„Robertas mano sūnaus Augusto kvietimu 2000 metais atvažiavo į tarptautinę autostopo konferenciją Lietuvoje. Vėliau jis pasiūlė man su juo keliauti autostopu, sūnus paskatino ir aš išvažiavau. Ir štai, jau aštuoneri metai mes kartu. Robertas nuo pat pirmų dienų pradėjo manimi rūpintis, apgaubė dėmesiu – pirmosios mūsų kelionės metu jaučiausi kaip pasakoje, nesitikėjo, kad gali būti tokių vyrų“, – apie savo pažintį ir gyvenimo patirtį pasakoja Audronė Prins, ištekėjusi už olando Roberto.
Pora susituokė praėjus metams nuo jų pažinties, savo pirmuosius bendrus namus kūrė Anglijoje, o šiuo metu gyvena Belgijoje. Audronė neslepia, kad palikti Lietuvą nebuvo lengva, nes čia gyvena jos dukra, šiuo metu ir vaikaičiai, visi draugai ir artimieji.
„Aš žinau, kad niekada kita šalis netaps mano namais. Nors kartais ir Lietuvoje man šalta: liūdna dėl žmonių nesutarimų, liūdna, kad lietuviai pikti ir nedraugiški, mėgėjai skųstis ir skaičiuoti kitų pinigus, liūdna, kad nėra geros valdžios ir prikurta absurdiškų įstatymų... Bet, kai pagalvoji, juk ir kitur ne rojus. Kiekviena šalis turi savo trūkumų“, – pasakoja moteris.
Nepaisant tėvynės ilgesio, šalia Roberto Audronė jaučiasi laiminga. Tačiau pora neslepia, jog santykiuose būna ir nesusipratimų, ir pykčių. Į klausimą apie dažniausias konfliktų priežastis, Robertas atsako dviem žodžiais: „Pinigai ir kompiuteriai“. Jau beveik dešimt mėnesių nedirbantis kompiuterių programuotojas neslepia, jog konfliktų iškyla dėl „suveržto“ šeimos biudžeto ir išlaidų planavimo, taip pat kaip ir dėl Audronės nepasitenkinimo, jog vyras per daug laiko praleidžia sėdėdamas prie kompiuterio ekrano. Tačiau tokius nesutarimus Robertas vadina „tradiciniais“, o ne „kultūriniais“ poros nesutarimais.
Audronė, paklausta, kuo olandas skiriasi nuo lietuvių vyrų, vardina daugybę skirtumų: „Nebijo išreikšti jausmų, nelaiko moters kažkokia žemesne būtybe, jo pagarba man yra tikra – ne tik viešumoje, bet ir namuose. Apskritai, Olandijoje moterys yra labai gerbiamos. Gal vyrai ir nėra išmokyti praleisti damą pirmą pro duris ar paduoti jai ranką išlipant, tačiau jie paruoš žmonai ir jos draugėms arbatos ar kavos, suplaus indus po pietų, išskalbs jos apatinius drabužėlius per daug dėl to nekompleksuodami. Nebijo pasakyti ir „Aš tave myliu“, o tai vienas svarbiausių dalykų, mano nuomone. Vyras stengiasi padaryti mane laimingą, toleruoja mano kartais bjaurų būdą ir palaiko mano idėjas. Mes esam labai skirtingi, gal jis kartais ir nesupranta mano svajonių ir lukesčių, tačiau stengiasi išklausyti. Mano vaikus jis ir jo šeima priėmė labai šiltai”.
Sunkiausia – kalbėti svetima kalba
Audronės sūnus Augustas Kligys savo meilę taip pat dovanoja ne lietuvaitei, bet iš Vokietijos kilusiai Katjai. Pora prieš penkerius metus susipažino Ispanijoje, kur jų kelius suvedė bendra aistra keliauti – Augustas ieškojo nakvynės „Hospitality Club“ ir Katja pasiūlė jam padėti. Šiandien mergina prisimena, jog ją nuo pirmų pažinties akimirkų pritraukė tiesiog trykštanti inžinieriaus išsilavinimą turinčio lietuvio energija, patiko jo akys, ūgis, humoro jausmas, požiūris į gyvenimą ir atsipalaidavimas. Tuo tarpu Augustas sako, jog Katja jį sužavėjo savo chaotiškumu, minčių ir idėjų gausumu ir aistra kelionėms.
