarbiai,
Ligita Poškutė
--------------------------------------------------------------------
Laba diena.
Esu vienos iš Kauno vidurinių mokyklų mokinė. Šioje mokykloje mokaus jau 11 metų, tad spėjau pastebėti jos trūkumus:
1. BŪTINAI reikalingos spintelės 5-10 klasių moksleiviams, nes knygų kiekiai yra tiesiog nenormalūs.
2. Turi būti atnaujinamos mokymosi priemonės kad, pavyzdžiui, chemijos kabinetuose netrūktų mėgintuvėlių.
3. Griežta vaikų kontrolė: vaikai, kurie gadina mokyklos inventorių, žemina kitus mokykloje ar už jos ribų, taip pat vaikai, užsiiminėjantys nusikalstama veika mokykloje turi būti baudžiami, sakykim, progresijos pagrindu pinigine bauda arba viešaisiais darbais mokyklos labui, o kraštutiniu atveju - turi būti išmetami iš mokyklos. Panašiai reiktų elgtis su jaunaisiais rūkaliais - pagautųjų moksleivių tėvai turėtų būti kviečiami į mokyklas ir, susimokėję baudą, galėtų būti paleisti.
4. Pažangumo kėlimas: visų pirma vaikai turėtų kasmet atlikinėti "baigiamuosius" testus. Taip tiek vaikai, tiek ir mokytojai galėtų vaikus vertinti, stebėti jų pažangumą, o patys gabiausi galėtų būti skatinami išvykomis. Nepažangūs moksleiviai, kurių dažniausiai būna toks pat ir elgesys, turėtų būti siunčiami į spec. mokyklas, kuriose dirbtų specialistai vien su tokiais mokiniais(vaikai, kurių mokymosi rezultatas ir elgesys pagerėtų, galėtų būti gražinami į ankstesniąsias mokyklas).
5. Mainų programos: kiekviena mokykla bent kartą per metus PRIVALO keistis mokiniais su užsienio mokyklas, BET ne kasmet su ta pačia mokykla, o su skirtingų šalių mokyklomis (finansavimas turi būti skiriamas iš vyriausybės bei ES paramos). Taip būtų plečiamas vaikų bei pačių mokytojų akiratis.
6. Finansavimas: kiekvieną Lietuvos mokyklą privalo aplankyti specialistai, kurie lygintų mokymosi sąlygas kiekvienoje mokykloje ir taip skirtų finansavimą nepriklausomai nuo to, kur mokykla yra (mieste ar provincijoje).
7. Mokymosi sąlygos: mokykloje turi būti bent po vieną kiekvieno dalyko specializuotų kabinetą (pvz.: chemijos kabinete turi būti atskiras kambarėlis - "mini" laboratorija, kurioje būtų atliekami cheminiai bandymai; turi būti didelė Mendelejevo lentelė, kad kaskart nereiktų atversti knygos galo; visų priemonių turi užtekti kiekvienam moksleiviui po vieną; klasėje turi būti kuo daugiau chemijos laboratorijai reikalingų įtaisų, kad vaikai bent jau matytų kaip jie atrodytų).
Be šių pastebėjimų, mokyklose turi dirbti ir darnus mokytojų kolektyvas, vieningai priimantis sprendimus ir VISAS dalyvaujantis mokyklų vidaus gyvenime.
Su pagarba, Greta.
----------------------------------------------------------------------
Stengsiuosi parašyti, mano manymu, svarbiausius dalykus, ką reikėtų keisti Lietuvos mokyklose.
Lietuvos padėtis nėra itin gera šiuo metu. Krizė, pinigų stoka, sukčiavimai, nepasitenkinimas gyvenimo sąlygomis ir t.t. Nesitikiu, kad kas nors darys permainas, kurias siūlo žmonės. Bet bandyti verta.
Vaikai - mūsų ateitis, mūsų viltis. Vyriausybė turėtų skirti daug daugiau dėmesio švietimui ir mokyklos jaukumui. Dauguma kaimo mokyklų nėra tinkamai sutvarkytos, lempos, stalai iš sovietu laikų, sienos tamsios, nesutvarkytos. Ar vaikui malonu, mokytis tokiomis sąlygomis? Dar didesnė problema, gerų mokytojų ir psichologų trūkumas. Vaikai, jaučiasi nesaugūs, jaučiasi nesuprasti, bijo save atskleisti, nes mokytojui svarbiau gauti atlyginimą, o ne nuoširdžiai padėti būsimai mūsų ateičiai.
