- Aurelijus Rutenis Antanas Mockus Šivickas – taip oficialiai skamba Jūsų vardas pavardė. Kodėl ji tokia ilga?
- Mano tėvai gyveno su lietuviu Juozu Zaranka, kuris buvo žymus klasikinės filologijos profesorius. Kai gimiau aš, nutarė nesiginčyti, kokį vardą duoti, ir kiekvienas jų pasiūlė po savo variantą. Dabar vienas vardas katalikiškas – Antanas, Rutenis – lietuviškas, Aurelijus - klasikinės romėnų kultūros.
Abi pavardės tikros – pagal ispanų kalbos normas, žmogus turi ir tėvo, ir mamos pavardes. Mano mama yra Nijolė Šivickaitė, tėvas buvo Alfonsas Mockus, tad ir aš Mockus Šivickas.
- Stebuklu galima laikyti tai, kad, gimęs ne Lietuvoje, taip puikiai kalbate lietuviškai. Turbūt tai Jūsų tėvų – po II pasaulinio karo Lietuvą palikusių emigrantų – nuopelnas?
- Tėvai su manimi ir seserimi Ismena kalbėjo tik lietuviškai. Tik lietuviškai su manimi tebekalba ir mama, kuri gyvena šalia manęs. Ir mano vyriausioji dukra iš pirmos santuokos - Audra Mockutė - kalba lietuviškai. Tai dėl to, kad mano pirmoji žmona buvo lietuvių kilmės.
- Ir kitiems vaikams suteikėte lietuviškus vardus?
- Turiu keturis vaikus. Tai Audra, Manuelis Chose, kuris išvertus į lietuvių kalbą yra Juozas, Laima ir Dalia.
- Viena didžiausių nūdienos Lietuvos problemų – emigracija. Skaičiuojama, kad šalyje beliko apie tris milijonus lietuvių, kiti geresnio gyvenimo ieško svetur. Kaip Jūs, būdamas išeivių vaikas, žiūrite į emigraciją?
Kai Kolumbijoje kariauju prieš smurtą, žmogžudystes, visuomet žmonėms sakau: didžiausias tautos turtas – žmonių gyvybė, jų kooperacija. Pasak Vicario, tas, kuris emigruoja, ne tik mažina savo tautos pajėgumą, bet ir prisideda prie krašto arba tautos, su kuria Lietuva konkuruoja.
Manau, turėtų atsirasti tam tikras lietuviškas sąjūdis, raginantis pasilikti čia. Yra ispaniškas posakis, lietuviškai skambantis taip: pasilik čia – dalykai patys susitvarkys. Tai tarsi kvietimas prisidėti, kad susitvarkytų Lietuva.
Lietuva turėjo didžiulių gabumų susitvarkyti per sovietų priespaudą, tam tikru atveju sovietų valdžią net apgauti. Pavyzdžiui, pamenu kukurūzų sėjimą kelių pakraščiuose – kad atrodytų, jog klausoma patarimų.
Dabar panašus santykis su Europos Sąjunga, čia tenka išmokti kitų būdų būti protingam.
Visuomenė sudėta iš skirtingų narių. Jaučiu, nemažai jaunimo mano, jog gerai jiems Lietuvoje dirbti. Bet jiems patinka kas metus, mėnesį ar kelis mėnesius keliauti, pažinti pasaulį, jie domisi ne tik katalikų tikėjimu, bet ir kitomis religijomis.
Bendrai religingumas Lietuvoje mažėja ir yra gerokai mažesnis nei Kolumbijoje. Vaizduotėje turėjau labai katalikiškos Lietuvos įvaizdį – turbūt dėl „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, prieš Bažnyčią vykdytos priespaudos. Bet Lietuva stipriai sekuliarizavosi.
Šia prasme Lietuva jau panaši į Švediją, Norvegiją, Daniją.
Katalikų tikėjimas mane stipriai formavo, 1965 m. net buvau gavęs studijų Romoje stipendiją. Šiandien su Katalikų Bažnyčia daug bendradarbiauju, tačiau dėl įvairių priežasčių nesu aktyvus katalikas – pavyzdžiui, įregistravau civilinę santuoką.
- Pirmąkart Lietuvoje lankėtės 1974 m. Ar galite prisiminti tuomet ir dabar labiausiai įsiminusius įspūdžius?
-1974 m. pagrindinis žmonių gyvenimo noras buvo Lietuvos laisvė. Aišku, buvo žmonių be vilties, su viltimis, žmonės buvo tarpusavyje pasidaliję į tai, kiek kooperavo su komunistų valdžia.
Panašiai buvo išeivijoje – pamenu, kai švenčiant šventes kildavo klausimas, ką tu nuveikei, kuo prisidėjai, kad nebūtų Lietuva užimta. Pamenu, buvo lietuvis, kuris karo metu vežė kontrabandą per frontą. Su tam tikru pasitenkinimu jis bandydavo pasakyti, kad pajėgė pragyventi – tai buvo pagrindinis jo tikslas.
