Iš pradžių šeima atsidūrė Vokietijoje, vėliau persikėlė į JAV. Taigi, kaip juokauja pats pašnekovas, jo širdis liko Lietuvoje, bet gyvenimo įpročiai susiformavo amerikietiški. Aktyviai lietuvybės labui dirbantis mokslininkai atvirauja: po nepriklausomybės į JAV emigruojantys lietuviai ištirpsta šalies platybėse, nes nebeturi savyje poreikių puoselėti prisiminimą apie savo šaknis.
Kai išvyko, Lietuvoje dar gyveno 3,5 mln.
Klinikinio psichologo R. Kraučiūno, aktyviai propoguojančio pozityviąją psichologiją, kelias į sėkmę nebuvo tiesus. Vos atvykus į JAV, nė 16-kos neturinčiam paaugliui, kad išlaikytų šeimą, teko dirbti fabrike, o jis vakarais lankydavo vakarinę suaugusiųjų mokyklą. Taigi, norėdamas gauti trokštamą išsilavinimą, jis turėjo parodyti didžiulę ištvermę ir atkaklumą. Tačiau vyras neatsipalaidavo net tada, kai galėjo lengviau atsikvėpti.
Neįgalumo nustatymo tarnybos Mičigano socialinio draudimo departamente dirbantis pašnekovas visą gyvenimą jis aktyviai populiarina psichologijos mokslą, skaito pranešimus mokslinėse konferencijose bei seminaruose, pats rašo spaudoje, yra aktyvus Amerikos bendruomenės narys, daug metų joje užėmė atsakingas pareigas, remia dvi kaimo mokyklas Lietuvoje, aukoja įvairiems fondams, skirtiems palaikyti lietuvybę Amerikoje.
- Ar dažnai tenka apsilankyti Lietuvoje?
- Po išvykimo pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 1988 m. - dieną po to, kai Gedimino pilyje buvo iškelta trispalvė. Kitą dieną skubėjome į Kauną, kur taip pat pirmą kartą buvo pakelta trispalvė. Vėliau Lietuvoje lankiausi ne kartą, taip pat ir mokslinėse konferencijose. Kai vedė tuo metu Lietuvoje gyvenęs sūnus, vėl teko apsilankyti, po to buvo anūko krikštynos. Paskutinį kartą Lietuvoje buvau 2010 m. Iki nepriklausomybės atgavimo atvykti į Lietuvą sunku buvo – reikėdavo visokių leidimų. Visgi mums pritrūko kantrybės laukti – atvykome, kai dar buvo Sovietų valdžia. Dabar laikai kitokie – gražūs.
- Kadangi Lietuvoje lankotės ne taip dažnai, kokius pokyčius pastebite – tiek gerus, tiek blogus?
- Gimiau Panevėžyje ir iki šiol tebeturiu ten giminių, tad tenka važinėti magistrale Vilniaus-Panevėžys. Anksčiau nuolat pakelėje būdavo „sugriuvusių“ automobilių. Kai paskutinį kartą važiavau, šalikelėje mačiau tik du sugedusius automobilius. Manau, tai tam tikras geresnio gyvenimo rodiklis.
Tik man kelia baimę jaunų žmonių išsivaikščiojimas iš Lietuvos. Kita vertus, Vilniuje jų pilna, taigi ne visi dar išsivaikščiojo. Aš patarčiau jauniems žmonėms neskubėti išvykti, prieš tai labai pagalvoti. Kartą išvažiavus labai sunku sugrįžti. Kaip rodo pasauliniai tyrimai, po studijų grįžta tik 15 proc. jaunuolių. Kuo žmogus ilgiau gyvena svetur, tuo mažiau šansų, kad sugrįš. Mat sukuriama šeima, vaikai pradeda eiti mokslus ir pan. Man būtų labai gaila, jei Lietuva išsivaikščiotų. Kai aš išvažiavau, buvo 3,5 mln., dabar nėra ir trijų. Liūdna.
Kodėl nepatinka, kad rinkimus laimėjo B. Obama
- Ką žinote apie gyvenimą Lietuvoje? Kiek jums ši informacija įdomi?
- Aš pats, viešėdamas Lietuvoje, nepajaučiu buitinio skurdo, nes visada esu lepinamas, tačiau žinau, kad jo yra. Visgi aš seku spaudą – orientuojuosi, kas darosi Lietuvoje, kas laimi ir pralaimi rinkimus. Beje, ir man galite pareikšti užuojautą dėl B. Obamos pergalės ir toliau jis kraštą į bankrotą varys. Didžiausia problema, kad šalis išleidžia daugiau nei gauna, negyvena savo pajamų ribose. Taip elgiamasi ir valdžioje, ir visuomenėje – dauguma amerikiečių taip gyvena, nuolat skolindamiesi, o paskui sugriūva, nes buvo pasiskolinę be jokių planų, kaip atiduos. B. Obama visus ramina – esą viskas bus gerai, tačiau nėra gerai. Visa ši skola kris ant mūsų anūkų pečių.
