Ritos teigimu, finansinėje duobėje ji atsidūrė dėl banko paskolos, už kurią įsigijo būstą. Jauna šeima labai norėjo savo kampo. Negalima sakyti, kad gyvenimas su tėvais, pas kuriuos Rita su savo vyru Linu apsigyveno po vestuvių, buvo nepakeliamas.
Ne, gana gražiai jie visi sutarė, tik vaikeliui gimus dviejų kambarių butas tapo pernelyg ankštas. O čia kaip tyčia bankai dosniai paskolas siūlė. Ir draugai paragino: girdi, imkite paskolą, sąlygos yra geros, tad greitai savo namus turėsite.
„Deja, nesugebėjome įvertinti rizikos. Tik vėliau supratome, kad pataikėme į patį kainų piką, o apie artėjančią krizę niekas nekalbėjo. Per jauni buvome, nepagalvojome apie laukiančius išbandymus. Po avarijos Linas ilgam atgulė į patalą, liko tik 50 proc. darbingas.
Atėjus sunkmečiui, sumažėjo ir mano atlyginimas, bet įsipareigojimai bankui niekur nedingo. Kas mėnesį reikėjo mokėti beveik po 1 000 litų, o bankui buvo visai neįdomu, ar turi iš kur jų paimti“, – pasakojo moteris.
Pasiūlymas atėjo į namus
Rita sako, kad net minties neturėjo, jog gali prarasti savo namus, kuriuose, nepaisant užklupusių nelaimių, šeima jautėsi laiminga. Namai jai brangūs, „prijaukinti“, nes, taupydami pinigus, daug ką darė patys. Suprasdama, kad likusi Lietuvoje ji savo svajonių būsto neišsaugos, o dar giliau įklimps į skolas, Rita ėmė žvalgytis, į kurią šalį patraukti. „Klaidžiojau po internetą, ieškojau darbo pasiūlymų ir atsiliepimų, pirkau skelbimų laikraščius, teiravausi pas tokios patirties turinčius pažįstamus“, – sakė Rita. Pirmenybę ji teikė šalims, kuriose kalbama vokiškai, nes šią kalbą ji neblogai mokėjo.
„Mano paieškų užrašuose jau buvo keletas rimtų darbo pasiūlymų, kai vieną vakarą į svečius užsuko pažįstama ir pasiūlė vietoj jos vykti į Vokietiją globoti senelio“, – pasakojo Rita, kurios viešnia dėl šeimyninių aplinkybių į Vokietiją vykti nebegalėjo, bet nenorėjo prarasti geros vietos. Ritai priimtiniausia buvo tai, kad darbas – tik trims mėnesiams, po kurių ji galės grįžti į namus. Iškart ilgesniam laikui išvažiuoti moteris negalėjo, nes būtų neužtekę jėgų palikti namuose nė dvejų metukų neturintį sūnelį.
Kamavo ilgesys
Moteris neslepia, kad be tėvų pagalbos nebūtų galėjusi išvykti. Mama pasisiūlė globoti Lukutį ir padėti Linui, kurio vieno palikti irgi dar nebuvo galima. Tačiau išsiskyrimas su vaiku Ritai tapo pačiu sunkiausiu išbandymu. „Vos įlipusi į autobusiuką, vežantį mane iš Lietuvos, aš pradėjau ilgėtis sūnaus. Bandžiau sau įteigti, kad nėra kitos išeities, kad būtina važiuoti uždarbiauti, bet jausmai nebeklausė proto. Tik mintys apie finansinę šeimos duobę vėl sugrąžindavo į realybę – reikia ištverti dėl šeimos ateities“, – įtikinėjo save R.Ramanauskienė.
Kone kiekvieną rytą jos pagalvė būdavo šlapia nuo ilgesio ašarų. Sako, gerai, kad bent verkti pajėgdavo, antraip nuo skausmo būtų uždususi. Nepadėdavo ir dažni pokalbiai telefonu, nes, vos išgirdusi Lukučio balsą, prapliupdavo balsu raudoti. Bet ji ištvėrė ilgus kaip amžinybė visus tris mėnesius. O kai galiausiai autobusiukas ją išlaipino Šiauliuose, norėjo palikus visus daiktus į namus bėgte bėgti.