Paklausta apie sunkumus bendrauti su žmogumi iš kitos kultūros, Katja sako, jog kartais kyla problemų dėl susikalbėjimo, tačiau visus kitus nesklandumus pora stengiasi priimti kaip pamokas:
„Sunkumų iškyla, kai negalime išreikšti savo minčių arba nesuprantame vienas kito dėl kalbos. Kalba yra barjeras, sukeliantis daug nesusipratimų. Vienas verčia mintį iš savo gimtosios kalbos į anglų, tuomet kitas – iš anglų į savo gimtąją ir taip mintis gali „pasiklysti“. Tai tipiškiausia mūsų bėda, kuri kartais erzina. O skirtingo kultūrinio paveldo mes nevertiname kaip problemos. Kartais skirtumai ryškesni, kartais menkesni, bet juos priimame kaip galimybę vienas iš kito mokytis. Tai mus praturtina“, – sako vokietė.
Lietuvės prašo sušokti rusišką „kalaboką“
„Šiek tiek numaniau apie jūsų šalį iš bendro išprusimo, istorijos, geografijos. Lietuvius įsivaizdavau šaltokus, užsidariusius. Tačiau beveik viską apie Lietuvą sužinojau tik po pažinties su Ugne. Apsilankęs Lietuvoje pamačiau, kad lietuviai – draugiški ir šilti žmonės, tačiau jie išlaiko didesnį atstumą nei ispanai. Vis dar lieku susigėdęs dukart pabučiavęs sutiktą lietuvę į skruostus ispanišku įpročiu ir pamatęs jos suglumusią išraišką“, – pasakoja ispanas Martinas, pavergęs lietuvaitės Ugnės širdį.
Grafikos dizaino studentas, paklaustas apie draugystės metu įgytą patirtį, šmaikščiai pasakoja išmokęs daug dalykų: „Kalėdų išvakarėse visada valgiau mėsą, o dabar man nebeleidžiama. Be to, sužinojau, kad gruodžio 28 diena – jau nebe melagių diena. Vyną pakeičiau alumi ir jau žinau, kiek daug dalykų galima padaryti iš bulvių!“.
Tuo tarpu Ugnė sako, jog kultūriniai skirtumai tarp valstybių šiandien apskritai blėsta: „Šiandienos lietuvių gyvenimo būdas, manau, nedaug skiriasi nuo kitų Europos šalių gyventojų: kaip ir prancūzai ar vokiečiai, sėdime kamščiuose į darbą, vienodai madingai kenčiame depresiją ir „ieškome savęs“. O tai, kad vieni valgo cepelinus, o kiti – paelja – tik nereikšminga detalė“.
Paklausta, kaip pasikeitė draugaudama su Martinu ir gyvendama Ispanijoje, Ugnė sako supratusi, jog ne visi ispanai yra linksmi ir draugiški, o lietuvius jie dažnai painioja su rusais: „Sužinojau, kad vidutiniam ispanui Lietuva niekuo nesiskiria nuo Rusijos ar Baltarusijos. Jei nepaklaus, ar man patinka degtinę gerti stiklinėmis, tai bent paprašys sušokti „kalaboką“. Bet apskritai dauguma ispanų geraširdžiai, maloniai bendraujantys ir žino Arvydą Sabonį“.