Mokyklas turėtu kiekvienais metais tikrinti "auditas", sekti mokslo pažangą. Dabar niekas niekam nerūpi, kas dedasi iš tikro.
Vaikams taip pat turėtų būti dėstoma filosofija. Tai skatina mąstymą, o kai kuriose mokyklose toks dalykas net neegzistuoja.
Dar šis tas:
1. Moralinės vaikų dorovės ugdymas.
2. Mokyklose įrengti dviračio aikšteles. Vaikai važiuotų į mokyklas su dviračiais, bet nėra galimybės kur jų padėti.
3. Turėtų būti atliekamas IQ testas vaikams. Kai kurie turi ypatingų talentų, bet laikui bėgant netobulinami jie nyksta.
4. Lietuvoje turėtų egzistuoti bent kelios atskiros "mergaičių" ir "berniukų" mokyklos. Tai turėtų pagelbėti, tėvams, ir vaikams, kurie siekia harmoningo mokslo. Bendra mokykla, mano manymu, blaško vaikus. Dėmesys nėra sukoncentruotas vien tik mokslui. Mergaitės daugiau paleistuvauja.
5. Didesnis užimtumas, ir talentų atskleidimas.
6. Ekologinių problemų dėstymas ir jų sprendimai. Vaikas privalo žinoti, tikrąja padėtį, kad pats galėtų prisidėti prie švaros.
7. Politines problemos. Ugdykime būsimus, valstybės gelbėtojus.
Štai jums ir geresnė, švaresnė ateitis. Ar daug reikia to pasiekti? Noro, užsispyrimo, atsidavimo. Gaila.. kaip tik, to mums ir trūksta.
Laišką parengė Darbėnų vidurinės mokyklos mokinė Greta.Ž
--------------------------------------------------------------------
Kas keistina Lietuvos mokyklose:
1. Mokymasis pagal kiekvieno moksleivio individualų mokymosi/info įsisavinimo tipą;
2. Daugiau praktinių užsiėmimų, pamokos orientuotos į praktinį pritaikymą gyvenime.
3. Kritinio mąstymo lavinimas;
4. Kūrybingumo lavinimas.
5. Platus intelekto lavinimas – visapusiškos asmenybes ugdymas
6. Daugiau pamokų, kurias vestų savo sričių ekspertai – praktikai.
Pagrindinės temos, kurios yra aktualios, tačiau neliečiamos mokykloje:
1. Efektyvus mokymasis (greitasis skaitymas, atminties lavinimas, multisensorinis mokymasis).
2. Finansų valdymas.
3. Verslo kūrimas.
4. Viešasis kalbėjimas, prezentacijos menas, savęs pateikimas, asmeninis įvaizdis, kūno kalba.
5. Charakterio pažinimas ir ugdymas.
6. Savęs pažinimas, koučingo metodai išsiaiškinant profesinį pašaukimą.
pagarbiai,
Laurynas Pečkaitis
-------------------------------------------------------------------------
Laba diena.
Mano sūnus su šeima gyvena Valčiūnuose, Vilniaus rajone, kur nėra (!!!) lietuviškos mokyklos. Kelios dešimtys vaikų kasdien važinėja arba į Pagirius, arba į Vilnių.Ir tokia tragiška situacija su lietuviškomis mokyklomis ne tik Vilniaus rajone, bet ir Šalčininkų rajone. Klausimas: kada lietuvių vaikai šiuose rajonuose galės siekti mokslo savo rajone ar miestelyje? Ir kas jums moka atlyginimą - Rusija ar Lenkija, kad sąmoningai naikinate lietuvius Lietuvoje?
Algimantas
-------------------------------------------------------------------------
Aš pats esu dar moksleivis, todėl manau, kad pirmiausia ką reiktų pakeisti, tai prailginti atostogas. Reik pakeisti, kad mokytųsi ne iki birželio 21, o iki birželio 1. Gi dauguma normaliai išsivysčiusiųjų Europos šalių atostogos prasideda nuo birželio 1. Dauguma to norėtų, todėl manau tai yra pats pagrindinis pasikeitimas mano akimis.
Su pagarba, Artūras.
