„Gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose – tarsi auksinių žuvelių kasdienybė spalvingame akvariume. Kasdien tau įmeta skanėstų, įpila šviežio vandens, kad žolėm ir kerpėm neapželtų kampe tūnanti tavo pilis, visi stebi, kartais apie save primindami ausis užgožiančiu pabarbenimu į stiklą. Taip ir mes, paprasti emigrantai ar jau tapę gerbiamais Amerikos piliečiais, gyvename savo kasdienybe permirkusias dienas“, – Vesta nejuokauja – Amerikoje žmonės nežino, kas yra stygius. Bent tie, kurie nesėdi gatvėje. Visi visko turi, bet kaina už tai – pats gyvenimas.
„Amerikietiška svajonė, kažkada sapnuota ilgomis lietuviškomis naktimis, o dabar tapusi tokia pasiekiama, tampa vis blausesnė, ir iš svajonės lieka vien klausimas: „Ar man to reikia?“ JAV tau leidžia turėti, mažų mažiausia, ką tik nori. Tik viskas pamauta ant kabliuko. Tokia jau čia sistema: nori pilies, piratų laivo, gražių akmenukų? Prašom! Tik prieš tai parduok mums savo gyvenimą.“
V. Kavaliauskaitė įsitikinusi, kad emigrantai, iš kurių dažnas yra ne kartą gyvenime pajutęs nepriteklių, bando prisiglemžti kuo daugiau. Jie ima paskolas, įsipareigoja, dirba keliuose darbuose, bet niekada nesustoja pagalvoti, nei ką daro, nei dėl ko tai daro. Jie nori vis daugiau. Iš to dažnai ir gali atpažinti emigrantą – jam niekada negana.
Darbai – be pabaigos
JAV turi daugybę būdų, kaip priversti žmogų dirbti visą gyvenimą. Vesta tai ir vadina „užkibimu ant kabliuko“.
„Nuo tos dienos, kai ant jo (kabliuko – aut. past.) pakimbi, sutinki su visom sąlygoms, paaukoji visą savo laiką, kantrybę ir privatumą. Įdomus fenomenas – kreditinės kortelės. Įsigijęs vieną ar pusę šimto šitų gražuolių, įgyji teisę švaistytis pinigais į kairę ir į dešinę. Tik perbrauki kortele, ir tavo namas stovi gražiausioje vietoje, garaže – naujausias automobilis, spintoje – geriausių dizainerių rūbai ir visa kita. Bet jei per kelis mėnesius už tai nesumokėsi ir gausi grasinamą laišką, per kelias dienas gali prarasti viską, ką turėjai.“
Amerikietiška svajonė tikrai turi magišką galią. Pasak Vestos, dėl jos žmogus gali išsižadėti visko: per ilgus darbus žmonės praranda netgi tokias vertybes kaip šeima, meilė, vaikai.
Juokingiausia, pasak pašnekovės, yra tai, kad dažnai iš „bukų amerikiečių“ šaipęsi emigrantai patys labai greit suserga nesibaigiančio darbo liga. Ir pamiršta visas turėtas vertybes.
„Tik atvykę į Ameriką buvome supažindinti su čia egzistuojančiu fenomenu – beprotiškai greit lekiančiu laiku. Daugelis su manimi norėjo ginčytis, kad laikas čia taip bėga dėl milžiniškų atstumų, bet didesnė tiesa yra tai, kad patys žmonės per parą pasiryžta atlikti milijoną ir dar vieną darbą. Dirbtų ir ilgiau, jei kas išrastų tabletes, kad nereikėtų miego. Studentai, šiuo atveju, turbūt ir išras tokias tabletes, nes jų grafikuose ne tik darbai (dažnai keli), bet dar ir studijos.“
Studijos – prestižo reikalas
Vesta daug papasakoja apie studijas JAV. Emigrantai savo vaikams kala į galvą, kad būtina studijuoti, todėl jie, nori ar nenori, tai daro: „Emigrantų vaikams būna įkalta tėvų, jog savo atžalas į Ameriką jie atsivežė todėl, kad joje daugiau perspektyvų nei Lietuvoje. Ir jie studijuoja. Viena dalis savo noru, o kita tik tam, kad patenkintų tėvų lūkesčius. Nors čia studijuoti irgi sunku, bet galima susirasti darbą, pasiimti paskolą, galima prašyti ir valstybės paramos.“
Pasak pašnekovės, jauni žmonės studijuoja ir vaikosi amerikietišką svajonę, tikėdami, kad gyvens nuostabų gyvenimą. Tokia yra amerikietiškos svajonės esmė – kiekvienas gali būti superherojus.
O kokia realybė?
Vesta tikina, kad tai – dažniausiai sveikatos problemos. Be krašto save alindami, kai laiko sportui ir sveikai mitybai nelieka, jau studijų metais labai daug amerikiečių susigadina sveikatą.
„Tai kas gi geriausia JAV? Ar tikrai viskas taip prastai?“, – teiraujuosi.
„Nepaisant visų mano išvardytų neigiamų gyvenimo JAV pusių, čia yra daug pliusų. Pirmiausia, čia saugu. Ne tik materialiai, bet ir moraliai bei fiziškai. Čia daugelis gali susirasti tai, kas jam arčiau širdies – menininkų miestelį, sunkiojo metalo koncertą, žirgų lenktynes, prostitučių pamėgtas vietas, naktinius klubus, garsius universitetus ir visą, ko nori“, – vardija Amerikos lietuvaitė.
Tampa aišku, kad Amerikoje iš tiesų gali gauti viską, ko nori, bet neapleidžia nuojauta, kad kaina už amerikietiškos svajonės išsipildymą yra nepaprastai didelė.
Didžiausi pavojai
Merginą labiausiai šiurpina išviešėjęs materializmas: „Juokingiausia yra tai, kad be proto dirbant, ariant dėl kiekvienos sąskaitos, lengvai pamirštama, kaip greit gali viską prarasti.
Paprastas pavyzdys – jei įsigijai nekilnojamojo turto Lietuvoje ir už jį sumokėjai, jis visada bus tavo, niekas jo iš tavęs neatims. O čia gali būti išsimokėjęs už būstą, tačiau pamiršti už kelis mėnesius susimokėti sporto klube nario mokestį, ir netrukus sulauksi grasinamų laiškų, kuriuose gąsdinama, kad nesumokėjęs prarasi nuosavą automobilį, baldus, ar net patį būstą.“
Tačiau JAV laukia pavojus ne tik iš tų, kurie gali atimti tavo turtą. Daug baisiau, pasak Vestos, yra tai, kad amerikiečiai yra nuolat kvailinami.
„Žmogus Amerikoje negauna reikiamos informacijos, – mano ji. – Žinių programa Amerikoje man atrodo juokinga. Jie gali valandų valandas kalbėti apie iškritusį sniegą JAV ir pusę minutės apie tai, kas įvyko kitam kontinente. Televizijos kanalai ir net žinios bukina visuomenę.“
Tai esą yra todėl, kad tokios didelės šalies gyventojus nelengva „ganyti“ ir išlaikyti taikius.
Kiekvienas mes turime skirtingų svajonių, skirtingą požiūrį į pasaulį ir skirtingą patirtį. Vesta ironiškai kalba apie šalį, kurioje bent paviešėti svajoja tiek daug ne tik lietuvių, bet ir visos Europos gyventojų. Tai jos istorija, jos nuomonė, jos patirtis.