Draugė iš Lenkijos pakeitė neigiamą požiūrį į kaimyninę šalį
Domas Dumšė, prieš šešerius metus išvykęs studijuoti į Vokietiją, savo širdį padovanojo lenkei Agatai. Vaikinas prisimena, jog mergina jį sužavėjo savo ramumu ir inteligencija. Domas sako, jog didelių kultūrinių skirtumų draugystėje su mergina iš kaimyninės šalies jis nepastebi, tačiau tokie santykiai yra sudėtingesni:
„Skirtingų šalių poros, manau, nėra labai lengvas pasirinkimas. Iš vienos pusės, tai įdomu ir tai gerokai paįvairina gyvenimą. Kartais galvoju, kad su mergina iš Lietuvos būtų kur kas nuobodžiau. Tačiau tuo pačiu iškyla ir problemų, kuriuos normaliai neiškiltų. Pavyzdžiui, tėvų lankymas švenčių metu, kai abu gyvename užsienyje, kalbos barjeras su tėvais ar draugais iš kito tėvynės...“.
Domas neslepia, jog draugystė su lenke jam padėjo atsikratyti neigiamu požiūriu į kaimyninės šalies gyventojus: „Įvaizdis apie lenkus buvo nuo vaikystės blogas, tačiau kodėl, konkrečiai įvardinti negaliu. Pats nesu nieko blogo su jais išgyvenęs, tačiau tėvas labai nemėgo lenkų ir tai man gana „bukai“ įskiepijo. Dabar bandau keisti pradinį neigiamą nusistatymą. Supratau, kad jie draugiški ir pasiruošę padėti žmonės, neturintys nieko prieš Lietuvą ir jos žmones. Požiūris iš esmės pasikeitė“.
Draugavo ir su pietiečiu, ir su šiauriečiu
„Astos dėka aš susipažinau su lietuvių kultūra, tradiciniais šokiais, kalba, istorija ir georgrafija. Mano požiūris į lietuvius labai pasiketė“, – pasakoja švedas Magnusas, jau keletą metų draugaujantis su lietuvaite Asta. Jų draugystės metu keitėsi ne tik Magnuso požiūris į lietuvius, bet ir Astos požiūris į šiauriečius švedus:
„Iki pažinties su draugu nemėgau Skandinavijos, kadangi prieš tai šešerius metus mokiausi kitoje Skandinavijos šalyje ir ji man paliko labai slogų įspūdį: šalti žmonės, bendravimas „per prievartą“, alkoholizmas... Draugystės metu kardinaliai pakeičiau požiūrį į Skandinavijos šalis, kadangi iš karto integravausi į švedų bendruomenę, pamėgau Magnuso draugus bei kitus supančius žmones. Esu gyvenusi keturiose Europos šalyse, tačiau nei vienoje iš jų nesijaučiau taip maloniai kaip Švedijoje“, – įspūdžiais dalijasi Asta. Pora bendrauja angliškai, tačiau Asta mokosi švedų kalbos, o Magnusas – lietuvių.
Prieš draugystę su Magnusu, Asta turėjo draugą iš Ispanijos ir, lygindama šias kultūras, mergina pastebi keletą skirtumų. Sako, Ispanijoje tėvai labiau kišasi į vaikų gyvenimus, o tuo tarpu švedų šeimose – daugiau liberalizmo ir individualizmo. Tačiau Asta sako, jog ne tautybėje glūdi santykių sėkmės ir nesėkmės:
„Turiu patirties draugaujant su žmogumi iš piečiausios bei šiauriausios Europos dalies, tačiau nesutarimų bei problemų priežastys būdavo tos pačios. Kiekviena tauta turi daug pliusų bei minusų, kaip ir lietuviai. Neįmanoma rasti žmogaus, kuriame figūruotų vien tik teigiamos savybės ir tai tikrai nepriklauso iš kurios šalies šis žmogus yra kilęs“.
Nustebino klasių atskirtis ir grotuoti langai
Statybų inžinierė Jolita šiuo metu gyvena, mokosi ir augina vaikelį Čilėje. Į tolimą Lotynų Amerikos šalį lietuvę nuviliojo meilė čiliečiui Manueliui. Prancūzijoje sutiktas vaikinas Jolitą sužavėjo savo mandagumu, nuoširdumu, gyvenimo siekiais, išsilavinimu. Paklausta, kaip įsivaizdavo Manuelio šalį iki pažinties, Jolita prisipažįsta, jog žinojo mažai: „Žinojau nedaug: geografinę padėtį, kalbą, sostinę, taip pat šiek tiek istorijos apie Pinoceto valdymą. Apie visas Lotynų Amerikos šalis turėjau stereotipą, kad šalys mažai pažengusios ir daugeliu aspektų atsilikusios nuo Europos šalių. Pačius žmones, kaip ir turėtų būti mažai pažengusioee šalyse, įsivaizdavau mažai išsilavinusius“. Šiandien trejus metus su čiliečiu draugaujanti Jolita Čilės žmones apibūdina kaip mandagius, atsipalaidavusius ir labai gerbiančius kitataučius, ypač iš Europos.
