Knygą parašė Bartas Ehrmanas, buvęs krikščionis evangelikas, o dabar agnostikas, Šiaurės Karolinos universiteto religinių studijų profesorius. Jis rašo, kad knygoje siekia atskleisti vieną iš labiausiai trikdančių ankstyvosios krikščioniškosios tradicijos paradoksų – tiesa buvo skleidžiama pasitelkus melą.
„Biblijoje netiesa slypi ne tik kaip atsitiktinės klaidos. Joje yra ir dalykų, kuriuos šiandien bet kas pavadintų akivaizdžiu melu“, – rašo B. Ehrmanas savo knygoje „Forged: Writing in the Name of God -– Why the Bible’s Authors Are Not Who We Think They Are“ („Klastotė: rašymas Dievo vardu – kodėl Biblijos autoriai nėra tie, kuo mes juos laikome“).
Religinių studijų profesoriaus teigimu, bent 11 iš 27 Naujojo Testamento knygų yra suklastotos, o apaštalas Paulius, geriausiu atveju, parašė tik septynis iš trylikos jam priskiriamų laiškų.
„Praktiškai visi tyrinėtojai sutinka, kad septyni Pauliaus laiškai yra autentiški: laiškas romėnams, pirmasis ir antrasis laiškai korintiečiams, laiškas galatams, filipiečiams, pirmasis laiškas tesaloniečiams ir laiškas Filemonui“, – rašo B. Ehrmanas.
Asmenys, apsiskelbę Pauliumi, parašė 1 ir 2 laišką Timotiejui, Titui, 2 tesaloniečiams, laišką efeziečiams ir kolosiečiams, pridūrė jis.
Šią klastotę išduoda prieštaringi požiūriai, kalbos neatitikimai ir skirtingai parinkti žodžiai, teigia autorius.
Pavyzdžiui, B. Ehrmanas išanalizavo laišką efeziečiams ir išsiaiškino, kad tekste naudojami ilgi sakiniai graikų kalba neatitinka išskirtinio rašymo stiliaus, pastebimo kituose Pauliaus laiškuose, kai tekstas kuriamas iš trumpų graikiškų sakinių. Be to, rašo B. Ehrmanas, laiško turinys prieštarauja Pauliaus mintims.
Biblijos tyrinėtojas, kuris taip pat abejoja Mato, Marko ir Jono evangelijų autentiškumu, užginčijo prielaidą, kad Petro laiškus parašė apaštalas Petras.
Kitaip nei Paulius, Petras, kuris buvo žvejys, užaugęs Palestinos kaime, beveik neabejotinai buvo neraštingas. Neraštingas buvo ir apaštalas Jonas, kuris dėl šios priežasties negalėjo parašyti jo vardu pavadintos evangelijos, teigia B. Ehrmanas.
Tačiau kodėl autorius apsimetė apaštalu, jei toks nebuvo? Atsakymas gana akivaizdus, teigia mokslininkas.
Ankstyvaisiais bažnyčios gyvavimo amžiais, krikščionys buvo iš visų pusių puolami. „Jie konfliktavo su žydais ir pagonimis dėl jų regiono pripažinimo... tačiau karščiausi debatai vyko su kitais krikščionimis, su kuriais jie ginčijosi dėl tikėjimo tiesų ir gyvenimo nuostatų“, – sako B. Ehrmanas.
Tad krikščionys, norėdami suteikti svarumo idėjoms, kurias jie norėjo įteigti kitiems, rašė prisidengę apaštalų vardais, „išgalvodami, klastodami, ir iškreipdami dokumentus“, tvirtina B. Ehrmanas.
„Žmogaus, vardu Jehošafatas, niekas nepažinojo, todėl jis negalėjo pasirašyti knygos savo vardu, – sako B. Ehrmanas. – Niekas nebūtų rimtai žiūrėjęs į Evangeliją pagal Jehošafatą. O norint, kad knygą skaitytų, tereikėjo pasivadinti Petru, Tomu arba Juozapu. Kitaip tariant, jie melavo, prisistatydami ne savo vardu“, – reziumavo tyrinėtojas.
Kaip ir buvo tikėtasi, knyga sukėlė karštus debatus.
„Knygoje daugiau provokacijų, o ne įžvalgų“, – rašo „Catholic Herald“.
Pripažindamas, kad „kai kurios Naujojo Testamento knygos nebuvo parašytos žmonių, kurie tradiciškai laikomi jų autoriais“, katalikų tinklalapis pažymi, kad B. Erhmanas „beveik neužsimena apie žodinės tradicijos idėją“.
„Tad net jei konkretus laiškas nebuvo parašytas Petro ar Pauliaus, jį galėjo parašyti asmuo, kuriam to laiško turinys buvo perpasakotas žodžiu“, – rašoma katalikų tinklalapyje.