R. Subačius, pritaikęs šiuolaikines vadybos teorijas, apžvelgė ekonominius su žmonių migravimu susijusius veiksnius, Lietuvos piliečių emigracijos motyvus, darbo jėgos migracijos valdymo metodus (ekonominius, administracinius, psichologinius), reemigracines nuostatas ir pasiūlė keletą veiksmų, kurie sumažintų paskatas emigruoti.
Rašydamas magistro darbą, studentas 18-30 m. amžiaus lietuviams išplatino 80 anketų, iš kurių analizei atrinko 70. Jis aiškinosi, kas turėjo lemiamą įtaką išvykti – ar netenkinančios sąlygos Lietuvoje, ar tai, kad gyventojai sulaukė pagalbos įsitvirtindami užsienyje. Gauti atsakymai patvirtino iškeltą hipotezę, jog apsisprendimą emigruoti gali nulemti socialinių ryšių su užsienyje gyvenančiais ar gyvenusiais žmonėmis įtaka.
Pirmiausia žmogui rūpi pinigai, paskui – savirealizacija
Aptardamas darbuotojų paskatas emigruoti, R. Subačius rėmėsi sociopsichologine veiklos ir elgsenos (bihevioristine) teorija, įvairiais mokslininkų aiškinimais, kas motyvuoja (kartais nesąmoningai) žmogų veikti.
Pagal psichologo Abrahamo Maslow teoriją, pamatinis yra fiziologinių reikmių patenkinimas. Tuomet iškyla saugumo, socialinis, pripažinimo poreikiai. Tik patenkinus juos, pajuntamas noras išreikšti save.
Anot R. Subačiaus, iš to peršasi akivaizdi išvada, kad darbuotojų emigraciją pirmiausia skatina noras gauti didesnę algą, turėti saugią darbo aplinką. Po to galvojama apie socialines garantijas, laisvę nuo prievartos ar darbdavio užgaidų. Galiausiai žmonėms norisi dirbti kokybiškai, kurti visuomenei naudingas idėjas.
Panašiai poreikius suskirstė ir psichologas Claytonas Alderferis: į egzistencinius, bendravimo (tarpasmeninių santykių) ir augimo (kūrybiškumo ar rezultatyvios įtakos).
Anot Fredericko Herzbergo, dalis veiksnių skatina darbuotoją dirbti efektyviai, dalis slopina veiklos efektyvumą. Emigraciją paaiškina vadinamoji „teorija X“: žmonės dirba tik norėdami patenkinti materialinius poreikius ir ieško ne malonios, o geresnį atlyginimą garantuojančios veiklos.
Pagal kitas teorijas, stipriau motyvuoja lūkestis, kad didesnės pastangos atneš geresnius rezultatus, būsimas pasitenkinimas dėl jų, santykis tarp įdėtų pastangų ir atlygio.
Emigracijos dinamiką lemia stūmimo ir traukimo veiksniai. Lietuviams tipiniai traukos motyvai – kultūrinis suderinamumas, administracinių sąnaudų mažėjimas dėl mažesnių mokesčių svetur, stūmimo – sunkumai ieškant darbo, menka alga, blogos gyvenimo sąlygos, siekis gyventi kartu su jau išvykusia šeima.
Pastarieji yra svarbesni – pavyzdžiui, 2004 m. įstojus į ES darbuotojų banga pasuko Jungtinės Karalystės ir Airijos link, kur taikyta liberalesnė įdarbinimo politika, o ne tradiciškai artimesnę Vokietiją. Vienu iš lemiančių veiksnių tampa ir atlyginimas, kuris daugelyje ES senbuvių už tą patį darbą būna gerokai didesnis nei Lietuvoje.
Lietuvoje netenkina atlyginimas ir įdarbinimo sistema
Palikti Lietuvą respondentus labiausiai skatino netenkinantis darbo užmokestis (šią priežastį nurodė 97 proc. apklaustųjų, o 60 proc. ji turėjo lemiamos įtakos), įdarbinimo sistemos Lietuvoje nepatrauklumas (83 proc.), sunkumai ieškant darbo ir darbdavių nenoras priimti patirties neturinčių žmonių (po 81 proc.).
