Nors visuomenėje vis dažniau pasigirsta kalbų, kad dabar moksleiviams privaloma perskaityti literatūra yra nebeaktuali nūdienai ir paaugliams sunkiai suvokiama, pasigirdo planų į programas įtraukti dar daugiau klasikinių lietuviškų kūrinių, sumažinti šiuolaikinės literatūros atstovų leidžiamų knygų ir daugiau dėmesio skirti patriotiniam ugdymui.
Tai reikštų, kad jau 5-6 klasės mokinys turėtų analizuoti Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ir Mikalojaus Daukšos kūrinius, o 7-8 ir 9-10 klasių moksleiviai ne tik ir toliau turės tyrinėti tautosaką, Biblijos ir antikos autorių tekstus, bet ir nagrinėti istorinius dokumentus. Pavyzdžiui, kunigaikščių laiškus ar visuomenės veikėjų kalbas.
Penktokams – 40-mečių literatūra
„Neprotinga“, – išgirdusi apie planuojamus pokyčius tepasakė Lietuvos Respublikos Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos pirmininkė Nijolė Bartašiūnienė. Anot jos, pagal šias nuostatas literatūra yra taps tik pilietinio ugdymo priemone.
„Mes norime, kad vaikai mokytųsi ir literatūros, mylėtų knygas, jas skaitytų. Siūlomoje programoje yra visiškai ignoruojamas psichologinis aspektas. Mokslas sako, kad jaunas žmogus iš pat pradžių formuoja savo individualiąją tapatybę. Penktos klasės mokinys jau pradeda pamažu atsiskirti nuo savo šeimos, ieško draugų, sprendžia daugybę problemų ir pradeda formuoti savąjį „aš“.
Kolektyvinė tapatybė „mes“ formuojasi gerokai vėliau, kai žmogui sukanka apie 40 metų. Galite įsivaizduoti, kas nutinka, jei visa literatūra, visi grūdai, taip gražiai surašyti programoje, yra suleidžiami į dirvą, kuri nėra pasiruošusi brandinti tuos grūdus. Vaikai dar nėra pasiruošę užmegzti gyvą santykį su tėvyne, todėl mes tik formaliai, kaip daro papūgos, versime juos kartoti, kad Donelaitis yra toks, Daukantas – kitoks“, – pastebi N. Bertašiūnienė.
Skandalai kils dar 5-oje klasėje
Nerimą jai kelia ir tai, kad numatomoje programoje apimtys iš tiesų yra labai didelės. Pati mokytoja dirbanti specialistė tikina, kad aprėpti visus programoje numatytus kūrinius – neįmanoma.
„Jei vienam autoriui tenka tik viena pamoka, tai čia yra ne literatūros dėstymas, o bėgimas per kūrinius. Tai dabar vyksta 11-12 klasėje, dėl ko po brandos egzaminų vyksta didžiuliai skandalai. Mokytojai nespėja išdėstyti kūrinių. Lygiai ta pati problema dabar persikels ir į 5-10 klases“, – pranašauja N. Bertašiūnaitė.
Jos teigimu, dabar programoje kaip tik trūksta šiuolaikinės literatūros kūrinių.
„Penktos, šeštos ar dešimtos klasės mokinys turės gyventi 21 a., kodėl jie turi žiūrėti į tai, kas buvo praeityje, 16 ar 19 a.? Pasaulis taip greitai keičiasi, todėl nereiškia, kad tai, kas buvo ten, pasikartos čia“, – sako N. Bertašiūnaitė.
Ji sako įtarianti, kad ši programa yra ne dėl vaikų, o dėl Švietimo ir mokslo ministerijos gerovės.
„Niekas neatmeta galimybės, kad programa yra skirta tam, kad ministerijos globojamos institucijos perrašytų literatūros vadovėlius ar imtųsi jų leidybos. Pavyzdžiui, ir skaitmeninės priemonės atsirado anksčiau nei patvirtinta pati programa. Mokytojai siuntė iš tiesų daug pastabų dėl programos turinio. Tačiau nėra tiesa, kad mes norime kažkokio lengvesnio, pramoginio turinio, ne. Mes norime rimtos, bet vaiko amžių atitinkančios ir jį ugdančios literatūros. Istorinio pobūdžio tautinę tapatybę auginanti literatūra tinka tik 40-mečiui. Vaikas tokios literatūros nesupras, tik išmoks atmintinai“, – sako specialistė.
