Visuomet tikėjau sava šalimi ir ne kartą atsisakiau draugų kvietimo išvykti į užsieninį. Atvirkščiai – kitus įkalbinėjau grįžti ir kurti geresnę Lietuvą.
Dabar nebesmerkiu tų, kurie vieną Dievo duotą gyvenimą nori praleisti turtingai ir turiningai. Tiesiog patriotizmo beliko lašelis, nes jį išmušė nuolatinis siekis kažkokiu būdu sudurti galą su galu.
Dievaži, nemaniau, kad, baigusi aukštuosius mokslus ir įgijusi ne vieną specialybę, kada nors norėsiu emigruoti. Vis dėlto emigranto duonos paragauti teko.
Švediją pasirinkau ne atsitiktinai – nusekiau paskui draugą, ne kartą užsienyje dirbusį statybose. Daugiau nei devynis milijonus piliečių globojančią šalį teko aplankyti keturis kartus: du sykius joje ilsėjausi ir du – dirbau.
Palyginti su lietuviais, švedai atrodo daug laisvesni, paprastesni, atviresni. Jie nedaug dėmesio skiria išvaizdai, aprangai, apavui, makiažui, tačiau daug daugiau šypsosi, neskuba. Todėl ir minioje nesunku atpažinti atvykėlius lietuvius, rusus ar lenkus, kurių Švedijoje – apstu.
Laimei, sutikti emigrantams priešiškų švedų neteko, nors Malmės miestas nuo 2009-ųjų vasaros visame pasaulyje garsėja vis pasikartojančiais žiauriais išpuoliais prieš tamsiaodžius atvykėlius.
Malmės rajonuose, vadinamuose getais, kur daug musulmonų, kur gyvena dešimtys tūkstančių imigrantų iš Jugoslavijos, Somalio, Irano, Irano, Kroatijos, Indijos, Afganistano, švedai retai lankosi.
Ten juos traukia tik dieną atidaromi spalvingi šviežių vaisių ir daržovių turgūs, rytietiškų mažmožių, drabužių, filmų, muzikos parduotuvės bei gardūs, egzotiški patiekalai.
Akivaizdu, kad tamsiaodžių imigrantų apgyvendintose gatvėse klaidžiojo ne vienas lietuvis: užėję į indišką kavinukę ar arabišką parduotuvėlę ne kartą išgirdome lietuvišką „labas“, kai smalsiam pardavėjui prisipažinom atvykę iš Lietuvos.
Nemėgsta nelegalų
Tūkstančius imigrantų priglaudusioje Švedijoje net ir per krizę darbą susiranda visi norintieji. Mus įdarbinę žmonės patikino lietuvius ypač vertinantys.
Esą mūsiškiai net ir neraginami už pačius švedus dirba triskart greičiau, o nuo didelio tempo kokybė nenukenčia. Be to, lietuviai yra labai universalūs, kone visų galų meistrai.
Užsidirbti Švedijoje nesunku, nes net ir švedams mokamas minimalus atlygis – beveik 5 tūkstančiai litų – lietuviams atrodo dideli pinigai.
Sąžiningai dirbantys juodadarbiai kraštiečiai turi galimybę per mėnesį gauti 10 tūkstančių ar daugiau. O maisto, būsto nuomos kainos nuo lietuviškų beveik nesiskiria.
Kai kas kainuoja net mažiau, pavyzdžiui, apranga, batai, kosmetika. Brangiausias Švedijoje yra alkoholis ir tabakas, todėl tokias lauktuves švedai mielai priima.
Tiesa, Švedijoje nemėgstami ne imigrantai, o nelegalūs darbuotojai. Statybose įsidarbinusio draugo darbdavys, nekilnojamojo turto įmonių vadovas Bo patikino, kad nelegaliai dirbančiųjų Švedijoje tikrai nėra daug.
