Motociklas tapo nevaldomas
Birželio 18 –toji Trusenkų šeimos atmintyje įstrigs ilgam. Tą dieną Mindaugas sėdo prie motociklo vairo ir patraukė pas savo draugą, su kuriuo dirbo viename fabrike, pasiimti savo atlygio už darbą.
„Pakeliui netikėtai prie šviesoforo sutikau kitą savo meksikiečių kilmės draugą Irviną, taip pat sėdėjusį už motociklo vairo. Šis, užsidegus žaliai šviesoforo šviesai, padidino greitį ir aplenkė mane. Pamaniau, jog jis nori lenktyniauti, todėl aš dar labiau padidinau greitį ir įsiveržiau į priekį, – tos dienos įvykius prisimena Mindaugas. – Netikėtai prasisuko galinis mano motociklo ratas. Iki šiol tiksliai nežinau visų detalių, bet, manau, jog į jį įsivėlė popieriaus skiautė. Nemenku greičiu lekiantis motociklas tapo nebevaldomas. Kaip tik tuo metu iš netoliese stovėjusio automobilio išlipinėjo jo vairuotojas, tačiau šis, pamatęs atlekiantį nevaldomą mano motociklą, staigiai atšoko į vidų ir paliko automobilio dureles atdaras“.
Aštuoniolikmetis trenkėsi į šio automobilio dureles, kliudė kitas tris mašinas, kol galiausiai ant nugaros čiuožte nučiuožė po ketvirtąja. Pasak Vidos, jos sūnaus oda buvo nunerta iki kaulų, o iš alkūnių liko tik kabantys mėsgaliai.
Po galybės sužalojimų – koma
Lietuvio draugas Irvinas, važiavęs iš paskos, spėjo laiku sumažinti savo motociklo greitį. Avariją regėjęs vaikinas pirmasis apie nelaimę pranešė Mindaugo mamai.
„Paskambinęs Irvinas pasakė, jog mano sūnus atsidūrė ligoninėje. Iš pradžių maniau, jog nieko rimto nenutiko. Tačiau atvykusi į ligoninę nustėrau – Mindaugą, per avariją patyrusį galybę sužalojimų, ištiko koma. Gydytojai skėsčiojo rankomis ir tikino, jog mano sūnui neliko jokios vilties išgyventi, – pasakoja Vida. – Mindaugo galva buvo taip sudaužyta, jog neliko beveik nė vieno sveiko kaulo. Smegenyse ėmė kauptis vandenys, jos ėmė plėstis, todėl gydytojai buvo priversti galvos kaulų likučius laikinai implantuoti į pilvo sritį“.
Vaikinui, po beveik savaitės atsibudusio iš komos būsenos, buvo leidžiami paralyžių sukeliantys vaistai tam, kad jis nejudėtų. Gydytojai baiminosi, jog bet kokie judesiai gali sukelti įvairius kitų vidaus organų sutrikimus.
Paneigė gydytojų prognozes
„Iš komos pabudusiam Mindaugui buvo diagnozuota plaučių infekcija. Jo kūno temperatūra pakildavo iki 41° laipsnio karščio. Turėdavome naudotis specialias antklodes tam, kad sugrąžintume normalią žmogaus kūno temperatūrą Vėliau iš Illinois Masonic ligoninės jį perkėlė į reabilitacijos kliniką, kurioje jis praleido 3 savaites, – kalba pašnekovė. – Ryte, prieš pradėdama darbą, lėkdavau į ligoninę lankyti Mindaugo. Visus vakarus taip pat praleisdavau palatoje. Esu labai dėkinga savo bendradarbėms Viktorijai, Danai, Entai, Kandai, Inai, kurios mane suprato ir kiek įmanydamos padėjo per nelaimę“.
Vida nesustodama meldė Dievo stebuklo. Tuo metu, kai niekas netikėjo, jog Mindaugas pasveiks, ji vienintelė neprarado vilties. Moters teigimu, gydytojai tikino, kad lietuvis taps tik vegetuojančia daržove – nepajėgs savarankiškai valgyti, kvėpuoti, vaikščioti, pasirūpinti savimi. Tačiau medikų prognozes aštuoniolikmetis paneigė ir tapo pirmuoju asmeniu Čikagoje, kuris per pastaruosius penkerius metus išgyveno po tokios sudėtingos traumos.
