Didžiosios Britanijos vyriausybė skaičiuoja, kad šalyje per prievartą gali dirbti nuo 10 tūkst. iki 13 tūkst. žmonių. Palyginus šiuos skaičius su bylų teismuose skaičiumi, tampa akivaizdu, kad prekyba žmonėmis priverstiniam darbui ar seksualiniam išnaudojimui Didžiojoje Britanijoje lieka didelį pelną nešančia, bet mažą riziką keliančia veikla.
Taip iš dalies yra dėl įstatymų vykdymo spragų ir galimybių, kurias nesąžiningiems asmenims suteikia įstatymai ir politikai. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad „Anti-Slavery International“ ir kitos organizacijos jau daug metų prašo vyriausybę praplėsti Samdytojų licencijavimo tarnybos (angl. Gangmasters Licensing Authority) kompetencijos sferą, ši institucija turi teisę prižiūrėti tik maisto ir žemės ūkio sritis. Kiti sektoriai, kuriuose tvyro didelė priverstinio darbo tikimybė (pvz., statybų, valymo, viešojo maitinimo ir namų ruošos), lieka netikrinami.
Viena iš priežasčių, kodėl didelę dalį Didžiojoje Britanijoje vergaujančių žmonių sudaro namų darbininkai, yra ta, kad namų darbuotojo užsieniečio vizos, kurias dalija vyriausybė, iš esmės yra leidimas prekiauti žmonėmis.
„Pririštos“ vizos reiškia, kad jei darbuotojas pabėgs nuo smurtaujančio darbdavio, jam kils didelė deportavimo rizika. Tai suteikia milžiniškų galių nesąžiningiems ir išnaudoti linkusiems darbdaviams. Nepaisydama reikalavimų geriau apsaugoti namų darbininkus, vyriausybė atkakliai atsisako keisti šią sistemą.
Britų ministrai labai didžiuojasi Šiuolaikinės vergovės aktu, kurį Vidaus reikalų ministerija priėmė buvusio parlamento kadencijos pabaigoje. Vyriausybė jį laiko „pirmuoju pasaulyje“, tačiau jis vargu ar yra panacėja nuo šiuolaikinės vergovės problemų.
Vienas pagrindinių šio akto ribotumų yra pamatinis požiūris į vergovę, kaip organizuotą nusikalstamumą, reikalaujantį griežtų veiksmų, kad blogis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai reiškia, kad šis aktas didžia dalimi yra baudžiamasis teisingumo atsakas į vergovę.
Žinoma, sprendžiant šiuolaikinės vergovės problemas, reikia efektyviai dirbančios policijos. Tačiau tuo metu, kai Didžiosios Britanijos vyriausybė drastiškai mažina išlaidas viešajam sektoriui, įskaitant policiją ir Karūnos prokuratūros tarnybą, sunku įsivaizduoti, kad su daugybe rimtų nusikaltimų susidurianti policija galės patenkinti visus kovos su žmonių prekyba lūkesčius.
Be baudžiamojo teisingumo požiūrio į šiuolaikinę vergovę reikia atkreipti dėmesį ir į žmogaus teises: vergovėn dažniausiai patenka tie žmonės, kurie visuomenėje yra tapę bejėgiais. Bet kokia optimali kovos su vergove strategija turėtų siekti suteikti galių tiems, kurie jų neturi. Pavyzdžiui, visame pasaulyje regime, kaip nuo vergovės apsaugo pamatinė darbuotojo teisė keisti darbdavį.
Tačiau Didžiojoje Britanijoje namų darbininkams iš užsienio to daryti neleidžiama.
Šis aktas turi ir kelias teigiamas puses, ypač kalbant apie aukų apsaugą ir tiekimo grandinės skaidrumą. Tai yra pilietinės visuomenės, verslo ir kai kurių Lordų rūmų bei Bendruomenių rūmų parlamentarų uolaus darbo nuopelnas.
Tačiau šios žmogaus teisių perspektyvos nepakanka, kad vyriausybė liautųsi laikiusi vergovę tik organizuoto nusikalstamumo reikalu. Tiesą sakant, kai kurie vyriausybės ministrai taip įsijautė į kovą su žmonių prekeiviais, kad vergove pradėjo laikyti netgi su ja nesusijusius dalykus: pavyzdžiui, apie pabėgėlių krizę Viduržemio jūroje jie pradėjo kalbėti kaip apie kovą su žmonių kontrabanda.
Vakarykštis imigracijos ministro Jameso Brokenshire`o pareiškimas, kad bus skelbiama kova statybų, maitinimo ir valymo bendrovėms, samdančioms „nelegalius“ imigrantus, galbūt reiškia, kad vyriausybė pagaliau praplės Samdytojų licencijavimo tarnybos galias kovoti su išnaudojimu šiose sferose.
Tačiau J. Brokenshire`o kalbos pobūdis, primenantis „Purvinąjį Harį“, kelia abejonių, kaip bus elgiamasi su tokį darbą dirbančiais migrantais. Ar jie bus pripažinti potencialiomis aukomis, ar bus tiesiog be ceremonijų deportuoti?
Toks susirūpinimas turi pagrindą. 2010 metais per Kovos su prekyba žmonėmis stebėjimo grupės (angl. Anti-Trafficking Monitoring Group) atliktą tyrimą paaiškėjo, kad valdžiai įvertinus Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos (ES) piliečius, kurie, kaip įtariama, galėjo tapti prekybos žmonėmis aukomis, 76 proc. atvejų iš tikrųjų buvo pripažinti prekyba žmonėmis. Tačiau vertinant piliečius iš valstybių už ES ribų, buvo nustatyta tik 11,9 proc. prekybos žmonėmis atvejų. Toks disbalansas dvelkia instituciniu rasizmu.
Vyriausybės planai naujame imigracijos įstatyme kriminalizuoti neteisėtai dirbančius darbuotojus taip pat nežada nieko gera. Mes žinome, kad daug jų bus išnaudojami, o atsisakyti nelegalių darbininkų kriminalizavimo, jeigu jie buvo išnaudojami, yra pagrindinis žmogaus teisių požiūrio į kovą su vergove principas.
Šiuo metu yra peržiūrimi prekybos žmonėmis aukų identifikavimo procesai bei itin problematiškos namų darbininkų iš užsienio vizos. Tačiau ministrams išsprūstantys žodžiai apie „nelegalius“ migrantus pavojingai temdo šiuos klausimus.
Jei ministrai nori parodyti, kaip griežtai jie kovoja su imigracijos nusikaltimais, galiausiai jie gali sukurti tokią chaotišką sistemą, kurioje sutrikę pareigūnai deportuos potencialius liudininkus, trukdys policijos pastangoms persekioti prekeivius žmonėmis - ir kenks vyriausybės ambicijoms tapti pasauline kovos su šiuolaikine vergove lydere.
DELFI primena, kad Laurynas Kelpša ir kiti du darbininkai, kurie padavė į teismą „baisiausią Jungtinės Karalystės (JK) prižiūrėtoją“, leidiniui „The Guardian“ papasakojo apie siaubingas darbo sąlygas JK įsikūrusioje įmonėje „DJ Houghton“.