„Mes mokame didžiulius mokesčius, vienas darbuotojas darbdaviui daug kainuoja. Tačiau daug mokesčių surenkanti valstybė geriau ir laikosi. Be to, pradedantiems verslininkams sudaromos tam tikros sąlygos plėtoti verslą. Pavyzdžiui, pirmus metus jie atleidžiami nuo daugybės mokesčių. Kiek žinau, Lietuvoje klesti korupcija. Švedijoje su kyšiais toli nenuvažiuosi. Čia viską reikia daryti pagal reikalavimus, kitaip tik pačiam bus blogiau“, – kalbėjo Bo.
Mus priglaudusio ir globojusio švedo teigimu, tikrosios krizės jo kraštiečiai ir nepajuto. Juk beveik dešimtį milijonų gyventojų turinčioje Švedijoje sunkiausiu krizės metu nedarbas siekė maždaug 9 procentus, o tris kartus gyventojų mažiau turinčioje Lietuvoje – apie 15 procentų.
„Kai ko tiesiog teko atsisakyti, buvo trumpam apstojusios statybos, krito namų kainos. Tačiau tai atnešė tik didesnius nuostolius, bet ne bankrotus“, – sakė Bo.
Smulkieji verslininkai klesti
Akivaizdu, kad Švedijoje smulkiesiems verslininkams vietos daug daugiau nei Lietuvoje. Palyginti nedideliame Lundo mieste pilna gatvelių, kuriose įkurtos nedidelės parduotuvėlės, kavinukės, sendaikčių prekyvietės, siuvyklos, dirba auksakaliai, floristai, veikia ne viena šokių ar kovos menų mokykla.
Malmėje smulkioji prekyba tiesiog klesti: didžiuliuose pastatuose dešimtys prekeivių įsikūrę vienas greta kito.
Įprastai Švedijoje darbo šurmulys prasideda 7 valandą, kai prekeiviai net gatvelėse išdėsto savo prekes. Po darbo dienos pailsėti norintys gyventojai susitinka jaukiose kavinukėse arba eina sportuoti.
Užmiestyje gyvenantieji prie vienkiemių sodybų paprastai turi pievų, kuriose ganosi žirgai. Jodinėti švedai mokomi nuo mažumės.
Pusiau danai
Dirbti ir gyventi apie keturis mėnesius teko Švedijos pietuose, maždaug Panevėžio dydžio, apie 100 tūkstančių gyventojų turinčiame Lundo miestelyje.
Lundas – akmenimis grįstomis gatvėmis, nepaprastai žalias ir jaunatviškas, nes trečdalis gyventojų yra Švedijos ir iš įvairiausių šalių atvykę studentai. Jiems pačiame centre įkurtas didžiulis, kelių pastatų universitetas, biblioteka.
Studentų dėka gyvenimas mieste verda nuolat: dieną organizuojami įvairūs renginiai, o vakarais staiga išdygstančiose lauko palapinėse vyksta diskotekos.
Viena gražiausių miesto lankytinų vietų – seniausia Švedijoje Lundo katedra. Kadangi miestelyje beveik visi namai yra raudonų plytų, ryškūs, katedra išsiskiria keistai pažaliavusiomis sienomis.
Vis dėlto labiausiai ji nustebino ne architektūra.
Katedroje lankausi sausio mėnesį, tačiau viduje buvo nepaprastai šilta. Kaip ir Lundo bažnyčioje, kur temperatūra siekė apie 25 laipsnius šilumos, tad per Mišias teko nusivilkti paltą ir pasikabinti vietoje esančioje drabužinėje.
Lundas įkurtas trečio pagal dydį Švedijos miesto Malmės pašonėje. Greituoju traukiniu į Malmę nuvykti įmanoma per dešimt minučių, o dar per dvidešimtį – atsidurti Danijoje, jos sostinėje Kopenhagoje.
Švedai neslepia, kad Danijoje už darbą atlygis dėl tvirtesnės valiutos yra kur kas didesnis, todėl nemažai Malmės bei jos apylinkių gyventojų vyksta dirbti į Kopenhagą. O danai nepraleidžia progos atvažiuoti apsipirkti į Malmę.