Tuo tarpu aš remiu požiūrį, kad reikia gyventi su tuo, ką gauni ir ką turi, užuot dairiusis paskolų, pašalpų. Todėl ir visiškai pritariu praėjusių metų Lietuvos siekiui susiveržti diržus. Beje, jei krizė tęstųsi labai ilgai, ir Amerikoje žmonės pradėtų keisti gyvenimo būdą ir mažiau išlaidautų. Tačiau jei krizė trumpa, trunka tik porą metų, žmonės greitai užmiršta sunkumus ir grįžta prie savo senų įpročių. Deja, Amerika, kaip senovės Roma, pasiekusi klestėjimo viršūnę, dabar, mano manymu, ritasi pakalnėn.
- Ar kada nors svarstėte galimybę grįžti atgal į Lietuvą?
- Šį klausimą svarsčiau prieš 15 metų, tačiau padariau sprendimą likti JAV. Mano apmąstymai prasidėjo nuo tada, kai iš tėvų paveldėjau žemę – pušyną prie Šventosios upės, labai gražioji vietoje netoli Anykščių. Planavau pasistatyti ten namelį – iš pradžių svarsčiau atvažiuoti tik vasarą, vėliau persikelti visam laikui. Kai papasakojau apie savo planus giminaičiams, jie pradėjo juoktis, sakė, kai grįšiu po pusės metų, nieko neberasiu – bus viskas išnešiota, išvogta – ne tik langai, bet ir stogas bei sienos. Tai mane pristabdė. Tačiau vis tiek tas žemės kampelis man patiko, tad perdaviau jį jauniausiam sūnui, turinčiam Lietuvos pilietybę.
Nors tarp amerikiečių esu žinomas kaip lietuvis, o Lietuvoje esu laikomas svetimtaučiu, mane visi vadina amerikonu, tarsi tai būtų keiksmažodis, ir man tenka teisintis, kad esu lietuvis, kuris gyvena Amerikoje, o ne amerikonas, visgi mano širdis likusi Lietuvoje. Kita vertus, Amerikoje gyvenu 62 metus, taigi yra susiformavę tam tikri įpročiai. Ten ir trys sūnūs gyvena su šeimomis ir vaikais. Iš tiesų, jei grįžčiau, nemanau, kad būtų sunku prisitaikyti. Kiek pažįstu savo amžiaus žmonių, kurie grįžo į Lietuvą, visi yra patenkinti ir nesiskundžia. Tačiau mano sprendimas jau padarytas, planai sustyguoti. Tik mano testamente parašyta, kad kai aš mirsiu, mano pelenus palaidotų Anykščiuose, šalia tėvo kapo, su kuriuo neteko per gyvenimą man būti (tėvas kartu su šeima iš Lietuvos neišvyko – DELFI).
Lietuvybės dvasią palaiko tik senieji emigrantai, naujieji ištirpsta
- Teko bendrauti su Jūsų sūnumi telefonu – jis puikiai kalba lietuviškai. Kaip sugebėjote sūnus išmokyti savo gimtosios kalbos?
- Reikėjo tam pastangų. Geriausiai lietuviškai kalba jauniausias sūnus – nuo 1989 m. jis apie 10 metų su pertraukomis dirbo Lietuvoje – Amerikos ambasadoje, bandydamas atstatyti Lietuvos bankų krizę, kai šie griuvo, čia jis apsivedė, susilaukė sūnaus, o grįžęs su šeima į Ameriką įsūnijo dar vieną vaiką iš Lietuvos. Taigi mes sukuriame lietuvišką atmosferą nebūdami Lietuvoje.
- Ar Amerikoje vis dar didelė lietuvių bendruomenė?
- Atsakymai į šį klausimą svyruoja. Lietuvių kilmės palikuonių priskaičiuojama iki milijono, tačiau kai kurie iš jų net nežino, kad yra lietuviai. Kitas kraštutinumas: yra apie 10 tūkst. lietuvių kilmės amerikiečių, kurie pluša, dirba lietuvybės vardan, išlaiko lietuviškas mokyklas, rengia parodas, koncertus. Iš Lietuvos atvykusių po nepriklausomybės paskelbimo gali būti koks 100 tūkst., tačiau apie juos iš esmės mes nelabai ką žinome – jie atvyksta ir dingsta. Lietuvybė kaip vertybė jiems nebuvo įdiegta. Jie tik kalbėjo lietuviškai, bet negavo suvokimo, kad lietuvybę reikia branginti, išlaikyti.
Taigi lietuvių bendruomenė labai marga. Yra ir tokių, kurie pamatę, kad vaikai nebekalba lietuviškai, pradėjo steigti savaitgalio mokyklėles, ten veža vaikus, bet tokių mažuma. Paskutiniuose bendruomenės rinkimuose dalyvavo vos 4 tūkst. balsuotojų. Amerikos mastais tai labai mažai. Rašytinė lietuviška spauda taip pat pamažu nyksta, nes nauji atvykėliai ją visiškai ignoruoja, kadangi visą informaciją randa internete. Didžiausi laikraščiai išeina tik apie 3 tūkst. egzempliorių tiražu. Tokia realybė, bet man tai entuziazmo neslopina. Lietuviškumo dvasia bendruomenėje yra, tik mažėja jos skaitlingumas.