Neturės sąlyčio su dabartimi taškų
Daugiau nei pusantro tūkstančio pedagogų ir akademinės bendruomenės narių šiuo metu yra pasirašę peticiją prašančią stabdyti Pagrindinio ugdymo „Lietuvių kalbos ir literatūros“ programą.
„Programoje literatūra susiaurinama iki kultūros istorijos žinių šaltinio ir tautinio pasakojimo perteikimo priemonės. Ji parengta neprofesionaliai, pristatomų literatūros reiškinių atranka atlikta remiantis vien siauromis politinėmis nuostatomis ir problemiškomis literatūrologinėmis hipotezėmis, nepaisant literatūros kaip meno rūšies specifikos ir mokinių amžiaus tarpsnių psichologijos. Programa siekiama suformuluoti ir įdiegti tokią literatūros koncepciją, kuri neturi sąlyčio taškų su šiandieninio mokinio ir mokytojo realybe. Programa parengta atmetant nepriklausomoje Lietuvoje sukauptą literatūrinio ugdymo patirtį, neįvykdžius edukologinių tyrimų, nesikonsultuojant su psichologais ir vaikų literatūros specialistais, ignoruojant didelės dalies pedagogų bendruomenės nuomonę.
Programa nesudaro galimybių mokytojui dirbti pagal laisvojo ugdymo humanistinę paradigmą, kuri laikoma esmine Lietuvos švietimo reformos kryptimi. Mokytojai negalės siekti šiuolaikinių ugdymo tikslų, nes jų ir mokinių pasirinkimo laisvė yra tik deklaruojama, bet iš tiesų ugdymo turinys sudarytas neatsižvelgiant į diferencijavimo ir individualizavimo principus.
Mokiniai liks nepažinę lietuvių ir pasaulinės literatūros specifikos bei įvairovės, geriausių jų amžių atitinkančių literatūros kūrinių. Taip žlugdomas mokinių ir mokytojų kūrybiškumas, neleidžiama mokiniams užmegzti savarankiško santykio su literatūra, įgyti produktyvių atidaus skaitymo, suvokimo, interpretavimo kompetencijų, gilaus ir lėtojo mokymosi gebėjimų. Pagal naująją programą būtų ugdomas fasadinis, atsiskaitomasis patriotizmas, o ne noras pažinti tradiciją ir įgūdžiai prasmingai, kuriant asmeninę vertę dalyvauti laisvos šalies literatūros procesuose. Prašome netvirtinti šios programos ir atkreipti dėmesį į lituanistikos padėtį visose ugdymo pakopose“, – sako peticijos iniciatoriai.
Problemų nemato, tenori išugdyti Lietuvos patriotą
Tačiau prie programos rašymo prisidėjęs vienas iš iniciatyvinės grupės narių Vilniaus universiteto filologijos fakulteto lietuvių kalbos katedros lektorius Kęstutis Bredelis gaunamos kritikos nesureikšmina.
„Peticijos yra peticijos. Ne paslaptis, kad ten pasirašinėja draugai, pažįstami, neretai net nežinodami, ką daro. Šiuo atveju taip pat buvo paklausta kelių žmonių, kodėl jie pasirašė šią peticiją. Paaiškėjo, kad jų paprašė draugai, nei jie tą peticiją skaitė, nei ką. Tokio masto puolimas ir kritika nėra pagrįsta ir pelnyta“, – sakė K. Bredelis.
Anot jo, nėra projektų, kurie būtų be trūkumų ar jų nereikėtų taisyti. Jis įsitikinęs, kad jei vaikai skaitys tik lengvai skaitomą, nors ir geros kokybės, literatūrą, nelabai ką išmanys apie savo kultūrą, tautą ar istoriją.