Kelionė yra paprasta lyg miesto autobusu, nes greitasis traukinys rieda Malmę ir Kopenhagą per Eresūno sąsiaurį jungiančiu, prieš dešimtmetį atidarytu didžiausiu Europoje Eresūno tiltu.
Dėl glaudaus Malmės ir Kopenhagos ryšio šiaurinės Švedijos gyventojai savo pietinius kraštiečius laiko pusiau danais ir tikina su jais sunkiai susikalbantys – per daug skiriasi tarmė.
Tiesa, net ir kelis mėnesius pabuvus Švedijoje, švedų kalba primena besiliejantį raidžių kratinį. Ne tik sudėtinga suprasti, apie ką kalbama – sunku atskirti, kur baigiasi vienas žodis ir prasideda kitas. O ir nereikia – nesutikau nė vieno Lundo gyventojo, kuris nesuprastų ir negalėtų kalbėti angliškai.
Dievina dviračius
Pasiekus Lundą, į akis iš karto krenta tuščios, be mašinų ir jų spūsties gatvės. Nors vos už keliolikos kilometrų nuo jūros esantis Lundas yra prestižinis, vienas iš brangesnių miestelių ir jo gyventojai iš tiesų gali puikuotis išskirtiniais automobiliais. Vis dėlto mašinos dažniau stovi aikštelėse ir garažuose, nes švedai tiesiog dievina dviračius.
Miesto centre aikštelės įrengtos dviračiams, o ne automobiliams statyti. Dvirates transporto priemones, kurios nebetelpa pergrūstose aikštelėse, jų savininkai prirakina gatvėse prie kelio ženklų, suolelių ar namus juosiančių tvorų.
Dviračiais švedai važinėja ir žiemą, ir vasarą, specialiais karučiais vežasi vaikus ar gyvūnus. Visus miesto užkaborius raizgo nesibaigiantys dviračių takai.
Galbūt todėl susidaro įspūdis, kad pagrindiniai eismo dalyviai yra dviratininkai ir pėstieji. Todėl niekada nekyla sunkumų norint pereiti gatvę – vairuotojai labai mandagūs, noriai praleidžia, o pėstieji nepamiršta padėkoti.
Lundas – Panevėžio dydžio miestas, tačiau sudaro jaukaus, nedidelio miestelio įspūdį dėl švedų nuoširdumo, mandagumo, noro bendrauti. Atrodo, kad nuolat visi su visais sveikinasi.
Galvą linkteli net ir nepažįstami praeiviai, jei nors keliomis sekundėmis ilgiau užlaikomas žvilgsnis. Kiek neįprasta ir tai, kad su tuo pačiu žmogumi per dieną sveikinamasi kaskart susitikus. Nusukti žvilgsnį ir nepasakyti trumpučio „hey“ yra nemandagu, nedraugiška ir įžeidžiama.
Džiaugiasi ir išvykstantieji
Net ir trumpai pagyvenus Švedijoje, šalis padaro puikų įspūdį. Pavydėti jiems galima ne turtų, o ramybės dėl šviesaus rytojaus. Švedijoje pamačiau, kaip atrodo ir jaučiasi visavertį, ramų, užtikrintą gyvenimą gyvenantys žmonės.
Neabejoju, kad iš turtingų ir stiprių valstybių daugumai į namus grįžusių lietuvių norisi verkti ne tik iš laimės, bet ir iš gailesčio tautiečiams, artimiesiems, sau.
Todėl lietuviai emigrantai džiaugiasi grįždami į tėvynę ir ne itin liūdi turėdami galimybę ją palikti. Į Švedijos uostą Karlshamną iš Rygos, ir atgal plaukiantys keltai įprastai knibžda nuo besilinksminančių, puikiai nusiteikusių emigrantų tautiečių.