Smagintis iki ašarų ir skandinti neviltį alkoholyje – visa tai suartina Šiaurės Airijos gyventojus ir europiečius. Galbūt todėl naujai priimtų ES šalių narių gyventojai suplūdo čia tūkstančiais. Airija – tipiška emigrantų nacija. Už šalies ribų jų gyvena daugiau nei pačioje šalyje. Manytume, kad čia galima būtų sulaukti draugiško požiūrio į imigrantus. Nieko panašaus.
Anot Šiaurės Airijos nacionalinių mažumų tarybos pranešimo, nuo 1996 m. užpuolimų rasiniais ir etiniais pagrindais padidėjo daugiau nei 20 kartų. Didžiausiu agresijos objektu tapo lietuviai ir lenkai. Vietinėje spaudoje prasidėjo kalbos apie „naująją nesantaiką“. Senąja nesantaika Šiaurės Airijoje yra vadinamas karas tarp katalikų ir protestantų.
Kaip žurnalui „Newsweek“ sakė Lietuvos ambasadorius Londone Vygaudas Ušackas, vien tik pernai Šiaurės Airijoje buvo įvykdyti 64 išpuoliai prieš lietuvius. Niekas nežuvo, tačiau Lietuvos vyriausybė į šią problemą sureagavo labai rimtai. Vasarį Dunganono (Dungannon) mieste, kuriame gyvena dauguma lietuvių, trims dienoms buvo atsidaręs laikinasis Lietuvos konsulatas, kuris priėmė Lietuvos piliečių skundus. Diplomatijoje toks poelgis laikomas labai nebūdingu.
Provokuoja treningais ir automobilių numeriais?
Jeigu paklausytume lietuvių, tai jie patys nėra dovana. Dauguma išeivių iš Rytų Europos nėra itin intelektualūs. „Vaikinai visą laiką prisigeria, o po to mušasi. Name, kurį dalinomės aštuoni lietuviai, visada ir visur būdavo kraujo – dėl muštynių ir dėl to, kad jie basomis užmindavo ant sudužusių butelių“, - sako išeivė iš Lietuvos Lina Macaitienė. Ambasadorius V.Ušackas taip pat yra linkęs kaltinti pačius lietuvius dėl to, kad savo girtavimu, garsia muzika, dėvėdami treningus ir netgi atsiveždami automobilius lietuviškais numeriais provokuoja airius būti agresyviais. Kelis tokius automobilius airiai pagal senus įpročius padegė.
Airijos lenkas archeologas ir blogeris Krystianas Kozerawskis teigia, kad toks jo tautiečių elgesys tėra problemos dalis. „Lenkus ir lietuvius protestantai airiai priima kaip katalikus, kurie čia atvažiavo tam, kad protestantai taptų mažuma“, - sako jis. Labiausiai jį neramina masinis lenkų ėmimas į Šiaurės Airijos policiją. Pagal „Sinn Fein“ susitarimą, Š. Airijos policijoje turi tarnauti po lygiai protestantų ir katalikų. Tačiau tarp katalikų ši profesija nėra prestižinė, todėl buvo nutarta katalikų kvotą užpildyti Rytų Europos gyventojais. Varšuvoje netgi atsidarė biuras, priimantis darbo pareiškimus. Iš viso saugoti Šiaurės Airijos tvarką pasisiūlė apie tūkstantis lenkų ir du lietuviai. K. Kozerawskis teigia, kad toks pasiskirstymas automatiškai rytų europiečius stato į katalikišką barikadų pusę ir įtraukia juos į vis dar tebesitęsiančią nematomą kovą.
Pasaulį skirsto į savus ir svetimus
Šiaurės Airijos tautinių mažumų tarybos kovoje su rasizmu programos vadovė Jolene Flett patvirtino, kad didelė dalis užpuolimų įvyksta protestantiškuose rajonuose. Katalikiškuose rajonuose užpuolimų yra mažiau, tačiau, anot J. Flett, ten gyventojai rečiau kreipiasi į „protestantišką“ policiją ir problemas sprendžia bendruomenės viduje pasitelkdami „neformalias jėgos struktūras“ – kitaip tariant IRA. Bet ir ten užregistruota šimtai sumušimų (kai kurie pasibaigė sunkiais sužalojimais), dešimtys automobilių ir namų padegimų ir begalės išmuštų langų ir tiesiog įvairiausių rasistinių įžeidimų. Iš kitos pusės, anot J. Flett, nė vienas nuosprendis dėl „rasistinių“ išpuolių nepriimtas.
Šiaurės Airijos partijos „Alliance“ atstovas spaudai Ianas Parsley mano, kad „naujoji nesantaika“ iš tiesų tėra senosios tęsinys: „Nesutarimai tarp bendruomenių niekada nebuvo visuotinai paplitęs reiškinys. Tai priklauso nuo rajono ir tam tikrų socialinių grupių“. „Konkrečiuose rajonuose“ gyvena dirbančioji klasė. Ten, anot I. Parsley, vaikai nuo mažens yra mokomi, kad pasaulis susideda iš savų ir svetimų. Anksčiau ten iš viso nebuvo imigrantų, o dabar jie laikomi didesniais priešais nei šiaurės airių bendruomenė.
Šiaurės Airijoje nėra ir kultūrų gausybės, kuri labai aiškiai pastebima Londone. Bandymas jas čia „atnešti“ atrodo nepriimtinas. Irvinestowno miestelyje grupė – iš pažiūros airiai – žmonių į vietinę bažnyčią neša 300 kg sveriančią Šv. Patriko medinę skulptūrą su Baltijos gintaro žiedu. Greta sukinėjasi ir jos autorius – lietuvis Jonas Raiskas. Vienas iš airių nešikų atsargiai paklausia: „Tai kažkoks jūsų lietuvių herojus?“
Regis, kad atvykėliams iš Baltijos šalių ne iš karto pavyksta prasimušti į airių širdis. Kita vertus, nedaug kur Vakarų Europoje visi iki vieno vietiniai darbininkai žino, kad yra tokia šalis – Lietuva, rašo „Newsweek“.