-------------------------------------------------------------------------
Net nežinau, nuo ko ir reikėtų pradėti rašyti savo straipsniuką tema „Ką reikėtų keisti Lietuvos mokyklose?"
Esu 16 metų mergina. 5-toje klasėje pakeičiau mokyklą. Išsikraustėme į kitą miestą. Pirmojoje man nelabai sekėsi bendrauti su bendraamžiais, draugų praktiškai neturėjau. Gal tada nebuvo taip skaudu, nes dar nesupratau, kodėl taip yra. Turėjau žmones, kurie mane myli ir todėl man draugų galbūt ir nereikėjo. O tada yra nutikę visko. Buvau mažutė gležnutė mergaitė. Kas norėjo, tas stumdė, buvau klasėje mažiausia. Einant namo, mergaitės sekdavo iki namų, už nugaros žvygaudavo, kartą vienas berniukas spjovė man į veidą, kai ėjau namo. Nežinau, už ką. Tiesiog ėjau pro šalį, šalia jo stovėjo berniukas, su kuriuo bendravau, ir tiesiog piktai pažiūrėjęs spjovė man į veidą.
Kadangi buvo pradinė mokykla, klasėje buvo didelis kamuolys, ant kurio galėjai atsisėsti ir šokinėti. Viena klasiokė braižė ant lentos, aš tiesiog pasakiau, kad mokytoja neleido, ji atsisuko, spyrė į kamuolį, aš nuo jo nukritau, susidaužiau ranką. Išėjau iš klasės, dabar sunku pasakyti, ar verkiau.
Dvi klasiokės vieną dieną, man einant namo ėjo iš paskos, spardė kuprinę, juokėsi. Mama dažnai eidavo į mokyklą, bet tai nepadėdavo. Po to, kai nukritau nuo kamuolio, mama ėjo net pas mergaites į namus. Bet tai toli gražu taip pat neveiksminga. Pakenkti labiau, abejoju, ar bebuvo galima.
Dažnai gulėdavau ligoninėje. Man sakė, kad viskas dėl nervų. Sakoma, visos ligos dėl nervų atsiranda. Dažniausiai gulėdavau savaitę ligoninėje, bet aš tada būdavau labai pailsėjusi. Jei įdomu, mokiausi ir mokausi gerai. Net labai gerai. Esu gabi mokslui, kad ir esu kiek tinginė.
Kai perėjau į kitą mokyklą, pirmus metus, kažkur iki 7 klasės, problemų kaip ir neturėjau. Nes ‚,susidėjau“ ne su tais draugais. ,,Fyfomis“, dėl kurių padėties galbūt manęs ir nelietė niekas. Jei gerai pamenu, 6 klasėje buvo vienas konfliktas su klasioke. Iš pradžių įvyko nesusipratimas, nes ji pagalvojo, kad aš einu su jos drauge namo, tada prasidėjo įvairios įžeidinėjančios žinutės ir man, ir kitai klasiokei, jos draugei. Bet tai buvo tik pradžia.
Kitą dieną klasėje buvo labai keista. Nes mergaičių buvo jau nebe viena bendra grupė, o dvi. Klasiokė pradėjo nuteikinėti prieš mane klasę. Net bandė į mano būrelį draugių ,,implantuoti“ savo draugę, kuri viską atraportuotų ,,mano priešei“, bet nuteikti klasės nepavyko. Nežinau kodėl.. gal dėl to, kad dar tada visi turėjo savo nuomonę...
Vieną dieną sėdėdama namie sulaukiau nežino numerio skambučio. Atsiliepiau, ten pasigirdo vyro balsas. Po pokalbio jam perskambino mano brolis ir sužinojo, kad mano numeriu įdėtas skelbimas į sex pažinčių puslapį... viena klasiokė po keleto dienų net atsiuntė skelbimą, kuriame išreikštas noras susirasti sex partnerį, ir grupinis neblogai būtų. Pranešėme auklėtojai, ji pradėjo pokalbį prieš visą klasę, ta klasiokė neprisipažino, kad čia jos darbas. Po kažkurio laiko šis konfliktas pasibaigė. Bet dar ir dabar aš paniškai bijau nežinomų man numerių.
7 klasėje turėjau konfliktą su kita klasioke. Ji pradėjo negražiai kalbėti apie mano vaikiną, todėl su ja susipykau. Buvo ir pavienių konfliktų.