Reikalinga nuolatinė priežiūra
Šiuo metu Mindaugą jo namuose prižiūri dvi besikeičiančios slaugės. Sudėtingą motociklo avariją patyrusiam aštuoniolikmečiui reikalinga nuolatinė priežiūra.
„Labai džiaugiuosi, jog pavyko susipažinti su viena iš Ilinojaus Masonic ligoninėje dirbančių socialinių darbuotojų. Ji pasirūpino, kad kasdien į mūsų namus atkeliautų slaugytoja. Tokiems žmonėms kaip ji reikėtų rankas ir kojas išbučiuoti“, – susigraudina Vida. – Tikrai nebūčiau pajėgusi slaugėms iš savo kišenės mokėti po 15 dolerių už valandą. Aš pati tiek neuždirbu. Be to, ligoninei likome skolingi apie 800 tūkstančių dolerių. Tačiau tai – dar ne pabaiga. Ateityje nusimato galybė Mindaugui reikalingų operacijų bei procedūrų“.
Moteris, dirbanti senelių prižiūrėtoja, tikina, jog sūnumi galinti rūpintis tik vakarais ir savaitgaliais. Ji, slegiama finansinių rūpesčių, negali sau leisti atsisakyti darbo vietos. Su savo sutuoktiniu moteris išsiskyrė prieš daugiau kaip dvejus metus. Vyresnėlė dukra Rasa gyvena atskirai.
Sutuoktinis prisiekinėjo pasikeisti
Vida, išlošusi žalią kortą, kartu su vaikais ir vyru iš Kauno į Čikagą atskrido prieš ketverius metus. Moteris prisipažįsta, jog iš pradžių dvejojo, ar verta kartu pasiimti taurelės nevengiantį savo sutuoktinį, tačiau šiam pavyko įtikinti, jog svetimoje šalyje jis atsikratys žalingų įpročių.
„Kai tik susipažinau su savo būsimu vyru, pastebėjau jo polinkį į alkoholizmą. Kadangi savo giminėje tokios problemos neturėjau, naiviai tikėjau, jog situaciją galiu lengvai pakeisti. Maniau, vesiuosi jį kartu į kiną, į teatrą, nebeliks laiko taurelei. Pasirodo, labai klydau, – pirmą kartą šypteli pašnekovė. – Gyvendami Kaune, vos sudurdavome galą su galu. Dienomis dirbdavau ligoninės sandėlyje, naktimis prižiūrėdavau naujagimius. Kai tik sužinojau apie man suteiktą galimybę išvažiuoti į Ameriką, net nesvarsčiau, ar verta. Dvejojau tik dėl savo sutuoktinio. Jis prisiekė, kad pasikeis, o ir vaikai norėjo, kad tėvas būtų šalia“.
Naujai atvykę emigrantai įsidarbino saldainių fabrike. Vidos sutuoktinis, pirmuosius tris mėnesius neėmęs nė lašo burną, galiausiai sugrįžo prie senųjų savo įpročių. Moteris, neapsikentusi nuolatinio jo girtuokliavimo, nusprendė su vaikais apsigyventi atskirai. Iki šiol iš jo nesulaukia jokios materialinės paramos.
Svajojo apie nuosavą verslą
Pašnekovė, be paliovos saujoje gniauždama popierinę nosinaitę, prisimena, kad gyvenimo pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva. Abu vaikai – Mindaugas ir Rasa – iš pradžių visiškai nekalbėjo angliškai. Abiem teko ne kartą patirti bendraklasių patyčias mokykloje – ir dėl apsirengimo stiliaus, ir dėl šukuosenos, ir dėl skurdžių anglų kalbos žinių.
„Ilgainiui Mindaugas pritapo prie naujos aplinkos. Pradėjęs lankyti devintą klasę, jau laisvai kalbėjo angliškai. Mokykloje, kur didžiąją dalį moksleivių sudarė meksikiečių kilmės vaikai, susirado labai daug draugų, – pasakoja ji. – Laisvu nuo pamokų metu dirbo automobilių plovykloje. Už savo santaupas įsigijo nenaują automobilį, kurį kruopščiai prižiūrėdavo ir sąžiningai pats mokėdavo įmokas už draudimą“.
Su pagyrimu vidurinę mokyklą praėjusį pavasarį baigęs lietuvis svajojo studijuoti koledže, o ateityje atidaryti nuosavą automobilių taisyklą. Moters tikinimu, su sūnumi ji neturėjo jokių problemų ir juo besąlygiškai pasitikėjo.