Maždaug septyni iš dešimties nurodė konkursų darbo vietoms užimti neskaidrumą, nepatenkinamas buities sąlygas ir šeimos finansinę padėtį, darbdavių nenorą priimti į darbą gabius jaunuolius be diplomo, didelę mokesčių naštą.
Mažiausiai aktuali buvo pasirinktos profesijos paklausa, neefektyvi valstybės mokslo politika ir nepasitenkinimas kultūriniu gyvenimu bei visuomenės gyvenimo būdu (atitinkamai 43 proc., 47 proc., 50 proc.).
Užsienis darbuotojus viliojo patraukliais atlyginimais (šio atsakymo nepažymėjo vos vienas apklaustasis, o 61 proc. tai turėjo lemiamos įtakos). 97 proc. nurodė galimybę pagerinti šeimos finansinę padėtį, 96 proc. – sąlygas greitai užsidirbti (60 proc. tai nurodė kaip lemiamą veiksnį). Mažiausiai svarbu buvo lanksti valstybės mokslo politika, didelis atitinkamos profesijos poreikis ar aukštas vertinimas (po 23 proc.), puikios galimybės tobulinti profesinius įgūdžius (24 proc.).
Tyrimas parodė, jog ekonominiai motyvai ypač svarbūs, ypač tiems, kurie dirba žemės ūkyje ir kurie jau yra gavę diplomus, bandę ieškoti darbo. Įgytas žinias darbdaviai dažnai vertina neadekvačiai – jauni žmonės priversti imtis mažiau kvalifikuoto darbo, kuris užsienyje būna geriau apmokamas nei darbas pagal specialybę Lietuvoje.
Lemiamas sprendimas – po pažįstamų patarimų
Analizuojant emigraciją ekonominis aspektas akcentuojamas kaip pagrindinis ir patariama su tuo susitaikyti: esą atsigaus Lietuvos ūkis – dings problema.
Tačiau, kaip pažymėjo R. Subačius, Latviją, kurios ekonomika vystosi panašiu tempu, paliko dešimt kartų mažiau gyventojų. Nemažai vilčių dedama ir į jaunimą, bet nei ekonominių rodiklių pagerėjimas, nei užaugusi nauja karta emigracijos nestabdo.
Panašaus Juozo Ruzgio ir Lino Eriksono tyrimo rezultatai rodo, jog didžiausia paskata išvykti buvo noras gauti geresnį išsilavinimą, galimybių geriau save realizuoti ieškojimas, siekis pažinti pasaulį, šeima ir asmeniniai santykiai. Tik tuomet eina ekonominiai motyvai. Tiesa, kaip svarsto tyrėjai, tokie sumetimai gali būti tik saviapgaulė – bręstame, norime lavintis, todėl keliame sparnus iš Lietuvos.
Trys iš dešimties R. Subačiaus apklaustų žmonių nurodė, jog pagrindinis informacijos apie įsidarbinimą šaltinis, turėjęs įtakos apsisprendžiant išvykti, buvo konkretus darbdavys užsienyje, penktadaliui juo tapo internetas, įdarbinimo agentūra Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje gyvenantis draugas.
Kiti reikiamų žinių gavo iš emigravusių šeimos narių, tolimų giminaičių ar pažįstamų, mokslo institucijų. Į Lietuvos darbo biržą pagalbos nesikreipta.
Anot R. Subačiaus, nors informacija apie darbą ir gyvenimą užsienyje netapo esminiu veiksniu, tačiau būsimos naudos ir praradimų pasvėrimas palaipsniui peraugo į emigruoti skatinantį motyvą. Juolab kad 60 proc. respondentų nurodė, jog įtakos galutinai apsisprendžiant turėjo žmonių, padėjusių susirasti darbą, nuomonė ir rekomendacijos, 54 proc. – žinios apie kitų emigravusių lietuvių puikias darbo ir gyvenimo sąlygas. Beje, ankstesnė sėkminga emigracijos patirtis buvo menkai reikšminga.
Dauguma respondentų, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo ir ankstesnės patirties, pabrėžė socialinių ryšių svarbą. Būtent pažįstami ar darbą padėję susirasti žmonės padėjo apsispręsti išvykti.
