Valstybės biudžeto pajamos, be Europos Sąjungos (ES) paramos, numatoma, sieks 13,152 mlrd. litų, arba 1,245 mlrd. litų mažiau nei 2009 metais, išlaidos – 18,328 mlrd. litų, arba 891 mln. litų mažiau nei šiemet. Planuojamas kitų metų biudžeto deficitas – 5,176 mlrd. litų, arba 6,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus skola 2010 metų pabaigoje sieks apie 41 proc. prognozuojamo BVP.
Skolinuosi – vadinasi, gyvenu
Premjeras A. Kubilius teigia, kad 2010-aisiais tarptautinėje rinkoje Lietuvai reikia pasiskolinti 10 mlrd. litų, tačiau tam būtina priimti ateinančių metų biudžeto projektą.
„Mūsų strategija – labai paprasta: kitais metais turėsime 9,5 proc. deficitą, tad planuojame skolintis. Ketiname skolintis tarptautinėje rinkoje. Kiekis, kurį skolinsimės, – apie 10 mlrd. litų“, – kalbėjo Ministras Pirmininkas. Tačiau sėkmingai pasiskolinti galima tik tuo atveju, jei bus patvirtintas ateinančių metų biudžetas. Priešingu atveju Lietuva gali būti nepajėgi skolintis, ir visi, kurie nesupranta šios minties, – kenkia Lietuvai.
Šią mintį per televiziją sau būdinga tonacija paryškino ir europarlamentaras Vytautas Landsbergis, pamiršdamas esminį dalyką, kad niekas, net ir aršiausi konservatorių priešininkai, nė nesiginčija dėl to, ar biudžetą reikia patvirtinti ar ne, – ginčijamasi dėl to, koks jis turėtų būti priimtas, juo labiau kad ir laiko dar šiek tiek yra. Tačiau kažkodėl imamasi taktikos gąsdinti, skubinti ir šantažuoti galima Lietuvos pražūtimi tarptautiniuose finansų vandenyse.
Kol kas mažiausiai sutariama dėl ateinančių metų „Sodros“ biudžeto, ir apskritai kol kas neaiškių dalykų daugiau negu aiškių, o labiausiai miglotas, kaip visuomet, atsakymas į pagrindinį klausimą – kur mes einame? Jau niekas nebeklausia kada, tačiau kaip mes kada nors išbrisime iš krizės?
Valdantieji pritarė siūlymams nedidinti įmokų „Sodrai“, bet neaišku, kaip bus užlopyta 0,6 mlrd. litų skylė, atsiradusi dėl šio sprendimo. Su žirklėmis bandoma artintis prie įvairių sričių, bet priėjus arčiau pasigirsta aršus arba gailus būsimųjų aukų vaitojimas.
Pasakė ir nutilo
Prezidentė Dalia Grybauskaitė svarstymų įkarštyje pareiškė, kad deficitas, numatytas biudžete, yra per didelis, tačiau daugiau jokių vaisingų minčių šia tema nebuvo girdėti. Nors, remdamasi didžiuliu žmonių pasitikėjimu ir finansininkės patirtimi, galėtų pasakyti ką nors daugiau ir aiškiau.
Iš tiesų kritika buvo nukreipta į Vyriausybę, bet Premjeras nukreipė šią ugnį nuo savęs į opoziciją – esą girdite, ką sako Prezidentė – įgyvendinus jūsų siūlymus, deficitas padidėtų dar keliais milijardais litų. Jis teigė esąs įsitikinęs, kad reikia tęsti iki šiol vykdytą politiką, mat dėl jos grįžta pasitikėjimas mūsų finansų sistema tarptautinėse rinkose.