Už motociklą sumokėjo tik kartą
„Apie motociklą Mindaugas kalbėjo jau seniai. Vis spyriojausi ir atidėliojau jo įsigijimą. Tačiau pavasario viduryje leidausi jo įtikinama. Mačiau, kaip vaikas stengiasi mokytis, užsidirbti pinigų. Sutarėme, jog už 8 tūkstančius dolerių lizingu įgytą motociklą jis mokės kiekvieną mėnesį įmokas, o aš būsiu tik laiduotoja, – prisimena pašnekovė. – Mindaugas tiesiog dievino savo motociklą. Rodos, nepaleisdavo jo iš rankų – kelias valandas blizgindavo menkiausią dėmelę. Tiesa, įmoką už jį sūnus spėjo išsiųsti tik kartą. Per birželio mėnesį įvykusią avariją iš motociklo liko tik metalo krūva“. Vida prasitaria, jog, kol Mindaugas gulėjo ligoninėje, už tūkstantį dolerių ji pardavė jo automobilį.
Sublogo 23 kg
Aštuoniolikmetis, šiuo metu dienas leidžiantis namuose, daugiausia laiko praleidžia žiūrėdamas televizorių ir naudodamasis kompiuteriu. 23 kg sublogęs jaunuolis tikina pasiilgęs savo senojo gyvenimo, norėtų pasveikti ir pradėti lankyti koledžą.
„Ne kartą Mindaugas buvo nualpęs. Jis labai greitai pavargsta, jam reikia nuolatinio poilsio. Tiesa, pirmosiomis savaitėmis, kai tik grįžo iš ligoninės, labai šlubavo atmintis. Net neprisimindavo, ką valgė pusryčių ar pietų. Tačiau šiuo metu palaipsniui situacija gerėja, nors neretai pastebiu jį kalbantį nebūtus dalykus, – atvirauja Vida. – Nuolatos kartoja „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, ne itin tiksliai atpasakoja praeities detales“.
Avariją patyrusio vaikino motina tiki, jog jaunystė įveiks negalią.
Už namą gauti pinigai – gydymui
Vida, ilgus metus besigydanti skydliaukės vėžį, pati nesiliauja varstyti ligoninių durų. Lietuvoje pardavusi namą gydyti ligą, ji išleido visus pinigus.
„Iki šiol jaučiuosi itin prastai. Kartais būna, jog visiškai „atsijungiu“ nuo pasaulio. Pavyzdžiui, vairuoju ir pamirštu, kur yra automobilio stabdis, o kur – „gazas“. Kartais jaučiuosi lyg apgirtusi, nors žinau, jog nė lašo į burną neėmiau, – pasakoja ji. – Nuolatos turiu lankytis pas gydytojus. Vien kraujo tyrimas kainuoja 210 dolerių. Kai atsiunčia sąskaitą, sumoku, kiek galiu, ir ligoninė eliminuoja skolą“.
Moters dukra Rasa, atskirai gyvenanti su draugu, stengiasi kiek įmanydama padėti nelaimių ištiktai savo šeimai. Tačiau, pasak pašnekovės, mergina ir pati vos suduria galą su galu – studijuoja koledže bei dirba banke. Už vienos valandos darbą studentė gauna vos 9 dolerius.
Nebepajėgia susidoroti su finansiniais rūpesčiais
„Nesu iš tų, kuri nuolatos dejuoja ir laukia aplinkinių pagalbos. Pati sunkiai dirbu, stengiuosi su savo problemomis susidoroti pati. Tačiau šį kartą nelaimės smogė visu pajėgumu, – kalba Vida. – Labai norėčiau, jog atsilieptų visi geros valios žmonės. Džiaugčiausi bet kokia pagalba – patarimais, pinigais, telefono skambučiais. Galbūt kas nors buvo pakliuvę į panašią situaciją ir norėtų su manimi pasidalyti savo patirtimi? Galbūt kas nors paremtų pinigais? Labai sunku vienai mokėti ir už butą, ir už komunalines paslaugas, ir už maistą. O juk norisi savo sūnų palepinti ir vaisiais, ir daržovėmis, ir gardesniu patiekalu“.
Jeigu norite padėti nelaimių užkluptai Trusenkų šeimai, siųskite čekį adresu: 4716 W Pensacola Ave Chicago, IL 60641. Su moterimi taip pat galite susisiekti jos elektroniniu paštu: tr_vida@yahoo.com