8 klasė man buvo pragaras, tai turbūt tas gyvenimo tarpas, kurį apskirtai norėčiau ištrinti iš gyvenimo. Deja, tai neįmanoma.. tai taip giliai įsirėžė į širdį, kad turbūt niekada neatsigausiu.. tiesiog viskas nekaltai prasidėjo, kai klasiokas sugalvojo pasivadinti mano drauge, užsidėjo jos nuotrauką ir man parašė. Aš nesupratau, kad tai ne mano draugė. Susirašinėjau lyg niekur nieko. Nuo to viskas ir prasidėjo. Iš pradžių tik klasiokai pasijuokė, ir viskas. Vėliau tai pradėjo rutuliotis į žiaurias patyčias.
Man įvaryti kompleksai, nepilnavertiškumas, nepasitikėjimas savimi. Dar ir dabar rieda ašaros, kai prisimenu visa tai. Aš nesuvokiu, kaip ištvėriau visa tai. Tada aš nebuvau panaši į žmogų. Po mokyklos aš tiesiog norėdavau nukristi eidama. Neturėdavau jėgų. Buvau perbalusi, be miego, nes naktimis verkdavau, žinodavau, kad kitą dieną aš vėl visa tai girdėsiu. Nežinau, kodėl niekur nesikreipiau, nei į psichologę ar šiaip ką nors. Mokytojus, auklėtojus. Galbūt tiesiog nebeturėjau jėgų. Visiškai. Ir galbūt tas šaltumas iš žmonių. Tas toks bėgimas nuo problemų.
Mokytojai nenori problemų, patikėkit manimi. Pas juos net neverta eiti prašyti pagalbos. Jie nepadės. Palinkčios galva, pasakys, kad reikia kažką daryti, bet nepadės. Tik prie kavutės mokytojų kambary pašnekės. Jie net nežino, kokie vaikai žiaurūs. Aš visada kartoju ir negaliu suprasti, kodėl prie manęs negalėjo ir negali lįsti fiziškai. Nebesu ta gležnutė mergaitė, apsiginu. Žodžiai, psichologinis smurtas – pats žiauriausias žmogaus žudymas iš vidaus. Jie neturi sąžinės. Vaikai neturi sąžinės. Jiems rūpi populiarumas. Turi būti populiarus, nes jei nebūsi, tada tu esi žemiau visų.
Klasėje yra 30 mokinių, o aš su draugėmis atskira grupele esame 5. Visa klasė susiskaldžiusi, bet mes esame tik 5. Ir visos tos ,,neliečiamosios“. Tos, ant kurių galima išsilieti, kai tik norisi. Žinot, man jau visiškai nebesvarbu. Suaugusieji dažnai smerkia jaunimą, nes ,,laidai kyšo iš ausų“. Bet nesuprantat, kodėl jie kyšo. Aš per tuos metus pradėjau gyventi muzika. Nes jau geriau girdėti muziką, negu tas patyčias. Aišku, muzika menkai padeda per pertrauką, nes tai ramiausias laiko tarpas mokykloje. Kai tik galiu, įsikišu ausinuką ir per pamokas. Nes tai momentas, kada ateina jų laikas tave vėl žlugdyti.
Ir žinot, niekada nebūna taip, kad visi vieningai varo ant žmogaus. Klasėje visada būna vienas, maximum du žmonės, nuo kurių viskas priklauso. Vaikinai tik marionetės mano klasėje. Viena klasiokė, ta pati, kuri ir mano numerį įdėjo į internetą, yra klasės pagrindinė ,,vadovė“. Ir kas svarbiausia, iš pačių mokytojų vis dažniau išgirstu paburnojant ant jos. Ir net pati direktorė žino ją. Tačiau... ar kas pasikeitė? Ji - turtingų tėvelių dukrelė. Jai viskas paklota po kojomis. Taip pat ir visi.
Taip pat turiu konfliktų ir su mokytojais. Bent jau viena. Anglų kalba man sekasi puikiai. Tačiau nežinau kodėl, bet mokytoja, tik radusi progą, visada jos nepraleis ir prisikabins prie manęs. Ne vieną kartą dėl jos verkiau. Man visi kartoja, kad tai iš pavydo (tai lengviausias pasakymas norint atsikratyti problemomis...). Nežinau, kaip gali būti pavydas iš mokytojo, kad mokinė gerai mokosi jo dėstomą dalyką? Ar gali?