Tačiau pastebėdavau, kad kitiems salėje esantiems to neužtekdavo – vieni padėjo partizanams, aš, pavyzdžiui, pusantrų metų organizavau lietuviškų šokių ir dainų grupę. Pamenu, mano pirmas uošvis į minėjimus įtikino nešti plakatus su užrašais, kurie keltų kaltės ir gėdos jausmus dėl Lietuvos palikimo.
Aš, gimęs Kolumbijoje, priekaištavau lietuviams dėl nepakankamų pastangų išlaisvinti Lietuvą. Didžiausias patriotizmo pamokas gavau iš lietuvių emigrantų.
- Ar pagalvojote, kaip Jūsų gyvenimas būtų susiklostęs, jei Jūsų tėvai nebūtų emigravę ir būtumėte gimęs Lietuvoje?
- Yra keisti dalykai, yra atsitiktinumai, dalia. Čia būčiau turėjęs visiškai kitokias sąlygas.
Mano tėvas buvo džiovininkas – jei nebūtų sirgęs džiova, nebūtų važiavęs į kalnus – Bogota (miestas, kuriame gimė, gyvena ir kuriam dukart vadovavo A. Mockus - DELFI) yra 2600 metrų aukštyje. Jei mama nebūtų Štutgarte studijavusi menų, nebūtų nuvažiavusi į sanatoriją ir nebūtų susipažinusi su tuomet ten besigydžiusiu tėvu. Ji sanatorijoje ieškojo medžiagos menui – norėjo atspindėti socialinę ir psichologinę sergančio žmogaus padėtį. Iš to išėjo meilės istorija.
- Lietuvoje esate žinomas dėl originalių ir ekscentriškų poelgių. Pavyzdžiui, vedėte sėdėdamas ant dramblio, per paskaitą neklausantiems studentams parodėte užpakalį. Ar tai paveldėjote iš tėvų?
- Tėvas buvo labai rimtas gabus inžinierius, motina – menininkė. Kai kurių dalykų - estetikos supratimo, aiškios prasmės ieškojimo - išmokau iš motinos.
Tėvai ypač prisidėjo prie to, kad su entuziazmu žiūrėčiau į literatūrą ir kalbas. Moku lotynų, graikų, lietuvių, prancūzų, ispanų, anglų kalbas. Bet daugiausia davė motina, kuri, būdama menininkė, sūnui suteikė laisvę.
Ji nenorėjo, kad būčiau menininkas. Kai kurie JAV universitetų tyrinėtojai mane labiau priskiria prie meno nei prie politikos.
- Nuolat akcentuojate švietimo svarbą. Ar tiesa, kad skaityti išmokote būdamas dviejų?
Bet svarbiausia, kad man pradėjus eiti į mokyklą, tėvas nupirko porą matematikos knygų ir per atostogas kasdien mokė. Taip tapau matematiku. Šiais laikais žmonėms matematika atrodo sunku. Tačiau jei turi, kas padeda gerus pagrindus, matematika yra lengva.
- Ar, stebėdamas lietuvius, savyje atpažįstate kokių nors lietuviško charakterio bruožų?
- Manau, pas mane lietuviškas noras stengtis, turiu stiprią valią.
Pastebiu, kad lietuviai turi didelę tendenciją save bausti – privačiai, viešai, kaltės jausmu, jaučiant gėdą ir gėdinant kitus. Atsimenu kai kuriuos tėvų pamokymus, kur gėdos jausmas būdavo išreikštas labai stipriai. Pavyzdžiui, mergaitė, padariusi tokį ir tokį dalyką, šoka į šulinį ir nusižudo. Arba tėvas tam tikru momentu sakydavo: pilkite man ant galvos mėšlo kibirą, bet aš nepriimu to ir to.
- Visą savaitę važinėjote po Lietuvą. Ar daug giminių sutikote?
- Ankstesnėse kelionėse susitikau su didesniu kiekiu giminių. Dalies jau nėra tarp gyvųjų. Šiuo atveju susitikau su dėdės Jurgio šeima. Dėdė buvo išradėjas. Tam tikru momentu jis pasipriešino sovietų režimui ir prarado galimybes būti pripažintu išradėju.
A. Mockus gimė 1952 m. Bogotoje lietuvių išeivių šeimoje. 1969 m. su pagyrimu baigė prancūzišką mokyklą, gavo stipendiją ir studijavo matematiką Dižone (Prancūzijoje) bei Kolumbijos nacionaliniame universitete. Čia apsigynė filosofijos magistro laipsnį, tapo tipologijos profesoriumi. 2006 ir 2010 m. dalyvavo Kolumbijos prezidento rinkimuose.
A. Mockus dalyvaus sekmadienį Kaune prasidedančiame XV pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume.