Tačiau Jolita neslepia, jog ją šokiravo ryški socialinė atskirtis ir didelis nusikalstamumas Čilėje: „Labiausiai mane nustebino ir šokiravo klasių skirtumas: turtingi ir neturtingi. Čia stipriai tai jaučiama. Tie, kurie turi gerą išsilavinimą, turi viską: lankosi gerose klinikose, vaikus leidžia į geriausias mokyklas ir universitetus, turi prabangius namus... Tačiau jei esi paprastas neišsilavinęs žmogus, gyvensi prastame rajone, nedaug uždirbsi, lankysies valstybinėje ligoninėje, vaikai liks neišsimokslinę. Todėl čia aukštas nusikalstamumo lygis. Kalbant apie tai, mane šokiravo, jog čia įprasta, kad namuose visi langai turi grotas ir daugiabučių pirmas-antras aukštai grotuoti. Vien dėl apiplėšimų!“
Jolitai patinka, jog daugybė Čilės šeimų turi pagalbininkes, kurios padeda nudirbti buities darbus.
„Nereikia įsivaizduoti, kad pasamdyta pagalbininkė – tarnaitė. Čia ji nelaikoma tarnaite. Ji vadinama nana ir yra gerbiama kaip šeimos narė, kad padeda namų šeimininkei. Tuo tarpu moteris turi laiko darbui, vaikams, savimi pasirūpinti. Žinoma, ne visos šeimos turi galimybę pasisamdyti pagalbininkę, tačiau nemažai šeimų, jas turi. Kai papasakojau Lietuvoje mamai ir tetoms, kad čia į šeimas ateina pagalbininkė, sakė, absurdas ir kad jos niekada neleistų į savo namus nieko, kas skalbtų, lygintų ir taip toliau. Lietuvoje moteris nori būti šimtas viename: ir dirbti, ir vaikus užauginti, ir viską suspėti pati. Man rodos, čia sovietinis palikimas daugiausia, kad moters pareiga „apeiti viską““, – svarsto Jolita.
Mergina pasakoja, jog jos draugystė su čiliečiu pakeitė ne tik ją pačią, bet ir tėvų nuostatas: „Mano šeima taip pat turėjo stiprių stereotipų, ypač, kad draugas iš Lotynų Amerikos, jo oda kitos spalvos. Bet dabar pažino žmogų, asmenybę, geriau pažino jo šalį, o jo šeima – Lietuvą. Esu tikra, kad toks bendravimas išmoko tolerancijos kitai tautai, kitai kultūrai. Apskritai, aš pati savyje pastebiu pasikeitimus. Mano požiūris į užsieniečius tapo daug šiltesnis, tapau daug malonesnė su aplinkiniais, daugiau šypsausi. Tiesiog noriu pasakyti, kad kultūrinis tautų bendravimas ne tik skatina toleranciją, bet ir verčia išmokti pagarbos, mandagumo ir nuoširdumo kitai kultūrai, kitiems žmonėms”.
2008 metai Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu paskelbti Europos kulturu dialogo metais. Europos kultūrų dialogo metų (2008) nacionalinis projektas yra dalinai remiamas Europos Komisijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vykdant iniciatyvą Europos kultūrų dialogo metai 2008. Lietuvoje Europos kultūrų dialogo metų (2008) įgyvendinimą koordinuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Tarptautinių kultūros programų centras. Ši publikacija atspindi tik autoriaus nuomonę ir Europos Komisija neprisiima atsakomybės už joje pateikiamos informacijos turinį.