Asmeniniai ryšiai svarbūs ir grįžtant
Socialiniai ryšiai turėtų lemiamos įtakos ir sprendžiant, ar grįžti į Lietuvą. Nors daugeliui svarbiausios ekonominės priežastys, klausiami apie konkrečius motyvus, net 97 proc. paminėjo norą gyventi ir dirbti šalia savo artimųjų bei draugų (tai aktualiau vyrams, vyresniems nei 25 m. ir besimokantiems respondentams).
9 iš 10 buvo svarbi galimybė profesiškai tobulėti ir siekti karjeros, steigti savo verslą ar imtis novatoriškos veiklos, 8 iš 10 – aiški darbo Lietuvoje perspektyva, šeimos kūrimas, Tėvynės ilgesys, konkuruojanti su užsienio šalimis alga.
Ne taip aktualus ekonominės-socialinės būklės pagerėjimas gimtinėje artimoje ateityje ir padidėjęs atitinkamos profesijos poreikis ir vertinimas Lietuvoje. Mažiausiai respondentų – 67 proc. paminėjo užsienyje įgytos patirties panaudojimą Lietuvos labui.
Pasak R. Subačiaus, jei ekonominės priežastys nusveria norą grįžti, pradėjus svarstyti šeimos kontekste įsijungia stabdžiai: nuogąstaujama, kad bus sunku pritapti prie lietuviško mentaliteto, nebus taip saugu ar patogu gyventi dėl socialinės ir kriminogeninės padėties, menkų socialinių garantijų, korupcijos.
„Tačiau šios priežastys gali būti apklaustųjų įsikalbėjimas, kuriuo tarsi pasiteisinama: išvykau lavintis, realizuoti savęs, užsidirbti, bet per tą laiką pagyvenęs svetur suvokiau, kad man ir mano šeimai grįžti gali būti sunku ne todėl, kad nenoriu, bet todėl, kad manęs atgal nebepriims visuomenė“, - pabrėžė darbo autorius.
Toks neutralus paaiškinimas esą permeta atsakomybę kitiems – socialinei politikai, ekonominėms priežastims, bendram visuomenės kultūros lygiui, valstybei apskritai, nors išvykimą respondentai motyvuoja individualiais sumetimais.
J. Ruzgio ir L. Eriksono tyrimo rezultatai parodė, jog didelė dalis išeivių nesiruošia grįžti, net jei tam atsirastų paskatų ar nebeliktų kliūčių. Kas trečias mąsto apie sugrįžimo galimybes per artimiausius kelerius metus, kiti tokius planus nukelia neapibrėžtai ateičiai, taip nei nukirsdami ryšius su Lietuva, nei visiškai susitapatindami su naująja aplinka.
Šiame tyrime trečdalis respondentų kaip paskatą sugrįžti nurodė ekonomines-finansines, ketvirtadalis – socialines, 15 proc. – asmenines, 12 proc. – kultūrines priežastis, likusieji – pripratimą prie naujo gyvenimo būdo ar vietos, teisines priežastis ar kita.
Siūlo esminę įdarbinimo sistemos reformą
R. Subačiaus manymu, mažinant emigraciją būtina labiau koordinuoti pastangas, nes ligšioliniai projektai buvo siūlomi neatsižvelgiant į tikruosius visuomenės poreikius. Kartu į emigrantus jis siūlo žvelgti kaip į skirtingų grupių atstovus, o ne kaip į vienalytę masę.
Pats septynerių metų emigranto stažą turintis R. Subačius tvirtina, jog būtina esminė įdarbinimo sistemos reforma, visų pirma orientuota į jaunimą, leidžianti mokslą derinti ar sieti su praktika.
Anot jo, ekonominis emigracijos aspektas ryškus, bet tikrosios jos priežastys slypi kitur. Magistro darbe minimas skelbiamų konkursų darbo vietoms užimti Lietuvoje neskaidrumas, netobula įdarbinimo sistema (sunku susirasti darbą, maža profesijos paklausa, darbdavių nenoras priimti į darbą jaunimo be patirties ir praktikos). Kartu būtinas konkurencijos principų diegimas švietimo sistemoje, mokslo ir verslo sektoriaus bendradarbiavimas.