Papasakojau dalį to, nes tik taip, per patirtį galima sudaryti Jums visko vaizdinį, kokia situacija. Kaip matot, ji tikrai nekokia. Man dar nėra taip žiauru, pagalvosit. Aišku. Žinoma, yra ir žymiai stipriau kenčiančių, ir man jų išties gaila. Labai gaila. Nes aš pati žinau, kaip yra skaudu. Ir pripažįstu, nesuvokiu, kaip ištvėriau visa tai, bet jei tada būčiau buvusi viena, dabar manęs nebūtų. Nes ne kartą esu norėjusi nutraukti visas kančias. Tai, VISA TAI pastūmėja vaiką link savižudybės. Bet aš per daug noriu gyventi, kad galėčiau mirti. Kiti į viską nusispjovę tiesiog nori ramybės. Ir aš juos suprantu...
Labai sunku būtų ištaisyti padėtį, kuri dabar tvyro. Manau, čia reikia pradėti kapstytis giliau, o ne pradėti nuo rezultato – mokyklų, vaikų. Visų pirma, yra visuomenė. Neatitinki standartų – krenti. Beveik viskas priklauso nuo šeimos. Turėtų būti vykdomas labai gerai organizuotas prevencinis projektas. Nors nežinau, kiek jis būtų veiksmingas. Gal pagaliau reikėtų ir mokytojams nebūti tokiems abejingiems. Klasės auklėtoja apskritai šalinasi klasės problemų. Tai turbūt pagrindinis žmogus, kuriam nerūpi klasės problemos. Jų galbūt ir nežino. Viskas vyksta klasės viduj. Tai nepersimeta į išorę, nedaug kas žino, kas vyksta.
Galiu pasakyti, kokiomis mintimis vaikai gyvena. Tai, kad geriau nesiskųsti, nes bus tik blogiau. Geriau tylėti, viską kęsti sukandus dantis, nes jei bandysi gintis ar atsikirtinėti, bus tik blogiau. Galbūt tai ir yra tiesa. Bet ne kartą pasipriešinau klasiokams, atsikirtau žodžiais, į muštynes nesivėliau, bet ne kartą gindama drauges, uždaužiau klasiokui. Dabar turiu kažkokią vietą klasėje. Esu prieš nusirašinėjimą, todėl nuo 8 klasės labai daug kentėjau, kol išsitarnavau vietą, jog niekas manęs neprašytų duoti nusirašyti. Kentėjau. Bet dabar esu laiminga. Turiu savo nuomonę, bet jos nereiškiu, jei matau, kad tam ne vieta, ne laikas ir niekam nerūpi.
Žinot, manau, turėtų būti kažkokia viena vieta, prieinama kiekvienam jaunimui, ir tai neturėtų būti internetas ar telefono linija. Turi būti vieta, kurioje rinktųsi įvairaus likimo mokyklose vaikai, kad jie galėtų kalbėtis, bendrauti, palaikyti vienas kitą. Labiausiai tokiems vaikams reikia palaikymo. Aš pati persilaužiau, iškenčiau ir dabar kartais atsikvepiu kiek lengviau. Galbūt reikėtų kokių nors stovyklų, kad rinktųsi vien tik vaikai, kurie nori susirasti draugų, palaikymą, šilumą.
Taip pat siūlyčiau raginti, RAGINTI vaikus KALBĖTI, išsakyti savo bėdas. Įsteigti kažkokią anoniminę liniją kiekvienoje mokykloje, kad skriaudžiami ir engiami vaikai galėtų ramiai pasakyti, kas jiems blogai. Tada reikėtų tvirtos rankos mokykloje, kuri be gailesčio, pabrėžiu, be gailesčio pradėtų tramdyti tokius vaikus, kurie žlugdo ir žemina kitus. Vieną kartą reikia bausti tėvus. Pradėti rodyti, kokie yra jų vaikai. Bet tai mažai padės. Galiu iš patirties pasakyti. Tėvams jau visiškai nebesvarbu vaikas. Tik pinigai, atostogos ir pan. Bent jau kiek matau klasės perspektyvoje, tai padėtis tikrai nepagerėjo, bet galbūt niekas ir nesistengia kažko daryti.