„11-12-oje klasėje K. Donelaičio kūriniai bus suvokiami kitaip – jie įkris į tuščią vietą, neturinčią jokio konteksto“, – patikino jis.
Jis taip pat atrėmė kritiką, kad pokyčiai organizuojami tam, kad lobtų leidyklos. Skaitmeninės priemonės, kurios yra minimos pakeitime, bus nemokamos visiems vaikams.
Anot K. Bredelio, nauja programa taip pat nėra perkrauta. Literatūros kūrinių esą padaugėjo tik 5 proc.
Mokėsi iš latvių ir estų
Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Nidos Poderienės teigimu, ŠMM inicijavo pradinio ir pagrindinio ugdymo programų atnaujinimą, vykdydama 2011 m. Švietimo įstatymo 38 straipsnio nuostatas. Jose nustatyta, kad Lietuvos mokinių, nepriklausomai nuo mokyklos mokomosios kalbos, lietuvių kalbos pasiekimai turi būti vertinami pagal vienodas programas: brandos egzaminų ir Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, baigus 10 klasę. 2012 m. Ugdymo plėtotės centrui pavesta organizuoti lietuvių kalbos pradinio ir pagrindinio ugdymo programų parengimą.
„Rengiamoje programoje daugiau dėmesio skiriama sisteminiam, nuosekliam lietuvių kalbos mokymui. Pasak kalbininko B. Dobrovolskio, raštingumo įgūdžiai susiformuoja iki 14 metų, taigi didžiausias dėmesys raštingumo įgūdžiams formuoti sutelkiamas būtent pagrindinėje mokykloje. Taip pat daugiau dėmesio skiriama aukštesniems teksto supratimo gebėjimams ugdyti. 2012 m. tarptautinis penkiolikmečių OECD PISA skaitymo gebėjimų tyrimas rodo, kad nors Lietuvos rezultatai pakilo, visgi tiek grožinių, tiek negrožinių tekstų supratimo rezultatai yra žemesni nei OECD vidurkis.
Siekiant dermės su 11-12 klasių literatūros programa, 9-10 klasių literatūros kursas pradedamas nuo Antikos, o dalies – M. Mažvydo, M. Daukšos, ir kt. atsisakyta, nes su jais susipažįstama 11-12 klasėse. Kaip ir kaimynų estų, latvių, lenkų programose, į literatūros ugdymo programos turinį įtraukti nacionalinę savimonę ir savivertę ugdantys literatūros kūriniai“, – apie programos svarbą kalbėjo N. Poderienė.
Programą dar svarstys
Anot jos, projekto pristatyme ir svarstymuose dalyvavo 253 mokytojai, atskirus atsiliepimus atsiuntė Elektrėnų, Ignalinos, Joniškio, Mažeikių, Skuodo, Šilalės, Ukmergės savivaldybių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų metodiniai būreliai bei Kauno Senamiesčio progimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Mindaugas Grigaitis. El. laiškai buvo išsiųsti dar daugeliui mokyklų.
„Šiuo metu projektas tobulinamas, atsižvelgiant į konkrečius lituanistų pasiūlymus. Sausio mėnesį bus surengtas atviras darbo grupės posėdis dėl patobulinto programos projekto literatūros turinio. Švietimo ir mokslo ministerija laikosi nuostatos, kad mokytojai ir mokiniai turi turėti įvairių mokymosi šaltinių pasirinkimą. Tam yra parengta visiems laisvai prieinama nemokama elektroninė lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija, lietuvių kalbos mokymo priemonės 1-4 klasei, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, literatūros mokymosi šaltiniai, apimantys XIII-XX a. ir kt. Ne išimtis ir lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, kitų mokomųjų dalykų 9-12 klasėms skaitmeniniai užduočių komplektai. Lietuvių kalbos ir literatūros užduočių bankas, nemokamas, visiems mokytojams ir mokiniams laisvai prieinamas, parengtas 9-10 klasei, kaip ir 11-12 klasėms, skirtas suteikti daugiau mokymosi įvairovės, neprisirišant tik prie vadovėlių“, – programos nauda įsitikinusi ji.