Taigi grįžtama prie tos pačios minties – patvirtinus A. Kubiliaus Vyriausybės siūlomą biudžeto projektą, galėsime skolintis toliau, kol BVP dalis, skirta skoloms grąžinti ir tvarkyti, pasieks dar grėsmingesnę ribą nei dabar. Seimo Pirmininkė Irena Degutienė prognozuoja, kad Seimo opozicija neparems Vyriausybės parengto kitų metų valstybės biudžeto projekto, tačiau jis gali būti priimtas ir valdančiosios koalicijos bei jai prijaučiančiųjų balsais.
Svarstymų imitacija
Normaliais laikais šalies reikalus ramiai galėtume palikti valdžiai, per rinkimus jau įteikę įgaliojimus tai daryti ir ramiai nuėję dirbti savo darbo. Nors, kaip jau minėjome, susidomėjimas šalies finansų reikalais kaip niekada didžiulis, ši diskusija primena kalbas apie vaiduoklį, kurio niekas nematė, tik žino, kad jis kažkur galėtų būti.
Kaip galime ką nors svarstyti, jei beveik neturime jokios informacijos? Sakykim, kokios naudos davė iki šiol priimtos konkrečios taupymo priemonės? Ar verta toliau eiti ta linkme, ar jau laikas sugalvoti ką nors nauja? Labai mažai verti ir tokie pasvarstymai, kaip viskas blogai, Vyriausybėje sėdi kraugeriai...
Tai, kad Vyriausybė iki šiol nepateikė visuomenei apibendrintų duomenų valstybės finansų tema, galima paaiškinti keliomis priežastimis: prastu viešųjų ryšių sektoriaus darbu, prastu analitikų darbu ir tuo, kad paprasčiausiai nėra ką pasakyti – arba niekas to poveikio neapskaičiavo, arba jo nebuvo. Nesant jokios informacijos svarstymams, žmonės paliekami kvailai rietis ir tampyti antklodę vieni nuo kitų.
Geriausias Vyriausybės metų veiklos rezultatas – kad vis dar galima skolintis. Tačiau klausimas – ar dėl Vyriausybės veiksmų, ar nepaisant jų – lieka atviras.
Nėra laiko klausimams?
Prieš svarstant biudžetą reikia atsakyti į esminius klausimus. Pirmiausia – koks gali būti didžiausias biudžeto deficitas? Vyriausybės atsakymas į šį klausimą aiškus: reikia išlaikyti ne didesnį kaip 9,5 proc. biudžeto deficitą. O kodėl tokį? Kodėl ne 8 ar 10 proc.? Ir ką tai pakeistų?
Jau visus metus girdime vieną ir tą patį: reikia mažinti, taupyti, skolintis. Kitais metais, kaip galima spręsti iš svarstomo valstybės biudžeto, girdėsime tą patį – neturėkime vilties, kad patvirtinus biudžetą viskas baigsis. Argi kas nors sutrukdys valdžiai persvarstyti biudžetą?
Tačiau Lietuvoje kaip niekada nėra laiko nekilnojamojo turto ir progresiniams mokesčiams įvesti, taip niekada nėra laiko ir atsisėsti bei apsvarstyti esminius kausimus, bent jau juos iškelti ir laukti, kol atsakymai subręs savaime. Biudžeto svarstymas – tai ne tik skirsniai atskiroms sritims finansuoti. Dar yra toks rodiklis kaip perskirstomoji BVP dalis, t. y. kiek pinigų žmonės skiria bendroms reikmėms (švietimui, sveikatos ir socialinėms paslaugoms).
Net geriausiais laikais šis skaičius sukosi apie 30 proc. BVP, nors ES vidurkis yra 46 proc., kai kuriose šalyse šis perskirstymas dar didesnis. Tai Europos tradicija. JAV, sakykim, perskirstomoji dalis nėra tokia didelė, tačiau žmonių rankose lieka gana daug pinigų, kad dauguma iš jų socialines paslaugas gali nesunkiai įpirkti. O mes netrukus neturėsime nei valstybės finansuojamų paslaugų, nei pinigų. Štai apie ką vertėtų pagalvoti...