Taigi mokykloje yra tiek instancijų, įvairios tarybos, kurios turi ir privalo rūpintis tokiomis problemomis, ir tas gailėjimasis tokių vaikų, kurie skriaudžia kitus yra tiesiog jau juokingas. ,,kaip taip galima, juk tėvams kokia gėda bus...“. Negalima palikti likimo valiai skriaudžiamųjų ir ginti skriaudiką.
Turėtų būti mažinamas tas abejingumas ir kokiu nors būdu reikėtų įgyti vaikų pasitikėjimą, kad jie išsipasakoję bus visiškai saugūs ir jiems nebus blogiau dėl to, kad jie papasakojo savo bėdas. Bet neretai tokie vaikai labai būna užsisklendę savyje. Tokiems vaikams sunku eiti pas psichologą ar mokytoją, prašyti pagalbos, nes jau ir taip prieš bendraamžius jautiesi toks silpnas, o kai eini prašyti pagalbos, pasijauti visiškas bejėgis ir apima didelė gėda, kad dar labiau pasijuoks iš tavęs, pasakys tik, kad problemos juokingos ir viskas praeis.
Reikia tvirta ranka ir griežtai ,,klibinti“ visas įmanomas instancijas, kurios turi veikti, bet neveikia, tik apsimeta dirbančioms ir galbūt už tą nieko neveikimą dar ir pinigų gauna, ir pagaliau padėti vaikams, kurie kenčia.
Ačiū, kad išklausėte mano trumpas mintis. Tikiuosi, jos padės bent kažkiek pagerinti padėtį.
Šešiolikmetė
-----------------------------------------------------------------------
Laba diena,
perskaičiusi Delfi straipsnį: "Ruošiamės į mokyklą" nutariau parašyti, nes tylėti jau seniai darosi labai sunku.
Mane domina šis klausimas: Ar valstybė gali susidomėti
vaikais, nelankančiais mokyklos ar jai vis vien, koks pilietis
užaugs? Pilna vaikų Lietuvoje, nelankančių mokyklos, nes jų
tėvams nerūpi jų ateitis, yra asocialūs. Jei pasiteirauji, kodėl vaikas neleidžiamas mokytis, atkerta, kad neturi už ką nupirkti aprangos, batų, knygų, o patys nuolat girtuokliauja. Niekur neregistruoti, nuomoja butus lūšnose ir ramiai gyvena. Juk turėtų būti pavesta švietimo skyriams ar kt. instancijoms, kurios turėtų duomenis apie vaikus, kur jie ir kokiomis sąlygomis gyvena ir nuolat tikrintų, ar lanko mokyklas, ar tiesiog būtų atimtos tokiems tėvams teisės, o vaikais pasirūpintų valstybinės instancijos. Dabar vaikai lieka savo tėvų įkaitais ir auga beraščiais, dauguma jau vaikystėje vagiliauja, tai kokia ateitis laukia mūsų piliečių?
Keista tai, kad mokykloms irgi tas pats - yra juk vaikų, kurie buvo pradėję lankyti pradines klases, o paskui jau nebeatėjo. Ar kas susidomėjo, ar buvo kur pranešta apie tai? Greičiausiai, kad ne?!
Prašyčiau ir šį mano šį laišką perduoti ministrui G. Steponavičiui. Jei nebus keičiami tokia susidariusi padėtis, jis turėtų atsistatydinti. Negalima leisti vaikams augti beraščiais 21-ame amžiuje vien dėl to, kad jų tėvai nenori ar nesugeba jais patys pasirūpinti. Juk vaikai - mūsų valstybės piliečiai. Juos reikia mokyti, lavinti, kad užaugtų dorais, gabiais, sąžiningais piliečiais, o ne nekreipti dėmesio, kad auga būsimų nusikaltėlių būriai.
Justa
------------------------------------------------------------------------
Mano manymu, vyresniųjų klasių moksleiviams būtinas kursas (atskirai vaikinams ir merginoms) apie tai, kaip elgtis ir bendrauti su priešingos lyties asmenimis. Į gyvenimą išeina jau "atseit" suaugę žmonės, nieko neišmanydami apie vyrų-moterų santykius (aš nekalbu apie seksą!). Jeigu būtų suteikiamos šios žinios - manau, būtų tikrai ir įdomu ir labai naudinga gyvenime. Gal apsaugotų nuo ne vienų skyrybų ateityje.
Jolanta Blazaitienė
----------------------------------------------------------------------