Globojo senelį
Vokietijoje Ritai teko globoti visiškai neįgalų senelį, anot jos, apraizgytą žarnelėmis. Tačiau senolis buvo šviesaus proto ir gana plepus, todėl, jei tik leisdavo jėgos, jis daug pasakodavo apie savo jaunystę, apie Antrąjį pasaulinį karą, per kurį neteko daug artimųjų, apie Berlyno sieną, padalijusią gyvenimus. Senukas neslėpė simpatijų Ritai, mat su ja jis galėjo susikalbėti. Guodėsi, kaip sunku buvo su ankstesnėmis slaugėmis, kurios nemokėjo kalbos. Senelis Otas sakė, kad supranta Ritos širdgėlą dėl palikto sūnaus, nes ir jis nuo tėvų buvo atskirtas Berlyno sienos, dėl kurios gyvų tėvų ir sesers daugiau nebematė.
Darbas Ritai nebuvo sunkus, tik labai nuobodus – nuo senolio nebuvo galima pasitraukti nė minutei, jei nebūdavo, kam pakeisti. „Bet ir mokėdavo gerai. Už mėnesį gaudavau tūkstantį eurų, kai tuo metu mano pažįstamoms slaugytojoms mokėdavo tik po 800 eurų“, – atsiminė Rita. Ji sako, kad būtina įvertinti ir tai, jog nė cento nekainavo maistas, būstas. Viską, ką uždirbo, veždavo į Lietuvą. „Išvažiuojant man senelis dar 200 eurų davė. Sakė, lauktuvių sūnui nupirk. Jis suprato mano skausmą ir man padėjo. Kai atsisveikinome, jis paprašė atgal sugrįžti“, – prisiminė moteris.
Sapnavo mamytę
Rita ir šiandien be ašarų negali kalbėti apie susitikimą su sūneliu: „Rytą nubudęs močiutės lovoje ir pamatęs šalia besišypsančią mamytę, glostančią jam galvelę, staiga atsisėdo ir suriko: „Mosiute, as mamytę sapnavau...“ Ir tvirtai apsikabino, lyg bijodamas, kad sapnas nuo jo nepabėgtų.“
Dienos namuose negailestingai tirpo. Vėl atėjo diena, kai reikėjo ruoštis kelionei pas senelį į Vokietiją. Prie Lukučio apie tai nekalbėdavo, nors Linas žmonos prašė paruošti tam vaiką.
„Bet aš negalėjau. Vėl išbučiavau jį miegantį ir užvėriau namų duris. Paaiškinti, kur dingo mamytė, teko vyrui ir mamai. Kol buvau Šiauliuose, ne viena mama manęs klausė, kaip aš galiu palikti savo vaiką ir išvažiuoti. Toks klausimas mane tiesiog siutino – lyg aš būčiau turėjusi pasirinkimą“, – pasakojo R.Ramanauskienė.
Sąžiningumo patikrinimai
Į Vokietiją Rita važinėja jau treti metai. Per tą laiką mirė jos gerasis pasakorius senelis. Tačiau jo artimieji Rita pasirūpino, surado jai kitą globotinę iš savo giminės. Rita sako, kad didžiausia paspirtis jos dabartinėje situacijoje yra vokiečių kalbos mokėjimas – vokiečiai tai labai vertina. O ir ji pati nelabai įsivaizduoja, kaip reikėtų išsiversti nemokant kalbos.
Naujoji jos globotinė nebuvo tokia miela kaip senolis Otas. Ji – gana aikštinga ir priekabi. „Bet aš žinojau savo vietą ir tai, kad privalau viską ištverti. Jei Lietuvoje prarasiu namus, visą gyvenimą priklausysiu nuo tokių senių kaprizų“, – sakė R.Ramanauskienė.
Moteris mano, kad per porą metų ji su banku atsiskaitys. Per tą laiką gal ir Lietuvoje kiek lengviau su darbais bus. Su svetima šalimi ji savo ateities nesieja. Svarbiausia, kad sūnus, kuris jau dabar sakosi esąs tėvo berniukas, nuo motinos neatšaltų.